Vaikų įvertinimai: kaip tai daryti teisingai ir nepakenkti savivertei?

Tai, kaip esame vertinami kitų, kaip vertiname patys save ir kitus žmones – yra labai svarbi kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis, lydinti mus nuo pats ankstyvos vaikystės. Gavus blogą įvertinimą, gali nukentėti pasitikėjimas savimi, o tai gali paveikti ir tolimesnius mokymosi ar darbo rezultatus. Kaip teigia specialistai, norint to išvengti, išlaikyti savivertę ir gebėti kritiškai save įvertinti reikia mokytis dar vaikystėje, o dėl to labai svarbus čia tampa tiek tėvų, tiek mokytojų vaidmuo.

Kodėl būti įvertintam – taip svarbu?

Bet kuris darbas ar veikla, kuria vaikas užsiima nuo pat pirmųjų dienų, yra vertinama. Kai kada šie įvertinimai nėra išreiškiami garsiai, kai kurie yra per daug kritiški arba per daug giriantys vaiką ir taip galintys iškreipti jo realaus pasaulio suvokimą. Kaip teigia Vilniuje veikiančios Demokratinės mokyklos pradinių klasių mokytojas Ernestas Samsonas, įvertinimai gali paveikti tiek į gerąją, tiek į blogąją pusę, dėl to labai svarbu tai daryti teisingai.

„Kai trūksta įsivertinimo įgūdžio, atsiranda siekis būti nuolat teigiamai įvertintam, lyg tai būtų vienintelis kokybės ir pasiekimų rodiklis. Kai pasitikime tik išoriniu vertinimu – tai trukdo mums auginti savo vidinę motyvaciją, savivertę“, – sako mokytojas.

Svarbiausias vaidmuo auginant vaiko savivertę ir teisingą pasitikėjimą savimi be abejonės tenka tėvams. Kaip teigia vaikų psichologė, konsultacijų puslapio „Vaikams Tėvams“ įkūrėja Raminta Gudelytė-Bagdonė, būtent su jų ir artimiausioje aplinkoje esančių suaugusiųjų pagalba iki ankstyvosios paauglystės formuojasi vaikų savimonė – savęs išskyrimas iš aplinkos, santykio su pasauliu kūrimas, savojo aš bei fizinių ir dvasinių savybių suvokimas bei vertinimas.

„Aplinkiniai žmonės yra tarsi veidrodis, kuris atspindi vaikams juos pačius ir leidžia pamatyti, pajausti ir suprasti save. Atsižvelgiant į tai, kad vaikai dar negeba įvertinti kas iš to atspindžio apie juos yra tikra, o kas ne visai, mūsų, suaugusiųjų, vaidmuo formuojant vaikų savęs suvokimą, savivertę ir pasitikėjimą savimi yra ypatingai svarbus. Tai, ką vaikai girdės mūsų lūpose ir matys mūsų veiksmuose pasiliks juose kaip jų pačių savasties dalis“, – sako R. Gudelytė-Bagdonė.

Įvertinimas mokykloje – ne tik pažymys

 Šiandien įprasta manyti, kad pažymys mokykloje yra pagrindinis vaiko sėkmės rodiklis. Ir nors tyrimai rodo, kad geri pažymiai padeda vaikams geriau apie save galvoti, vis dėlto, vertėtų nepamiršti ir kito mokyklos vaidmens.

 „Vaikus vertiname ne tik rašydami jiems pažymį, o kaskart su jais kalbėdami, skirdami arba neskirdami jiems individualaus savo laiko, paklausdami, kaip jie laikosi, paskatindami juos ir pastebėdami jų gabumus. Jei elgsimės su vaikais neteisingai, jų neišklausysime, kaltinsime – tai taip pat bus vertinimas“, – teigia vaikų psichologė.

Būtent dėl to, kai kuriose mokyklose yra pradedama taikyti kitokius mokymosi metodus, kurie padeda vaikams ne tik įsisavinti būtinas žinias, bet taip pat ir tobulėti asmeniškai, pasitikėti savo jėgomis ir išlaikyti savivertę.

„Demokratinėje mokykloje pradinukams naudojame formuojamąjį ugdomąjį ir diagnostinį vertinimą. Jis susideda iš daugybės elementų: stebėjimo, atvirų  klausimų, užduočių analizavimo ir aptarimo, pasitikrinamųjų ir kūrybinių darbų, projektinės veiklos“, – teigia mokytojas.

Pavyzdžiui, kiekvieno etapo pabaigoje pradinukai įsivertina savo žinias spalvomis, kurios atspindi, ar tam tikrą įgūdį jie įsisavino ir geba taikyti. Mokytojas irgi atlieka vertinimą, o tuomet vyksta individualūs pokalbiai su vaiku, kai aptariamas tiek pačio mokinio įsivertinimas, tiek mokytojo įvertinimas. Taip įtraukiant mokinį apibendrinama, kaip jam sekėsi.

„Tikslas – padėti vaikui pamatyti realius savo gebėjimus, kartu pasidžiaugti ar atkreipti dėmesį į atsiradusias ugdymosi spragas. Mums labai svarbu, kad mokiniai gebėtų patys atpažinti, ką jau moka, o kur dar reikia sustiprinti vieną ar kitą įgūdį“, – sako E. Samsonas.

Kaip vaikus vertinti teisingai?

Tėvai formuoja savo vaiko suvokimą apie elgesio standartus, gyvenimo planus, vertybes, idealus, tačiau neretai, net ir patys to nesuvokdami, jie gali padaryti klaidų.

Kaip teigia R. Gudelytė-Bagdonė, nuolatinės pagyros arba kritika iškreipia vaiko savęs atvaizdą. Nuolat giriamas, jis pripranta prie pagyrų – net ir tais atvejais, kai pagyros yra objektyvios, o nuolat kritikuojamas, vaikas gali nebeturėti motyvacijos mokytis ar ko nors siekti, nes pripranta, kad vis tiek visuomet gauna neigiamą grįžtamąjį ryšį.

 „Reikia nepamiršti, kad visi vaikai turi gabumų, bet susiduria ir su sunkumais. Net ir pats geriausias mokinys turi sričių, kuriose jam sekasi sunkiau. Tai reiškia, kad viskas priklauso nuo suaugusiųjų – kaip mes suteiksime grįžtamąjį ryšį ir ar nepamiršime pirmiausia pasidžiaugti laimėjimais, o tik tada prabilsime apie tai, kur vaikui reikėtų padirbėti daugiau“, – teigia R. Gudelytė-Bagdonė.

 Vaikų psichologė taip pat dalijasi penkiais pagrindiniais komponentais, kurie yra būtini teigiamai vaiko savivertei ugdyti:

1. Pastebėkite vaiko individualius gebėjimus. Žinokite, kuo vaikas yra ypatingas, koks jis buvo vakar ir koks yra šiandien, kiek ir kur patobulėjo.
2. Sakydami pastabas, paminėkite ir gerus dalykus. Rekomenduojama pirmiausia pastebėti, ką vaikas padarė gerai, o tik tuomet pereiti prie kritikos. Taip pat kartais, jei vaikas susiduria su sunkumais, geriau pailsėti ir tą problemą kuriam laikui paleisti ir sugrįžti prie jos vėliau.
3. Nelyginkite vaiko gabumų. Visi tėvai turėtų žinoti, kad gabumų lyginimas nėra tinkamas elgesys, ypač, jei taip norima paskatinti vaiką mokytis.
4. Vertinkite procesą. Stebėkite, kaip jam sekasi užduoties pradžioje, viduryje, bet nebūtinai pabaigoje, nes neretai vaikai užduočių nepabaigia. Tada, kai orientuosime vaiką į patį procesą ir išmokysime jį džiaugtis mažais žingsneliais, pasiekti aukštumas jam bus gerokai lengviau ir bus išlaikyta motyvacija.
5. Žodžiai – labai svarbu. Pavyzdžiui, žodis „šaunuolis“ vaikui nepasako, kur jam sekasi, kokiose srityse jis yra stiprus, todėl reikėtų detalizuoti už ką vaiką giriame ir kodėl kritikuojame. Pavyzdžiui: „Tu puikiai parinkai dažus dangaus atspalviams sukurti“; „Rašydamas didžiąsias raides viską atlieki teisingai, tik reikėtų pasistengti, kad jos nebūtų pasvirusios į šią pusę“.

Brigita Budrytė-Mačiulskienė