Užsieniečių diskriminacija: už būsto nuomą moka brangiau, gyvena prastesnėmis sąlygomis

Nuotr. iš vilnius.lt

Į Lietuvą iš kitų šalių gyventi atvykę žmonės susiduria su diskriminacija, o jos pasekmės – gyvenimas prasčiau prižiūrimame būste, didesnė nuomos kaina ir didėjanti socialinė atskirtis. Apie tai žmonės dažniausiai niekam nepraneša. Tai atskleidė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atliktas tyrimas.

Jei ir priima, reikalauja mokėti brangiau

Tyrimas parodė, kad Lietuvoje gyvenantys žmonės iš užsienio būsto nuomos rinkoje dažnai susiduria su papildoma finansine našta: jiems ir joms nustatoma didesnė nei skelbime nurodyta nuomos kaina, prašoma didesnio užstato arba jau įsikūrus taikomi aukštesni įkainiai už komunalines paslaugas. Tyrimo dalyvių teigimu, tokie kainų pasikeitimai paprastai nebūna argumentuojami, o išreiškus abejones ar pasiteiravus dėl priežasčių, atsisakoma paaiškinti ar pasiūloma ieškotis kito būsto.

„Man pasiūlė aukštesnę kainą nei lietuviams, nenorėjo deklaruoti gyvenamos vietos, reikalavo iš anksto prie nuomos kainos pridėti 3–4 mėnesių užstatą, mokėti per trečiąsias šalis, o ne tiesiogiai. Reikalavo papildomų mokėjimų po įsikraustymo“, – pasakoja tyrimo dalyvė iš Ukrainos. Jai antrina kita tyrimo dalyvė: „Jeigu ir nuomoja, reikalauja sumokėti didelį užstatą, už 2–3 mėnesius iš anksto. Pabėgėliams ypač sunku iš karto sumokėti tokią sumą.“

„Atsižvelgiant į tai, kaip sudėtinga Lietuvoje rasti būstą nuomai, neturėdami kito pasirinkimo, žmonės dažnai sutinka mokėti ir didesnį užstatą, pinigų pasiskolindami iš šeimos, draugų ar panaudodami tam savo santaupas. Tai tampa ypač didele finansine našta į Lietuvą gyventi atvykusiems asmenims, taip dar labiau apsunkinant jų galimybes įsitvirtinti, ir gali turėti skaudžių finansinių pasekmių“, – pastebi Ieva Laugalytė, Tarnybos lygių galimybių integravimo ekspertė ir viena iš atlikto tyrimo autorių.

Nuoma – be oficialios nuomos sutarties ir be jokių garantijų

Dar viena kliūtis, su kuria susiduria nuomininkai(-ės) iš užsienio – su jais atsisakoma sudaryti oficialią nuomos sutartį. Pabėgėlio statusą turintis tyrimo dalyvis iš Irako pasakojo, kad su būsto paieškos problema susiduria nuo pat atvykimo:

„Pagrindinė problema dabar yra ta, kad jie nenori deklaruoti mano gyvenamosios vietos, o aš privalau turėti deklaruotą adresą. Vienas nuomotojas, man atrodo, tiesiog bandė išvengti mokesčių. Jis sakė: „ne, ne, čia nediskutuotinas dalykas“.

Apie panašias patirtis pasakoja ir moteris iš Ukrainos:

„Lietuvos nuomotojai nenori oficialiai išnuomoti būsto, nes nenori mokėti mokesčių nuo nuomos pajamų. O ukrainiečiai dėl to negali gauti kompensacijos už komunalines paslaugas, kyla sunkumų įsidarbinant, todėl belieka išgyventi kaip išeina.“

Kaip pastebi I. Laugalytė, kai su nuomininku nesudaroma oficiali sutartis arba kai sutinkama sudaryti tik trumpalaikę sutartį, tai labai riboja žmonių galimybes saugiai įsitvirtinti, kurti namus nuomojamame būste ir tapti šalies bendruomenės dalimi ilguoju laikotarpiu. „Dalis tyrimo dalyvių teigė, kad dėl to pasijuto vertinami tik kaip „laikini“ gyventojai ir gyventojos. Oficialių ar ilgalaikių sutarčių nesudarymas nuomininkams perkelia neproporcingą riziką ir neužtikrina saugumo“, – pastebi I. Laugalytė.

Prastenės gyvenimo sąlygos

Tyrimo dalyvis iš Irako pasakojo sunkiai, bet susiradęs nedidelį vieno kambario butą. Tik atsikraustęs vyras suprato, kad greta vyksta narkotikų prekyba, dažnai triukšmaujama, laiptinėje tvyro nemalonus kvapas, o prie jos dažnai būriuojasi žmonės, pro kuriuos praeidamas vaikinas ne visada jautėsi saugus.

„Ši istorija atspindi dažnai pasitaikančią situaciją, kai žmonės iš užsienio, nerandantys tinkamo būsto nuomai, yra priversti apsigyventi perpildytuose, prastesnės kokybės būstuose, pavyzdžiui, ten, kur neužtikrinamos tinkamos sanitarinės sąlygos ar yra pelėsio, taip pat neretai ir pavojingose aplinkose“, – pastebi ekspertė I. Laugalytė.

„Galime likti gatvėje“

Paklausti apie tai, ar pranešė apie patirtą diskriminaciją nuomojantis būstą, vyrai ir moterys iš užsienio dažniausiai pasakojo niekur nesikreipę.

„Ne, niekam nepranešiau, nes nesu tikra dėl savo teisių nuomojantis būstą“, „Pranešiau savivaldybei. Atsakymas buvo toks, kad jūs esate svetimoje šalyje ir tai yra normalu“, „Nežinome, kur kreiptis ir ar kas nors galės padėti. Galime likti gatvėje“ – pasakojo moterys iš Ukrainos.

„Cituotų moterų patirtys ir gauti atsakymai iliustruoja nuostatas, kurias dauguma užsieniečių jau yra susiformavę, nepriklausomai nuo to, ar kreipėsi pagalbos. Kitaip tariant, daugelis dalyvių reflektavo, kad Lietuvoje jaučiasi kaip svečiai, turintys ribotą teisių paketą“, – pastebi I. Laugalytė.

„Iš pradžių nežinojau, kaip tvarkytis su šia situacija; vėliau supratau, kad tai nutinka labai dažnai. Žmonės nebesitiki pagalbos“, – dalijosi studentas iš Pietų Afrikos Respublikos. Savo ruožtu vyras iš Indijos pastebėjo: „Aš buvau susikoncentravęs į tai, kad kuo greičiau rasčiau gyvenamąją vietą <…>. Ir, tiesą sakant, kartais tiesiog pavargsti nuolat susidurti su šiomis problemomis ir renkiesi judėti toliau, o ne kiekvieną kartą kovoti.“

„Lietuvoje būsto nuomos rinka yra mažai reguliuojama, todėl dar labiau išryškina kritines prieinamumo problemas – augančias nuomos kainas, silpną nuomininkų apsaugos sistemą, diskriminaciją įvairių socialinių grupių atžvilgiu ir dažnai per menką valstybės vaidmenį šiuose procesuose. Tokiame kontekste saugus, orus ir poreikius atitinkantis būstas ne vienam tampa sunkiai prieinamas“, – pastebi I. Laugalytė.

Susidūrus su diskriminacija ar norint pasikonsultuoti, kviečiame susisiekti su Tarnybos teisės ekspertėmis patogiausiu būdu.

Olga Važnevičienė, Diskriminacijos prevencijos ir komunikacijos grupės patarėja