Vaidmuo – kas vakarą iš naujo kuriama mandala. Aktoriui Mariui Repšiui – 40

Marius. „Vaidina Marius Repšys“, rež. Mantas Jančiauskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2020

Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius Marius Repšys kažkada iššovė kaip strėlė. Buvo ryškus režisieriaus Gintaro Varno mokinys, pastebimas dar studentiškuose spektakliuose, bet kai 2011 metais sukūrė Vandalą garsiajame Mariaus Ivaškevičiaus „Išvaryme“, kurį režisavo Oskaras Koršunovas, tapo aišku, kad tai yra aktorius – fantomas. Toks jis išliko iki šiandien, tokio jo trokšta publika. Marius gali vaidinti teatre, gali „Siemens“ arenoje, visur žiūrovai plūsta, nes jo vaidmenyse atpažįsta save. Ne kartą teko girdėti, kaip įsiūčio ar švelnių jausmų sklidini replikuoja Mariui, kartais neatpažindami vaidmens, o jo žodžius priskirdami pačiam aktoriui.

Sveikiname Marių su apvalia data – gražiu jubiliejumi, linkėdami ištvermės vaidmenų jausmų vandenyne! O skaitytojams ir būsimiems žiūrovams siūlome pokalbį su Mariumi Repšiu, rugsėjo 1-ąją švęsiančiu keturiasdešimtmetį.

Nuoširdžiai Tave sveikindami, pirmiausia, norime paklausti, kaip Tu šiandien jautiesi, nuėjęs jau nemažą gyvenimo kelią. Dantė „Dieviškojoje komedijoje“ rašė: „Gyvenimo nuėjęs pusę kelio, / Aš atsidūriau miško tankmėje, / Pametęs tiesų pėdsaką takelio.“ (Vertė Aleksys Churginas). Nors Tu dar pusės kelio nenuėjai, bet jis jau dabar labai įdomus, su daugybe įvairių vingių. Kokios mintys Tave aplanko žvelgiant į dabartinį savo kaip aktoriaus gyvenimą?

Labai ačiū už sveikinimus. Esu dėkingas ir laimingas, kad galiu dirbti teatre. Kadaise tai buvo mano svajonė: stovėti scenoje šalia tokių aktorių kaip Arūnas Sakalauskas, Vytautas Anužis, Dainius Gavenonis, Vitalija Mockevičiūtė, Rimantė Valiukaitė ir kiti. Tikrai ne visus paminėjau, visi jūs man brangūs. Esu savo teatre ir savoje vietoje. Darau tai, kas be proto patinka, ir tuo mėgaujuosi. Dirbu savo svajonių darbą.

Gimei rugsėjo pirmą dieną. Tokia lemtis – visą gyvenimą tą dieną švęsti prisimenant, kad jau laikas į mokyklą. Ar išblėso šis pojūtis?

Man šis pojūtis iki šiol labai stiprus. Šiuo metu jį primena mano vaikai, einantys į mokyklą. Ir dar tą pojūtį stiprina nauji teatro sezonai.

Esi atviras visiems gyvenimo išbandymams. Tu išmoksti to, ko, rodos, dar neseniai nemokėjai. Kadaise savarankiškai išmokai groti pianinu ir t. t. Iš kur toks Tavo žingeidumas? Ar čia vis ta rugsėjo pirmoji?

Čia turbūt mano nuolatinis noras ką nors išmokti, išbandyti. Man labai patinka naujovės ir nauji įgūdžiai, o tai visada praverčia scenoje. Esu labai dėkingas savo profesijai, kuri leidžia save visapusiškai realizuoti.

Praėjusio Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezono pabaigoje buvo pristatyta įdomi premjera – Roger Vitraco „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ (rež. Gintaras Varnas). Šį rudenį spektaklis perkeliamas į Didžiąją salę, nes Naujoje „netelpa“ visomis prasmėmis. Svarbiausia, – unikalūs aktorių darbai, tarp kurių – ir Tavo. Suvaidinai Antuaną Manjo – be galo sudėtingą ir tuo pačiu šmaikštų personažą. Žvelgiant į Tavąjį Manjo norisi ir verkti, ir juoktis. Vaidini tragediją, sklidiną gyvenimo išminties ir sielvarto. Kuriant tokį psichologiškai sudėtingą vaidmenį, kiek Tau padeda režisierius, o kiek Tu pats prisidedi, paruošęs „namų darbus?”

Visada darau namų darbus. Pagrindinis jų – išmokti tekstus. Tai padaryti padeda žmona.

Režisieriaus visada klausau, nes tikiu, kad jis turi viziją, kurią stengiuosi įgyvendinti. Apskritai, spektaklio kūrimas yra bendras darbas, kai turi galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus.

Kuriant Antuano Manjo vaidmenį, tapo svarbios ir režisieriaus pastabos, ir mano improvizacijos. Žinoma, ir scenos partneriai labai daug reiškė. Spaudžiu rankas jauniems scenos kūrėjams – Šarūnui Meliešiui ir Rūtai Jonikaitei. Jie, mano manymu, yra perlai, kurios reikia palaikyti ir mylėti. Na, ir žinoma, mano senieji scenos bičiuliai – Elzė Gudavičiūtė, Vainius Sodeika, Miglė Polikevičiūtė ir Vytautas Anužis, su kuriuo mes labai smagiai leidžiam laiką ir užkulisiuose. Be jų būtų sunku. Spektaklio kūrimas yra kolektyvinis darbas, todėl, jei gerai atrodai scenoje, dar nereiškia, kad čia tavo vieno nuopelnas. Už tai atsako labai daug žmonių, pradedant kostiumininkais ir baigiant apšvietėjais. Gintaras Varnas buvo mano mokytojas – juo ir lieka. Jo pastabas vertinu labiausiai. Smagu, kad jis kartas nuo karto grįžta į mūsų teatrą.

Tavo sukurtas Vandalas Mariaus Ivaškevičiaus „Išvaryme“, kurį 2011 metais režisavo Oskaras Koršunovas, iškart po sukūrimo tapo tikru Lietuvos nacionalinio dramos teatro logotipu. Tu visą laiką buvai tarsi šio spektaklio variklis. Sudėtingiausias spektaklis suvaidintas virš šimto kartų! Tavo improvizaciniai sugebėjimai pasiekė neregėtas aukštumas. Ką Tau reiškia šis vaidmuo šiandien, praėjus trylikai metų?

Jis vis dar mane jaudina. Jį vis dar myliu taip pat, kaip ir prieš trylika metų. Žinoma, per tą laiką daug kas keitėsi – pradedant mano kūno svoriu ir baigiant mano branda. Rodos, trylika metų nėra daug, bet tokiam daug plastikos ir fizinių jėgų reikalaujančiam vaidmeniui tai yra šviesmetis. Neslėpsiu – po „Išvarymo“ man skaudėdavo visą kūną, neužmigdavau, o jei kažkas nepavykdavo taip, kaip norėjau, tai be perstojo save graužiau. Dabar į visa tai žiūriu iš kur kas brandesnio žmogaus perspektyvos. Mane labai džiugina scenos partneriai – Kęstutis Cicėnas, Vytautas Anužis, Vytautas Medineckas, Martynas Nedzinskas, Gailė Butvilaitė ir kiti. Su jais labai smagu ir saugu.

„Išvarymą“ jau pažiūrėjo 70 000 tūkstančių žmonių. Turbūt nėra Lietuvoje žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie šį spektaklį, o tuo pačiu apie Tave. Per tą laiką žmonės daug sužinojo apie Tavo įvairias patirtis, susijusias su didelėmis įtampomis, kurias teko išgyventi lygiagrečiai su „Išvarymu“. Spalį numatyti net keturi spektakliai. Kaip ruošiesi jiems? Kas apskritai vyksta su aktoriumi, kol vaidmuo nepasiekia žiūrovo?

Taip, sutinku. „Išvarymą“ daug kas matė net po kelis kartus. Tikrai spektaklis vertas didelio dėmesio. Specialiai nieko nedarau, bet, kaip ir daugelis, pasižadėjau nuo gimtadienio sportuoti. Tai bus mano pasiruošimas spektakliams. O šiaip stengiuosi ilsėtis, nes laukia įtemptas ir sunkus sezonas.

Į spektaklio atšaukimus žiūriu labai paprastai. Vis dėlto visi esam žmonės ir dėl neįvykusio spektaklio nusiminti nereikia. Verčiau pasirūpinkim sveikata ir savo arba kito gerove. Spektakliai buvo, yra ir bus. Kadaise vienas išmintingas kaskadininkas man pasakė: „Tu nori daryti salto scenoje, bet tai – tik mirksnis, kuris gali kainuoti tavo sveikatą ar net gyvybę. O žiūrovas tai labai greitai pamirš.“ Šią pamoką visada prisimenu. Jei gali nerizikuoti, nerizikuok!

Ne kartą esi pabrėžęs, kad Tave veikia žiūrovai, tuo pačiu akivaizdu, kad Tu žiūrovų atžvilgiu esi tikras alchemikas. Mes veikiame Tave, o Tu – mus. Kokius žiūrovus labiausiai vertini?

Dar studijų metais įsidėmėjau aktoriaus Valentino Novopolskio mintį: „nėra blogų žiūrovų“. Jų niekada nekaltinu. Jei kas ir nepavyksta, esu atsakingas tik aš pats. Manau, aktoriams reikia suprasti paprastą dalyką: neprivalome patikti visiems, bet dėl to, kas vyksta scenoje, esame atsakingi tik mes. Jei sudominsi žiūrovą, jis tikrai seks spektaklį. Todėl vertinu visus atėjusius žiūrovus, nes jie skyrė savo laiką, dėmesį ir finansus, kad tave pamatytų. 

Ar karui prasidėjus vis dar įmanoma keiktis rusiškai? Nors tai ir kūrinio dalis, bet ar niekas aktorių viduje nepasikeitė? Ar įmanoma šių keiksmų organika? Mane asmeniškai rusiški keiksmai šiandien tiesiog užblokuoja, sustabdo mąstymą. Kol vyksta karas, keiksmus tapatinu su putinizmu.

Nors šiaip stengiuosi kuo mažiau keiktis, gyvenime tai kartais išsprūsta. O „Išvaryme“ tai yra spektaklio dalis. Tai yra būtent to laikmečio žargonas, kurį vartojo to meto nusikalstamo pasaulio atstovai. Vienas jų pavaizduotas scenoje. Tikiuosi, visi tai supranta. Žinoma, šių dienų kontekste tai daryti tikrai nelengva, bet tuomet reikėtų nuimti spektaklį, jei norėtume to išvengti. Jei tuos rusiškus keiksmus pakeisime kuo kitu, tai jau bus visai kitas spektaklis…

Kai Tavo Vandalas po kelių valandų pervargimo scenoje stabteli ir pasako „Aš menininkas, tuo viskas ir pasakyta“, žiūrovai nuščiūva, spektaklis įgyja kitą dimensiją, leisdamas matyti ne tik dramos teatre įmanomų įvykių grandinę, bet suprasti, kad yra gyvi liudininkai, kad prieš jų akis yra tikri žmonių gyvenimai, kad aktorių iškrovos jėga didesnė, nei medicina leistų išgyventi normaliam žmogui. Kaip Tu apibūdintum šią aktoriaus būseną?

Scenoje viskas keičiasi. Ten laikas eina kitaip, tariami žodžiai įgauna naujas prasmes. Ten reikia mąstyti – ką sakai, kodėl sakai, kaip sakai, nes visa tai girdi ir mato daug žmonių. Jie jaučia aktorių ir išgyvena karu su juo. Manau, scenos žmonės prisiima nemenką atsakomybę. Juk auga kartos, matydamos spektaklius, filmus, ir kopijuodami aktorius, kuriuos mato scenoje, ekrane… O dabar, kaip žinia, tų ekranų labai daug, o juos užpildanti informacija ne visa būtina jaunam žmogui.

O mūsų padangės aktoriai yra tikrai ištvermingi ir stiprūs, su jais visada smagu būti scenoje, nes visi įdomūs ir skirtingi.

Ar įmanoma numanyti savo vaidmens triumfą, ar tai yra netikėtų aplinkybių pasekmė?

Daug kas priklauso nuo medžiagos, kuri yra statoma, nuo režisieriaus, kompozitoriaus ir, galų gale, aktorių, su kuriais dirbi kartu. Juk gali sukurti vaidmenį, bet spektaklis neįvyks. Bet kai sukrenta viskas, tuomet išeina „Išvarymas“.

Džiaugiuosi, kad autobiografinį spektaklį „Vaidina Marius Repšys“, kurį režisavo Tavo brolis Mantas Jančiauskas (2020), pamilo žiūrovai ir šiltai jį priima. Kada šiame spektaklyje Tu būni aktorius, o kada – savo gyvenimo pasakotojas?  

Labai keista vaidinti savo istoriją. Anksčiau labai ją išgyvenau, o dabar jaučiu, jog tai mano tolima praeitis, ir net nesitiki, kad tai susiję su manimi. Kartais jau atrodo, kad tai per daug arogantiška – šis autentiškas mano istorijos pasakojimas „iš pirmų lūpų“. Net susiginčijau su savo broliu. Bet suprantu, kad svarbu papasakoti žiūrovui apie tai, ko jie nežino. Smagu, kad šis mūsų su Mantu darbas daug kam padėjo, atvėrė akis arba leido pasijusti ne tokiems vienišiems.

Per keliolika metų Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Tu sukūrei virš dvidešimt gana sudėtingų vaidmenų? Kurie iš jų Tau brangiausi ir kodėl?

Šie metai man ypatingi ir tuo, kad būtent prieš dvidešimt metų pirmą kartą užlipau ant profesionalios scenos. O mąstant apie vaidmenis, tai visi man jie brangūs. Į juos daug įdėjau savęs, daug laiko praleidau repetuodamas, kurdamas, ieškodamas… Žinoma, ryškiausi ir patraukliausi yra Vandalas, Zakarenko, Abraomas, Laurynas, Apsišaukėlis Dmitrijus, Antuanas Manjo ir kiti. Esu dėkingas ir režisieriams už pasitikėjimą bei pagalbą juos kuriant.

Kurie vaidmenys labiausiai kankino?

Atsakysiu trumpai – visi ir nė vienas. Nebuvo vaidmens, kuris nereikalavo pasiruošimo ir atsidavimo. Ir nebuvo vaidmens, kurį būtų gėda vaidinti.

Kine taip pat sukūrei apie dvidešimt vaidmenų. Kada ir kaip įmanoma viską suspėti?

Kaip sako liaudis – kai nori, viską gali. Galima rasti ir laiko, ir jėgų, svarbiausia, kad noro būtų. Džiaugiuosi, kad kviečia, kad vis dar esu įdomus. Nes vaidyba yra tai, ką moku daryti geriausiai.

Amžinas klausimas: kas arčiau sielos – teatras ar kinas? Kodėl?

Teatras ir tik teatras. Labai myliu kiną, bet teatre jaučiuosi puikiai. Kinas užfiksuoja akimirką, o teatre tą akimirką gali tęsti, ją keisti, manipuliuoti ir jausti žiūrovą. Gali būti scenoje ir kurti mandalą, kurią po kelių valandų supili į vandenį, ir dėl to nė kiek negaila, nes žinai, kad vėl galėsi ją piešti kitą vakarą.

Auga Tavo gražūs vaikai? Kokią įtaką jie daro Tavo kūrybai?

Sunku atsakyti… Bet turbūt didžiausią įtaką daro tai, kad vaikai motyvuoja mane nesustoti, kurti, mokytis naujų dalykų ir stengtis būti pavyzdžiu.

Ar galėtum sau priskirti kurį nors aktoriaus amplua?

Keblus klusimas: norėčiau sakyti, kad ne, bet taip nėra. Vis dėlto esu komedinis aktorius. Man patinka improvizuoti, kurti „čia ir dabar“. Patinka spontaniškumas ir žiūrovų reakcija. Žinoma, galiu vaidinti ir dramas, ką dažnai ir darau, bet žiūrovų juokas mane inspiruoja labiausiai. Man patinka, kai žmogus išeina iš spektaklio su šypsena veide, bet mąsliomis akimis. Nesakyčiau, kad komedija yra lėkštas žanras. Galvoju, kad pravirkdyti žiūrovus yra daug lengviau, nei prajuokinti, o ypač taip, kad spektakliui pasibaigus jie susimąstytų, iš ko juokėsi. Juk rimties ir taip pakanka žmogaus gyvenime. Žinoma, yra ribos – iš ko gali juoktis, o iš ko ne, bet vis dėlto juokas ilgina gyvenimą…

Kuri daug muzikos. Kaip Tave apskritai veikia spektakliuose skambanti kitų kompozitorių muzika?

Pradėjęs kurti muziką, imu labiau ir giliau suprasti spektaklių kompozitorius. Iš jų daug ko galiu pasimokyti. Visada stebiu, kokias technikas jie naudoja ir kaip tai veikia mane ir patį spektaklį. Jei kompozitorius ne per daug užsiėmęs, pakalbinu jį, pasidomiu, kaip jis kuria… Juk nuo to viskas priklauso. Juk būna – repetuoji, ir nesigauna, o būna – repetuoji, ir muzika viską sustato į savo vietas. Džiaugiuosi, kad mūsų teatro padangėje yra daug talentingų kompozitorių. Jie visada džiugina sielą. Tad linkiu jiems daug kūrybinio polėkio. Kurkime petys į petį!

Mes Tave mylime ir sveikiname, o ką Tu palinkėtum naujiems Tavo spektaklių žiūrovams?

Ačiū dar kartą už sveikinimus ir linkėjimus. O savo, gal tiksliau, mūsų spektaklių žiūrovams linkiu neprarasti optimizmo, toliau lankyti teatrą, mylėti jį ir puoselėti meną savyje.

Kalbino Daiva Šabasevičienė