Utenos viešoji biblioteka – modernus bendruomenės informacijos centras

Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos pradžių pradžia – 1931 metai. Tada įsteigtam Centrinio valstybinio knygyno Utenos skyriui pavesta atlikti ir viešosios bibliotekos funkcijas. Nuo 1940 m. biblioteka tampa Utenos apskrities, o nuo 1950 m. – rajonine biblioteka. 1994 m. gruodžio mėnesį Utenos centrinei bibliotekai suteiktas Antano ir Motiejaus Miškinių vardas.

Modernizuojant bibliotekos veiklą paruošti ir įgyvendinti projektai, kuriuos parėmė Atviros Lietuvos Fondas ir Atviros Visuomenės Instituto Regioninė Bibliotekų Programa, Europos Komisijos Delegacija Lietuvoje.

2002 metais už aktyvią veiklą siekiant tapti moderniu bendruomenės informacijos centru biblioteka pripažinta modeline Rytų ir Vidurio Europos šalims. 2004 metų pabaigoje pradėta bibliotekos priestato statyba.

2008 metais kovo 27 dieną atidaryta rekonstruota Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka. Seno pastato rekonstrukcija ir naujo priestato statyba užtruko beveik 3,5 metų.

Projekto autoriai – UAB „Vilniaus Archija“(vadovė Virginija Bakšienė, architektai Donaldas Trainauskas ir Darius Baliukevičius).

Šis darbas parodoje „Lietuvos architektūra 2005 – 2007“ buvo apdovanotas, kaip geriausiai realizuotas projektas. Projektas, kurio sąmatinė jo vertė – beveik 9 milijonai litų, finansuotas Valstybės investicijų programos ir Utenos rajono savivaldybės lėšomis. (inf. iš https://www.uvb.lt/ )

Apie Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos veiklą kalbamės su jos direktore Vida Garunkšyte.

Per pastarąjį dešimtmetį į mūsų gyvenimą įsiveržė išmaniosios technologijos. Kaip šių technologijų įsiveržimas keičia bibliotekų veiklą? Ryškiausi Jūsų vadovaujamos bibliotekos pokyčiai?

Utenos A. ir Miškinių viešoji biblioteka turi ilgą išmaniųjų (jau dabar) technologijų diegimo istoriją: nuo pirmųjų Atviros Lietuvos fondo finansuotų kompiuterių (1997), tapimo Rytų ir Vidurio Europai modeliu diegiant technologijas (2002) ir nenuilstamą domėjimąsi, kaip taikyti skaitmenines naujoves tobulinant paslaugas gyventojams. Po rekonstrukcijos (2008) atidarytas modernus viešosios bibliotekos pastatas – tuomet savo modernumu išsiskyręs ne tik Lietuvoje bet ir Rytų Europoje, neprarado populiarumo ir lankytojų ir šiandien sulaukianti kasdien 292 fizinių ir 224 virtualių lankytojų.

Naujos technologijos jokiu būdu nesumažino viešųjų bibliotekų vertės, o labiau išplėtė galimybes: atsirado ir vis daugėja turinio internete, knyga – jau ne tik popierinė, bet ir elektroninė ir garsinė. Deja, Lietuvoje mes vis dar negalime lankytojams plačiai pasiūlyti garsinių knygų dėl elementaraus įstatymo pakeitimo reikalingumo, .t. y. atlyginimą autoriui už panaudą bibliotekose.

Bibliotekose naudojant naujas technologijas ypatingai išauga bibliotekininko atsakomybė – padėti atsirinkti ir atskirti tikrą informaciją nuo melagienų.

Vis labiau į mūsų gyvenimą įeina skaitmenizacija. Kuo ji naudinga Jūsų biblioteka? O gal skaitmenizacija kelia bibliotekų išlikimo grėsmę?

Interneto galimybės, skaitmeninio turinio prieiga internete tik suteikia viešosioms bibliotekoms daugiau galimybių, atveria dar didesnius informacijos klodus. Deja, internete vis daugiau informacijos yra mokama ir biblioteka lieka vienintele institucija, kuri nuperka prieigą visiems bibliotekos lankytojams. Tokios naujovės pareikalauja daugiau investicijų, bibliotekininkų kompetencijos ir nuolatinio darbuotojų žinių atnaujinimo. Labai mažos bibliotekos (maži padaliniai), be abejo, turės mažiau galimybių išlikti. Tradiciniam skaitymui skatinti ir gyventojų patogumui plečiamas knygomatų tinklas, kaip bet kuriuo paros metus gali pasiimti knygą arčiau namų, o www.ibiblioteka.lt suteikia galimybę atsiųsti nemokamai knygą iš bet kokios šalies bibliotekos.

Buvo laikai, kai bibliotekos apgailestaudavo, kad nepakanka lėšų laikraščiams ir žurnalams užprenumeruoti, naujoms knygoms įsigyti. Galbūt ši situacija pagerėjo? Kaip pasikeitė bibliotekų finansinė padėtis, palyginti su buvusią prieš, tarkime, penkerius metus?

Viešosioms bibliotekos niekada nebuvo pinigų pertekliaus, be jokios abejonės, šiandien finansinė padėtis yra kiek geresnė, negu penketą metų atgal. Savivaldybių viešosios bibliotekos, kurių ir yra plačiausias tinklas šalyje – nuo miesto iki mažiausio kaimo bibliotekėlės, labai priklausomos nuo vietos valdžios, nuo požiūrio į skaitymą, patikimą informaciją ir kultūrą. Viešosios bibliotekos turi suktis kaip išmano, kad įvykdytų savo pagrindines funkcijas – būti kultūros, švietimo, informacijos bendruomenės centru. Todėl čia labai svarbus vietos valdžios požiūris į kultūrą, skaitymą.

Netrumpą laiką, kitiems kultūros darbuotojams didinant atlyginimus, bibliotekininkai likdavo, galima sakyti, paskutiniai. Jų atlyginimai būdavo mažesni nei kitų kultūros darbuotojų. Gal situacija kiek pasikeitė?

Bibliotekų finansavimas, kaip ir sakiau, niekada nebuvo prioritetas. Buvo įvairių valdžių ir vienodų pažadų didinti finansavimą ir visada bibliotekininkų atlyginimai lenktyniavo su minimalia alga, t. y., nedaug nuo jos skyrėsi. Paskutinius penkerius metus situacija po truputį gėrėjo, bet iš visų viešojo sektoriaus institucijų bibliotekininkų atlygis visada buvo ir tebėra mažiausias.

Nuo ko priklauso bibliotekos finansavimas: nuo savivaldybės tarybos sprendimų ar centrinės valdžios?

Kaip ir sakiau – darbo apmokėjimą reglamentuoja centrinė valdžia, bet „pagerinti“ gyvenimą gali vietos valdžia; savivaldybių viešosios bibliotekos yra priskirtos savarankiškai savivaldybių funkcijai. Paprasčiau tariant – visiškai priklauso nuo vietos valdžios – gali skirti daugiau mokos fondo, didesnį biudžetą fondų komplektavimui ar kitoms išlaidoms – tada galėsi turėti geresnes paslaugas, pasamdyti aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų.

Pastaruoju metu kultūroje daug projektinės veiklos. Ką manote apie šį barą? Gal galite pateikti vieną – kitą pavyzdį ir pasidalyti, kaip jis pakeitė biblioteką, jos veiklą?

Mūsų biblioteka aktyviai dalyvauja teikiant projektus Lietuvos kultūros tarybai – tai įgalina praturtinti veiklą kokybiškais renginiais. Švietimo mainų paramos fondas suteikia galimybę dalyvauti Erasmus+ kvalifikacijos kėlimo projektuose, o laimėjimai INTERREG projektuose – leidžia iš dalies atnaujinti paslaugas lankytojams.

Viešoji biblioteka iš projektų gali mokėti atlikėjams honorarus, rašytojams už savo kūrinių pristatymus ir tada viešosios bibliotekos veikla tampa daug patrauklesnė, atsiranda galimybė patirti naujausius kultūros procesus, praturtinti literatūra, dokumentiniu kinu ir pan.

Reikia paminėti, kad labai daug savivaldybių jau skiria lėšų kultūros renginiams bibliotekose, o projektinė veikla išplečia tas galimybes.

Kokią bibliotekos veiklos dalį šiandien sudaro jos pirminė paskirtis – žmonijos atminties saugojimas ir jos skleidimas?

Pagrindinė viešosios bibliotekos funkcija – saugojimas (krašto informacijos) ir skleidimas buvo, yra ir liks. Ta klasikinė bibliotekos samprata, kuri technologįjų dėka tik išsiplėtė – viešosios bibliotekos tapo bendruomenės centru, galinčiu suteikti prieigą prie kultūros kūrinių, teikti informaciją ir mažinti skaitmeninę atskirtį.