Mano pasirinkimui savonoriauti Klaipėdos dvasinės pagalbos jaunimui dienos centre pradžią davė žmonės, su kuriais teko bendrauti gyvai. Viena jų buvo iš matymo žinoma studentė, iš kurios pirmiausia ir sužinojau apie savanorišką veiklą centre. Tai buvo prieš kelerius metus. Kitas pokalbis buvo su, matyt, gerai žmogaus vidų pažįstančia ir savo vaikus jau užauginusia moterimi – ji, keldama klausimus apie vertybes ir kiek realiai jas mes įgyvendiname gyvenime, sužadino manyje norą veikti daugiau.
Pirma reali pažintis su centro darbuotojais įvyko praeitų metų vasarą, kada atsitiktinai ėjau pro centrą ir visgi užsukau į vidų. Ten man apie savanorišką veiklą centre papasakojo plačiau. Kadangi vasara taip pat buvo laisvesnis laikas nuo darbų, nebuvo sunku rasti laiko apsilankyti centre. Iš pradžių buvo kiek nedrąsu, nes nežinojau, ar man pavyks susibendrauti su vaikais, bet tuo pačiu norėjau pažiūrėti, kiek galiu prisidėti prie vaikų gerovės. Pirmosiomis savanoriavimo dienomis pastebėjau, kad kai kurie vaikai linkę užsiimti įvairia sava veikla ir patys nėjo prie manęs kažko klausdami ar kažko norėdami. Supratau, kad turiu parodyti pavyzdį. Prisiminiau, ką pats veikdavau būdamas vaikas – pilių statymas iš domino, origami lankstiniai iš popieriaus. Tuomet tai sudomina ir įtraukia kitus. Kūryba lavina vaizduotę, o tuo pačiu moko atidumo, nuoseklumo ir kitų gerų dalykų. Vasarą būdavo daugiau veiklos lauke, žaidimų kiemo aikštelėje. Manau, svarbiausias dalykas savanorystėje su vaikais išlieka teigiamas suaugusiojo pavyzdys santykiuose su kitais žmonėmis, vertybių perteikimas, o taip pat ir tiesiog buvimas šalia, kai jaučiamas palaikymas ir supratimas. Per išvykas ar vasaros stovykloje labai praverčia papildomi žmonės. Tikiu, kad vienas mažas teigiamas pavyzdys besiformuojančiajame jauno žmogaus charakteryje gali turėti labai ilgalaikes pasekmes, o buvimas su vaikais ir susideda iš mažų dalykų.
Pačiam vaikystėje neteko dažnai žaisti didelėse grupėse. Savanoriaujant centre galima pajusti, ką reiškia būti didelėje vaikų grupėje. Kitaip nei su suaugusiais, kurie galbūt dažnai pasilieka dalį savo jausmų ar minčių sau. Su vaikais galima matyti gyvą pavyzdį, kaip jie būna savimi: sako ką galvoja, reiškia jausmus, reaguoja gan greitai, kartais ir daug nepagalvoję. Sunkesni išgyvenimai apima, kai nežinai, kaip reaguoti, nes kažko nesitikėjai. Pastaruoju metu dėl darbų retai begaliu užsukti į centrą, bet pasitaikius progai apsilankau.
Norisi pasidžiaugti ir draugišku DPJC centro kolektyvu, su kuriuo kartais organizuojami papildomi renginiai – to dėka pirmą kartą teko plaukti su baidarėmis.
Vaidas Sarcevičius
