Tvarus Skandinavijos teatras: tarp kūrybos ir patogumo. Pokalbis su režisiere Yana Ross

Yana Ross. Nuotr. Lucie Jansch

Lietuvos nacionalinis dramos teatras tęsią naują straipsnių seriją „Tvarumas teatre“. Joje atskleidžiami jau įgyvendinti patvarūs, tausojantys sprendimai scenos menų organizacijose, menininkų požiūris į tvaresnius veiklos principus ir gamybos pasirinkimus bei pokyčiai, kurie dar tik laukia. Antrasis tekstas – Rimgailės Renevytės. Ji kalbina naujosios LNDT meno tarybos pirmininkę, režisierę Yana Ross, kuri pasakoja, kokią reikšmę tvarumas turi Švedijos, Danijos, Šveicarijos teatruose, kur jai teko dirbti.

„Kai prieš pusantrų metų atvažiavome į pirmąjį susitikimą aptarti būsimo spektaklio, mums įteikė keliolikos puslapių aplankus, kuriuose buvo labai aiškiai išdėstyta, kaip reikia dirbti, kokios galioja teatro taisyklės, ko negalima daryti, netgi procentais nurodyta, kiek scenografijos turi būti pagaminta iš antrinių žaliavų. Žodžiu, danai į tai žiūri labai rimtai“, – pasakoja režisierė. Tačiau ji priduria, kad kartu girdisi ir signalų, jog Danijoje teatras jau tarsi miręs, nes visas dėmesys skiriamas ne kūrybai, o patogioms darbo sąlygoms. O štai Švedijoje, pasak Yanos Ross, vis dar nemažai toksinių darbo santykių apraiškų ir patriarchalinio valdymo, nors šiame procese dalyvauja ir moterys.

Tvarumas turi daug skirtingų sluoksnių, kuriuos galėtume bandyti išskleisti, tačiau man būtų įdomiau su Jumis pasikalbėti tiesiog apie patirtis. Esate daug kūrusi Skandinavijoje, kur tvarumo klausimas teatre užima gana svarbią vietą.

Norvegijoje buvo pastatyta „Laukinė antis“, Suomijoje – „Euridikė“, o pavasarį laukia naujas darbas Danijoje. Ten Scandinavijoje spektaklį statysiu jau septintą kartą, tad tam tikrą Skandinavijos teatro paveikslą jau esu susidariusi.

Iš esmės kalbos apie tvarumą meno lauke prasidėjo visai neseniai – gal prieš penkerius ar šešerius metus. Anksčiau šis terminas apskritai nebuvo vartojamas. Tiesa, pirmą kartą su tvarumo idėja susidūriau ne Skandinavijoje, o Šveicarijoje – Ciuricho miesto teatras „Schauspielhaus“ tiesiog buvo pamišęs dėl tvarumo.

Pavyzdžiui, buvo uždraustos tam tikros šviesos, taip pat – viena iš rūko rūšių. Tas pats gražiausias, tirštas rūkas, kuris laikosi prie grindų, mums buvo uždraustas. Kad ir kaip bandytum, jo tiesiog nebuvo įmanoma gauti. Be to, galiojo labai griežti nurodymai, kuriuos teatras per kiekvieną susitikimą – bent kas kelis mėnesius – nuolat kartodavo visiems darbuotojams.

Ar tie tvarumo reikalavimai daugiausia buvo skirti scenografijai?

Dažniausiai patys dailininkai tiesiogiai kalbasi su teatru apie medžiagų tvarumą, antrinį dekoracijų panaudojimą ar perdirbimą. Prie visų teatro rekvizitų iš esmės gali prieiti visi, kurie teatre kuria, tačiau man čia svarbus ir etinis klausimas.

Pavyzdžiui, ir Ciuriche, ir dažnai Skandinavijoje, kur teatrai yra repertuariniai, egzistuoja didelės trupės, įvairūs gamybiniai cechai, administracijos darbuotojai, sezonas planuojamas iš anksto. Tačiau pats repertuaras dažnai yra trumpalaikis – tai reiškia, kad, tarkime, vieną spektaklį suvaidiname 25 kartus iš eilės, arba repertuare vienu metu sukasi vos 2–3 spektakliai. Pasiekus tam tikrą parodymų ribą, jie yra nurašomi. Jei tik scenografiją galima perdirbti ar panaudoti dar kartą, tai paprastai ir daroma.

Išskyrus, turbūt, autorinius darbus?

Būtent scenografo autorinių teisių klausimas man iki šiol kelia daug neaiškumų. Prisimenu, kaip buvo nemalonu matyti, kai Berlyne iš repertuaro išbraukto mano spektaklio dekoracija vėliau atsirado kitame spektaklyje. Aišku, tai buvo visiškai kitas vizualinis sprendimas, kitas kontekstas, tačiau pati dekoracija nebuvo perdaryta – ji tiesiog kaip objektas buvo perkelta į kito kūrėjo darbą.

Tačiau jeigu grįžtume prie pačios tvarumo sąvokos, kai Skandinavijoje buvau 2018 metais, tokio žodžio ten dar apskritai nebuvo. Nors kiekvieną savaitę vykdavo susitikimai su visais teatro skyriais – prie vieno stalo susėsdavo apie penkiolika žmonių ir kalbėdavosi apie spektaklį – tvarumo termino niekas nevartojo.

O štai Danijoje, kai prieš pusantrų metų atvažiavome į pirmą susitikimą aptarti būsimo spektaklio, mums buvo įteikti keliolikos puslapių aplankai. Juose labai aiškiai nurodyta, kaip reikia dirbti, kokios galioja teatro taisyklės, ką galima daryti, ko ne, netgi procentais apibrėžta, kiek scenografijos turi būti pagaminta iš antrinių žaliavų. Žodžiu, danai į tai žiūri labai rimtai.

Bet tai ne tik rekomendacijos, o nurodymai, kurių reikia laikytis?

Taip, tai jau reikalavimai – viskas yra įteisinta, tai aiški teatro pozicija. Žinoma, į tai žiūrima gana kūrybiškai, nereikia visko vykdyti aklai, tačiau akivaizdu, kad teatras tam yra skyręs labai daug laiko ir dėmesio.

Kita vertus, manau, svarbu paminėti, kad tai – nacionalinis Danijos teatras: pagrindinis, labai turtingas, turintis ir seną, ir naują pastatus, visas įmanomas darbo sąlygas. Tačiau, pavyzdžiui, per vieną susitikimą kilo klausimas dėl mūsų scenografijos. Mes buvome sugalvoję padaryti dirbtines daržinės grindis ir ant jų paberti šieno. Techninis direktorius per susitikimą žiūri man tiesiai į akis ir sako: „Aš jau matau, kaip mano technikai po spektaklio verks rinkdami tuos šiaudus. Man nesinori taip jų varginti.“

Man tai atrodo kaip kognityvinis disonansas. Aš suprantu, kad galima diskutuoti, bandyti įtikinti, bet galiausiai tame nebėra prasmės, nes toks požiūris man signalizuoja, jog Danijoje teatras jau tarsi miręs – visas dėmesys nukreiptas ne į kūrybą, o į patogias darbo sąlygas. Visi atrodo labai tvarkingai, visi turi gražų vaizdą pro langą, teatre dirba labai daug žmonių, daug technikų, kurie iš esmės nenori aptarnauti spektaklio, net jei gauna labai gerą atlyginimą. Galbūt tai ir yra pats tvariausias teatras Europoje – toks, kuris net ir dėl to tvarumo nenori pajudinti rankos.

Kas tuomet kuria tokiame teatre?

Teatras yra atsisakęs trupės – jame likęs tik techninis ir administracinis personalas. Tačiau aktoriai Danijoje yra nuostabūs. Larso von Triero dėka daugelis jų yra suvaidinę bent penkiuose jo filmuose. Be to, Danijoje kino ir „Netflix“ industrija yra itin stipri, glaudžiai susijusi su Holivudu. Aktoriams toks lankstumas patinka – kine jie tikrai gerai uždirba, o teatras iš esmės jiems yra tapęs tik hobiu.

Vis dėlto aktoriai labai laukia mūsų bendradarbiavimo. Prieš dvejus metus atsirinkome aktorius, ir per tą laiką iš sąrašo neiškrito nė vienas žmogus. Jie tiesiog neturi galimybės naudoti to raumens – to gilaus, vidinio raumens, kurio reikalauja teatras.

O štai švedai teatre, kuriame dabar dirbu, vis dar turi trupę. Tiesa, gal tik apie penkiolika aktorių turi nuolatinį etatą, praktiškai „iki gyvos galvos“, o dauguma dirba pagal laikinas sutartis. Ten labai stipriai jaučiama hierarchija ir tie toksiški santykiai tarp jaunų aktorių ir meno vadovų, kai esi visiškai priklausomas nuo vieno žmogaus nuotaikos. Atsiranda konkurencija: kodėl jis yra trupėje, o manęs nėra, kodėl jį pakvietė į spektaklį, o kito – ne, kodėl vienas turi darbo, o kitas neturi.

Kai ten nuvažiavau 2017 metais, gal tik trečdalis trupės buvo ne baltaodžiai. Švedų teatras turi didžiulę problemą su įvairove – visuomenė jau seniai pasikeitė ir ji tikrai nebėra balta.

O juk manytum, kad Švedija yra tos įvairovės centras…

Taip, bet Švedija turi labai daug fasadų. Man atrodo, kad teatrui ten itin svarbios kultūrinės istorijos šaknys ir tradicija. Švedų teatras yra elitinis, karališkas – galima sakyti, kad karalius ten vis dar renkasi trupę. Grubiai kalbant, teatras iš esmės yra labai privilegijuotų, turtingų, baltaodžių žmonių pramoga, turinti tam tikrą pretenziją į intelektualumą. Žinoma, reikia ir truputį Ibseno, ir Bergmano – to ten yra. Bet, pavyzdžiui, Stokholmo Miesto teatras, milžiniškas teatras su keturiomis scenomis, galiausiai virto „Disney“ miuziklų fabriku ir tiesiog rodo „Frozen“. Legendinis Stokholmo teatras „Dramaten“ apskritai turi visišką aktorių kultą. Ten aktoriai yra tokie „milžinai“, kad į repeticiją gali ateiti turėdami tik vieną pjesės lapą su savo tekstu. Jiems nereikia skaityti visos pjesės – jie ateina suvaidinti savo vaidmens, o ne dalyvauti spektaklyje kaip visumoje. Tokia yra „Dramaten“ kultūra. Su jaunais aktoriais vyresnieji ten gali tiesiog nesisveikinti.

Geteborgas – pats demokratiškiausias miestas. Tai darbininkų miestas: „Volvo“ fabrikas, istoriškai stiprūs, galima sakyti, kairiųjų ar net komunistiniai judėjimai, toks „raudonas“ miestas. Bet paradoksas tas, kad darbininkai į teatrą neina. Teatre iš esmės matai vien žilaplaukių pilną salę. Švedų pensininkai yra nuostabūs – intelektualūs, turintys puikų humoro jausmą, jie supranta pačius drąsiausius eksperimentus. Bet jų yra labai mažai.

Dabar, prieš repeticijas, aš sportuoju sporto klube. Ten sutikau pažįstamų ir sakau, kad dirbu teatre, o jie manęs klausia, kur tas teatras apskritai yra. O jis, nejuokauju, yra vos už kelių žingsnių nuo sporto klubo. Jie kasdien ten vaikšto ir net galvos nepakelia – nemato, kad ten teatras. Štai tokia yra praraja. Švedijoje teatras visuomenei turi labai mažai įtakos, ir tai yra milžiniškas kontrastas, palyginti su Vokietija ar Lenkija, kur teatras vis dar yra gyva visuomenės dalis. Pas mus, Lietuvoje, apie teatrą kalbama, žmonės eina į spektaklius su šeimomis. Todėl, kai padirbi visoje Europoje, natūraliai kyla klausimas – ar mes iš tikrųjų vertiname tai, ką turime, ar su tuo dirbame, ar esame tikri, kad tai išliks.

Berlyne prieš dvidešimt metų salės buvo pilnos trisdešimtmečių, bet dabar jų teatre nebėra. Jie taupo, augina vaikus ir nebegali sau leisti eiti į teatrą. Dabar Berlyne salėse sėdi studentai ir senjorai, o tas žiūrovas, kuriam dažnai ir kuriami spektakliai, tiesiog nebeateina.

Kai galvojate apie žmones, kurie net nežino, kur yra teatras, ir apie tą publiką, kuri vis dėlto į teatrą eina – ar jums, kaip kūrėjai, tai yra signalas keisti režisūrinius sprendimus?

Visiškai ne. Aš pasitikiu, kad tie žmonės supranta, ką aš darau.

Kol kas visada turėjau labai gerą ryšį su savo „senukais“. Man, aišku, padeda tai, kad dirbu lokaliai – man svarbu rasti bendrą kalbą su aktoriais ir medžiagą nukreipti būtent į juos ir į žiūrovus.

Jeigu grįžtume prie tvarumo, pavyzdžiui, Šveicarijoje yra sukurta tokia sistema: jeigu jautiesi žeminamas, visada gali kreiptis į išorinę komandą – specialiai teatro pasamdytą įmonę. Su jos darbuotojais gali kalbėtis apie tai, kas vyksta teatro viduje. Tai profesionalai, kurie nepriklauso teatrui, todėl nėra šališki sprendžiant tokias problemas kaip seksualinis priekabiavimas, žeminimas, patyčios ar bet kas kita, kas gali nutikti tokioje didelėje institucijoje.

Man tai labai patiko, nes jeigu kas nors nutinka, gali kreiptis pagalbos ir nebūti priklausomas nuo darbdavio. O Švedijoje – atvirkščiai: čia problemas sprendžia žmogiškųjų išteklių skyrius. Tai reiškia, kad žmonės ateina į pirmą repeticiją ir išklauso beprasmišką kalbą apie tai, kaip visi turime draugiškai ir komfortiškai kartu dirbti. Bet kas iš tikrųjų yra komfortas repeticijoje? Saugumas – taip, šimtu procentų. Bet jeigu ieškote komforto, važiuokite į Daniją, kur vietoj teatro jau beveik kapinynas.

Aš suprantu, kad žmogus, į kurį turime kreiptis, dažnai neturi kvalifikacijos spręsti tokio sudėtingo dalyko kaip konfliktai repeticijų metu. Be to, čia visada išlieka priklausomybė: jeigu eini pas teatro darbuotoją ir kalbi apie vadovą, režisierių ar aktorių, tai vis tiek yra vidinis teatro reikalas, o konfliktą sprendžiantis žmogus iš principo negali būti visiškai nešališkas.

O kokia moterų padėtis Švedijos scenoje?

Daug dalykų dėl lyčių lygybės tiesiog nepalyginsi su Lietuva. Tikrai geras jausmas, kad moterų balsas girdimas. Teatre dirba daug moterų, ir ne vien „moterišką“ darbą – ten daug moterų dirba technikėmis. Tačiau hierarchija čia labai stipri. Nors moterys gali būti vadovėmis, jos veiks pagal patriarchato schemą, nes tai yra įsišakniję dėl elitizmo, dėl royal požiūrio. Negana to, jie neturi normalių režisūros studijų. Disciplina dėstoma tiktai Stokholme, o studijos trunka dvejus su puse metų. Tokios profesijos Švedijoje tiesiog nėra. Režisuoja aktoriai, režisuoja bet kas. Ir aktoriai visą repeticijų laiką iki pat premjeros vaikšto su pjese rankose. Aktoriai ten labai geri, jų mokykla gera, nors elitinė, itin savotiška, ir nepasakyčiau, kad labai progresyvi, kad ir repertuaro atžvilgiu ar įvairovės klausimu.

O kiek tvarumas su kūryba turi būti susijęs, kad jos neblokuotų, neimtų tarnauti patogumui?

Čia, manau, yra galios paskirstymo klausimas. Jeigu techninė dalis yra aukščiau už kūrybinę dalį, jeigu techninis direktorius priima sprendimą, kuris kenkia meno vadovų sprendimams, tai nėra sveika. Esminis klausimas toks: ar mes kuriam meną, ar mes esam tik meno fabrikas?

Švedijoje demokratija išplėtota iki pamėlynavimo, taip, kad kartais niekas negali priimti jokio sprendimo.

Lietuvoje, man atrodo, tvarumas kol kas suvokiamas labai pažodžiui. Ekologija, gamtos saugojimas, šiukšlių rūšiavimas, antrinių žaliavų panaudojimas ir panašiai. Bet kalbėjome apie tai, kad tai apima ir lyčių lygybės klausimą, ir santykius, ir psichikos sveikatą. Gal ta tvarumo pusė yra svarbesnė? 

Taip, žodis „sąmoningumas“ turbūt geriau įvardintų visą tvarumo esmę. Žinoma, tvarumas apima ir darbo sąlygas.

Jūsų spektakliai dažnai būna įvietinto konteksto. Ar skirtingose šalyse skiriasi tų kontekstinių, politinių, socialinių reikšmių kūrimas?

Geteborgo miesto teatras, man atrodo, sveikiausias iš visų, kuriuose esu buvusi Švedijoje. Jie turi labai stiprią aktorių meno tarybą ir aktoriai aktyviai dalyvauja formuojant repertuarą. Jie angažuoti ir politiškai, ir socialiai, jiems kyla klausimas: „O kaip mūsų spektakliai atspindi dabartinę visuomenę?“

Daug idėjų ir temų kyla bendraujant, per susitikimus. Taip bendrai dažniausiai ir gimsta idėjos, kurios sukuria repertuaro balansą: ten gali būti ir klasika, ir šiuolaikinė dramaturgija, kalbanti aktualia tema. Aišku, meno vadovas atsakingas už tą balansą: ar ne per daug to, ar ne per mažai ano. Bet sakyčiau, kad Švedijos teatras samoningai kvestionuoja, koks turi būti repertuaras, ar reikia aktualių temų, ar reikia amžinų temų, ir ieško pusiausvyros.

Vokiškas teatras labiau angažuotas, nes iš esmės jo prigimtis yra visuomeninė. Jis turi tarnauti visuomenei, neturi tik linksminti arba apsunkinti – jis turi išjudinti, provokuoti žmones. Šiuos klausimus Vokietijos teatruose aktyviai kelia dramaturgas ir meno vadovai.

Man, pavyzdžiui, visada svarbiausias klausimas, kas vyksta dabar pasaulyje ir per kokią medžiagą galime apie tai kalbėtis.

O ar jaučiate, kad jumis pasitikima? Ar jaučiate kūrybinę laisvę kurdama svečioje šalyje?

Kūrybinė laisvė yra, bet aš esu visada atvira dialogui. Aš nesilaikau požiūrio „tik šitą ir ne kitą“. Pasitikiu žmonėmis ir man įdomu išklausyti, apie ką jie galvoja. Gal pjesę galiu pasiūlyti ir aš, bet ištrauksiu ją ieškodama temos. Svarbu palaikyti dialogą. Žinoma, yra ir pasitikėjimas iš teatrų, jie kviečia tave kažko tikėdamiesi ir pasitikėdami.   

Atvykusi į Švediją skaičiau paskaitą apie Čechovo dekolonizavimą, kalbėjau apie Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos suformuotą propagandą bei naratyvą. Mano darbas yra griauti tą imperinį naratyvą. Trupė turėjo didžiulį norą dirbti būtent su tokia klasika. Suveikė ir mano reputacija: aš Čechovą statau ant galvos ir kojomis į viršų. Jie supranta, jog dabar ne pats geriausias laikas rusų dramaturgijai, bet jeigu mes su ja dirbame, tai ir edukuojame. Tai gali būti prasmingas darbas. 

STAGES (angl. Sustainable Theatre Alliance for a Green Environmental Shift) projekto tikslas – kviesti kultūros sektorių mąstyti apie tvarumo koncepcijas. 14 įtakingų teatro organizacijų, tarp kurių ir partneris iš Taivano bei akademiniai partneriai, susivienijo su režisiere Katie Mitchell ir choreografu Jérômeʼu Belu siekdami išbandyti naujus sprendimus didžiausioms klimato krizės keliamoms problemoms spręsti. STAGES projektą remia Europos Sąjunga. Projektas įgyvendinamas trimis kryptimis: tvarūs spektakliai ir perkūrimai, tvari transformacija (kai teatrai vykdo savianalizę ir procesų stebėseną, galvodami, kaip veikti tausojant, vertinami pastatai, atliekos ir platesnės temos, pvz., žiūrovų kelionės ir darbo bei asmeninio gyvenimo pusiausvyra) bei tvari ateitis – kasmetinė forumų ir kūrybinių dirbtuvių serija, suburianti menininkus, mokslininkus ir žiūrovus, kad jie galėtų svajoti apie norimą ateitį.