Užutrakio dvare – tautodailės lobynas ir įspūdingos „Aukso vainiko“ iškilmės

Užutrakio dvare – gyvosios tradicijos lobynas ir įspūdingos „Aukso vainiko“ iškilmės. Jono Tumasonio nuotr.

Sausio 6-ąją, Trijų karalių dieną, Užutrakio dvaro rūmai taps gyvosios tradicijos centru – čia susiburs tautodailės puoselėtojai iš visos Lietuvos. Dvidešimtą kartą vyksiančioje nacionalinėje konkursinėje liaudies dailės parodoje „Aukso vainikas“ bus paskelbti 2025 metų laureatai. Pelnę pirmąsias vietas, bus pagerbti simboliniais aukso vainikais – ypatingu meistriškumo ir kūrybinės brandos ženklu.

„Aukso vainikas“ – tai duoklė meistrams, kurie savo rankomis, žiniomis ir talentu saugo mūsų senąsias tradicijas. Jų kūriniai – Lietuvos aukso fondas, kalbantis apie mūsų šaknis, pasaulėjautą ir tai, kas mus formuoja kaip bendruomenę bei valstybę“, – sakė parodos kuratorė, Lietuvos nacionalinio kultūros centro tautodailės specialistė Jūratė Kluonė.

Iškilmių dalyvius sveikins Kultūros ministrė Vaida Aleknavičienė, Trakų rajono savivaldybės meras Andrius Šatevičius, Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktorius Saulius Liausa, Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas, menotyrininkai, kiti visuomenės bei kultūros veikėjai. Laureatų paskelbimo ir vainikavimo iškilmės Užutrakio dvare prasidės 14 val.

Šiemet parodoje pristatyta itin plati gyvąsias etninės kultūros tradicijas atspindinti kūrinių panorama, apimanti įvairias sritis – vaizdinę dailę (skulptūrą, tapybą, grafiką, karpinius), taikomąją dailę (tekstilę, kalvystę, medžio dirbinius, muzikos instrumentus) ir paprotinius dirbinius (margučius, sodus).

Jubiliejiniai, dvidešimtieji „Aukso vainiko“ metai paskatino pažvelgti ir atgal – kartu su konkursiniais 30 autorių darbais eksponuojami ankstesnių metų 40-ies laureatų kūriniai. Iš viso parodoje pristatoma arti 500 darbų, atskleidžiančių liaudies meno gyvybingumą, kūrybinę įvairovę ir stiprų ryšį su Lietuvos etniniu paveldu.

Lietuvos nacionalinio kultūros centro 2005 m. pradėtas rengti konkursas išaugo į vieną svarbiausių Lietuvos tradicinės kultūros reiškinių. Jis įprasmina liaudies dailės tęstinumą, skatina kūrėjus drąsiai atsigręžti į šimtmečiais puoselėtą paveldą, semtis iš jo įkvėpimo, ieškoti savito balso ir šiuolaikiškai interpretuoti senąsias tradicijas.