Unikalusis Žiūrų folkloro ansamblis surengė skambų penkiasdešimt penkerių metų gyvavimo jubiliejų

,,Tai Žiūrų slaunas kaimas…“. Šiais žodžiais prasideda viena iš daugybės autentiškų paties seniausio Varėnos krašte Žiūrų folkloro ansamblio dainų. Ši ir kitos gražios dzūkiškos dainos ir vėl melodingai nuskambėjo ansamblio penkiasdešimt penkerių gyvavimo metų jubiliejaus šventėje, į kurią išpuoštuose bendruomenės namuose gausiai susirinko dideli ir maži, kaime gyvenantys ir iš jo kilę.

Nuo senų senovės Žiūruose prie Ūlos gyvenantys žmonės buvo tarsi suaugę su gražia gamta ir senovine buitimi. Jie saugojo ir tebesaugo savo tradicijas ir dainuoja nuostabias dainas. Žiūriškiai vieni pirmųjų nušluostė užmaršties dulkes nuo senovinių dzūkų dainų skrynios. Atvėrė jos dangtį, ir joje esantys dzūkiški perlai po visą Lietuvą pabiro.

Prieš daugiau kaip pusšimtį metų įsikūręs folkloro ansamblis šiandien garsus visoje Lietuvoje, o jo atliekamos dainos pasklido po atokiausius kampelius. Didelės meninės vertės dainas žiūriškiai visada dainuodavo iškilmingai, pasitempę, iš visos širdies, ir kiekvienąkart daina suskambėdavo gražiai, būdavo prasmingai išpasakojama dainos istorija. Dainavimas tapo jų kultūrinio tapatumo ženklu. Džiugu, kad jame kai kurios moterys dainuoja nuo pat įsikūrimo iki šiol, taip pat ir ansambliui daug metų vadovavusi Marcelė Paulauskienė.

Prieš kurį laiką ansamblis atsikūrė, tradicijas perėmė ir dabar jame dainuoja beveik penkiasdešimt ansambliečių – net keturios kartos. Ne be reikalo buvo nuspręsta Žiūrų kaimo dainavimo tradiciją  įtraukti į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Tai dar kartą paliudijo jubiliejinė ansamblio šventė, kurioje dainavo didelis būrys baltai pasidabinusių vyriausių ansambliečių, jų vaikų, vaikaičių, marčių, žentų. Joje buvo prisiminta ansamblio, kuriame dainininkų buvo beveik iš kiekvienos kaimo pirkios, istorija.

Šiuo metu ansambliui gražiai vadovauja Virginija Paulauskaitė. Ji jaunesniosios kartos vardu padėkojo ilgametėms ansamblio dainininkėms – savo  mamai, buvusiai ilgametei ansamblio vadovei Marcelei Paulauskienei, Pranutei Česnulevičienei, Onutei Pigagienei, Onutei Rauluškevičienei, Danutei Alubauskienei, Onutei Česnulienei, Onutei Pigagienei ir Janutei Čirienei. „Kap buvom mažiukai, mes visadu girdėjom tas dainelas. Dėkui motulės, dėkui, tėvuliai, kuriej mus išmokėt tų dainų“.

Jautriai buvo prisiminti ir pagerbti į Amžinybę išėję ansamblyje dainavę kaimo žmonės.

Tąvakar nuskambėjo pačios gražiausios ansamblio dainos, o šventinį koncertą vainikavo Žiūrų kaimo himnas „Tai Žiūrų slaunas kaimas“, ir jo graži melodija aidėjo toli pušų viršūnėm.

Po jubiliejinio ansamblio koncerto dar ilgai Žiūruose netilo dainos ir linksmybės, netrūko dzūkiškų vaišių, ansambliečiai, jų vaikai ir vaikaičiai prisiminė pačias įdomiausias su ansamblio gyvavimu susijusias akimirkas.

Kokią charizmą, kokį stiprų širdies magnetą reikia turėti, kad šalia dainuojančių baltom skarelėm ir prijuostėm pasipuošusių garbingo amžiaus moterų stovėtų jų vaikai, vaikaičiai, marčios, žentai, į Žiūrų ansamblį dainuoti suvažiuojantys iš visos Lietuvos.

Pabandykime nušluostyti istorijos dulkes… Žiūrų ansamblį visada būrė ir jam vadovavo entuziastingos, meilės Žiūrams bei dzūkų folkloro tradicijoms kupinos asmenybės. 1970 m. rudenį Jonas Trinkūnas organizavo ekspediciją Žiūrų kaime, kur kartu su studentais iš kaimo žmonių užrašinėjo dainas. Vieną vakarą, geriausius pateikėjus pakvietus į vieną trobą, kaimo žmonės uždainavo taip, kaip atrodo jau keliasdešimt metų kartu dainuotų. Ekspedicijos organizatoriaus paraginti dainininkai rinkosi dažniau ir dažniau – taip pamažu susibūrė etnografinis ansamblis. 1971 m., J. Trinkūno kvietimu, Žiūrų kaimo folkloro ansamblis pirmą kartą pasirodė pilnutėlėje Vilniaus universiteto Didžiojoje salėje. Pasirodymai pirmuosiuose koncertuose Vilniuje, Kaune, Gardine 1972 m. padėjo kolektyvui pelnyti geriausio Varėnos rajono etnografinio ansamblio vardą. 1974 m. koncertuota ir Rumšiškėse, Liaudies buities muziejaus atidaryme. Kartu su Žiūrais pajudėjo ir kiti dainingi Dzūkijos kaimai. Per trumpą laiką (1971–1972 m.) Dzūkijos regione susikūrė daug etnografinių ansamblių.

Žiūrų folkloro ansamblio vairą pradžioje padėjo sukti mokytojas Pranas Kalanta (pirmasis kolektyvo vadovas), o pagrindinė dainų vedančioji, repeticijų, programų ir išvykų iniciatorė bei organizatorė buvo bibliotekininke dirbusi Marcelė Paulauskienė. Būdama tuomet trisdešimtmetė, bendrai dainai ji gebėjo suburti ir savo bendraamžius, ir vyresnius.

Beveik visi Žiūrų ansamblio žmonės buvo ir yra puikūs dainininkai, pasakotojai, papročių pateikėjai.

Reikšmingiausias įvykis kolektyvo istorijoje – 2005 m. Žiūrų kaimo folkloro ansamblis buvo įvardintas geriausiu 2004 m. kaimo folkloro ansambliu ir apdovanotas ,,Aukso paukštės“ statulėle.

Žiūrų kaimo dainos skamba LTV filmuose, radijo laidose, garso publikacijose: 1972 m. išleistoje garso plokštelėje „Žiūrų etnografinis ansamblis. Vainikų pynimo programa“, 1996 m. – to paties pavadinimo garsajuostėje, o senovinis vestuvių folkloras įrašytas 1999 m. į garsajuostę „Ir prapuolė ma dalal‘‘.  2008 m. išleista kompaktinė plokštelė „Aš kelaliu keliavau“. 2019 m. išleista dviguba kompaktinė plokštelė „Tai Žiūrų slaunas kaimas“.

Ansamblio repertuaras, parengtos programos ne kartą dokumentuotos įvairių etninį paveldą kaupiančių institucijų ir asmenų: Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikologijos instituto Etnomuzikologijos skyriaus, Lietuvos liaudies kultūros centro, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinių bendradarbių ir kt.

Buvusi ansamblio vadovė Marcelė Paulauskienė – viena iš tų dainingųjų dzūkių, kuri sako: „Liūdna man būt gyvenc be dainų. Kadu dainuoju, tai gyvenu“. Ji moka daugiau kaip pusantro šimto senųjų dzūkiškų dainų, įvairiausių dzūkiškų pasakojimų. 2001 m. M. Paulauskienei įteiktas Varėnos kultūros ir meno tarybos įsteigtas rajono kultūrai nusipelniusių žmonių apdovanojimas – „Sidabrinės bitės” ženklas ir Savivaldybės kultūros premija. 2009 m. Marcelė Paulauskienė už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą buvo apdovanota Kultūros ministerijos premija. Visuomenei buvo pristatyta jos dainų ir tautosakos rinktinė „Kur tas šaltinėlis, kur aš jauna gėriau“. Jos surinkta ir pateikta etnografinė bei tautosakinė medžiaga – didžiulis tradicinės kultūros turtas, atspindintis ne tik josios paveldą, bet ir šiandien Žiūrų krašte gyvuojančią tradiciją.

Visi, kas nori pajusti tikrąją šio krašto dainų dvasią, dzūkiškos melodijos ir gražios tarmiškos kalbos grožį, tegu užsuką į senąjį Žiūrų kaimą – kaimo moterys ir vyrai mielai padainuos.

Šie Žiūrų kaimo žmonės – dainuojantys, šokantys, kuriantys – vienas didžiausių Varėnos krašto turtų. Jų dėka vienas gražiausių Lietuvos kampelių dar išsaugojo savitą gyvenimo būdą, papročius ir tradicijas.

Klausantis senovinių dainų, skanaujant grikinės babkos, pyragėlių su grybais bei kitų dzūkiškų skanėstų, stebint, kaip linksminasi šio kaimo žmonės, nejučia pagalvoji: „Šitame kaime tikrai dar gyva senoji Dainava…“.

Linkime, kad ansamblis dar ilgai gyvuotų, dar aplankytų ne vieną Lietuvos kampelį ir svečią šalį, sušildytų širdis, savo senelių ir tėvų dainas perduotų jaunimui.

Rūta Averkienė