„Tūkstantis ir viena naktis“: premjera, skirta „valso karaliaus“ J. Strausso jubiliejui

Adrija Čepaitė. Dainiaus Kažukausko nuotr.

2025-aisiais minimos vieno ryškiausių Vienos klasikų, „valso karaliaus“ Johanno Strausso sūnaus, 200-osios gimimo metinės. Šią sukaktį švenčia visas Vakarų pasaulis, o ypač – muzikos sostine tituluojama Viena. Prie jubiliejinių iniciatyvų išskirtinai prisideda ir Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, gegužės 23, 24 ir 29 d. pristatydamas Lietuvoje dar niekada neskambėjusią kompozitoriaus operetę – spalvingą ir šmaikštų kūrinį „Tūkstantis ir viena naktis“. Į šį muzikinį reginį įtrauktas visas teatras – simfoninis orkestras, choras, baleto trupės šokėjai, KVMT ir kviestiniai solistai.

Operetę Lietuvos publikai pristato tarptautinė kūrėjų komanda: muzikos vadovė ir dirigentė Adrija Čepaitė, dirigentas Giedrius Vaznys, režisierius ir choreografas Leonard Charl Prinsloo (Austrija), scenografas Carlos Santos Cabrera (Ispanija), šviesų dailininkas Edvardas Osinskis ir kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė.

Vos paskelbus apie artėjančią premjerą, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pajuto stiprų publikos susidomėjimą – bilietai į tris pirmuosius spektaklius tiesiog ištirpo. Greitai nyksta ir bilietai į rudens repertuaro spektaklius – du gruodžio vakarus jau rezervavo didelės įmonės kaip šventinę dovaną savo darbuotojams. Tad nelaukite – paskubėkite rasti savo „tūkstantį ir vieną“ priežastį pamatyti šią išskirtinę premjerą!

Apie pasiruošimą premjerai pasakoja šio pastatymo muzikos vadovė, KVMT dirigentė Adrija Čepaitė.

Tai pirmas kartas, kai Lietuvoje statoma Johanno Strausso (jaunesniojo) operetė „Tūkstantis ir viena naktis“. Papasakokite, kokia yra šio kūrinio atsiradimo istorija ir kaip kilo mintis jį pristatyti klausytojams.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras su šios operetėspastatymu įsilieja į šventinę, visą pasaulį apimančią Johanno Strausso (sūnaus) muzikos bangą. Vienos valso „karaliumi“ tituluotam austrų kompozitoriui šiemet sukanka 200 metų. Jei artimiausiu metu planuojate kelionę į Vieną, tikrai pajusite, kad Strausso muzika sklando miesto ore. Kitaip tariant – ji tiesiog gyvena Vienos kraujyje. Tradicinėse ir netradicinėse miesto koncertų erdvėse skamba jo operetės, valsai, vyksta parodos, instaliacijos ir visa eilė kitų renginių, skirtų kompozitoriaus jubiliejui paminėti.

Lietuvoje būta ir yra puikių Strausso žymiausių operečių pastatymų – niūniuojame „Šikšnosparnį“, „Čigonų baroną“, „Vienos kraują“. O dabar įdomu sužinoti, nuo ko viskas prasidėjo. Straussas savo pirmąją operetę parašė 1871 metais, būdamas brandus ir jau gerai žinomas kompozitorius, kurio valsai – ypač „Žydrasis Dunojus“ – jau buvo įsitvirtinę Vienos visuomenės kultūrinėje kasdienybėje.

Rizikuoti ir imtis naujo žanro, bandyti nustebinti muzikinių desertų išlepintą Vienos publiką reiškė tapti konkurentu kitame kieme operetes kūrusiam Franzui von Suppè. Tai buvo tarsi pasikėsinimas į paties prancūzų operetės pradininko ir Paryžiaus pasididžiavimo – Jacques’o Offenbacho – populiarumą Vienoje! O dar daugiau – bandymas jį pavergti – tai jau rimtas iššūkis net pačiam valsų karaliui.

Pirmoji Strausso operetė „Indigo ir 40 plėšikų“ ne tik nustebino Vieną. Ji taip pat suglumino – dėl silpno libreto, kurio kompozitorius, kaip vėliau paaiškėjo, verčiau nebūtų patikėjęs rašyti Vienos teatro direktoriui… Vis dėlto nuostabi operetės muzika nugalėjo: patyrusiam kompozitoriui perkelti savo šokinio žanro talentą į operetę buvo kur kas lengviau nei taikytis prie literatūrinių trūkumų. Tačiau Straussas nusivylė ir jam rūpėjo libretą tobulinti.

Visai netrukus – deja, jau po kompozitoriaus mirties – pasirodė nauja operetės redakcija su nauju libretu ir nauju pavadinimu – „Tūkstantis ir viena naktis“. Taip pirmoji Strausso operetė atgimė iš naujo. Dabar ją pirmą kartą galės išgirsti ir pasidžiaugti Lietuvos publika.

Kokie yra jūsų asmeniniai atradimai ar momentai, kurie jums ypač įsiminė ruošiantis šiai operetei? Koks buvo pirmas įspūdis, susipažinus su jos partitūra?

Kai pirmą kartą atsiverčiau operetės natas ir pradėjau gilintis, pagavau save norinčią šioje muzikoje atrasti kažką dar negirdėto, netipiško pačiam Straussui. Kai viena po kitos suskambo ir susipynė atpažįstamos melodinės linijos – beliko tik sau nusišypsoti. Akivaizdu, jog „Tūkstantis ir viena naktis“ yra tas pirmasis kūrybinis šaltinis, iš kurio kompozitorius vėliau sėmėsi idėjų kitoms savo operetėms. Tų kūrinių „genealoginio“ medžio šaknys ir buvo mano asmeninis atradimas.

Pasiruošimo procesas man liks įsimintinas dar ir dėl to, kad prisidėjau prie svarbaus darbo – operetės tekstų vertimo iš vokiečių kalbos. Atrodytų, jog išversti žodį į gimtąją kalbą nėra sudėtinga. Tačiau paversti žodį muzikai paklusniu, kad dainuojant jis skambėtų taip natūraliai, lyg Straussas būtų mokėjęs lietuvių kalbą  – tai jau subtilus menas. Esu dėkinga teatro solistui Virginijui Pupšiui už jo poetinį indėlį, šmaikščius momentus ir kantrybę ieškant geriausių sprendimų.

Kai jau po kompozitoriaus mirties pasirodė dabar scenose dažniausiai statoma Strausso operetės versija, pavadinta „Tūkstantis ir viena naktis“, ji buvo pristatoma kaip rytietiška pasaka, kurioje susipina sapnas ir realybė. Kokiomis muzikinėmis priemonėmis perteikiamas tas rytietiškos pasakos koloritas? Ar jos siužetas dar turi kokių nors sąsajų su gerai žinomų arabiškų pasakų rinkiniu?

Nemažai rūpesčio patyriau susipažinusi su operetės siužetu. Jis iš tiesų gali pasirodyti painus ir tapti tikru galvos skausmu režisieriui. Tad nenuostabu, kad šios operetės pastatymų iki šiol buvo vos keletas. Labai džiaugiuosi, kad šiam pastatymui vadovauja svečias režisierius LeonardCharl Prinsloo, kuriantis ir Vienos scenose. Tai neabejotinai talentinga asmenybė, turinti nepaprastai daug kūrybinės energijos. Šis menininkas turi tiek idėjų ir gyvybės, kad jų užtektų įveikti ne vieną painų siužetą!

Norint suprasti, kodėl pirmajai Strausso operetei prireikė patrauklaus siužeto ir tuo metu viliojančios rytietiškos temos, verta pažvelgti į Austrijos istoriją. Rytietiškas pasaulis su savo vaizdiniais, pasakomis ir skoniais šimtmečiais egzistavo visai greta – už Austrijos sienos, Osmanų imperijos pavidalu. Europos ir Rytų galybės ne tik kariavo, bet ir smalsavo viena apie kitą. Kitaip tariant, vyko abipusiai praturtinantys kultūriniai mainai.

Operetės siužeto pagrindas – ne šiaip rytietiška pasaka. Tai savotiški kultūriniai mainai, išradingai pateisinami sapno ir realybės painiava. Šmaikščiai sugretinamos dvi skirtingos kultūros – Habsburgų ir Osmanų. Juokaujama apie Europos ir Artimųjų Rytų tradicijų skirtumus. Veiksmas vyksta egzotiškoje aplinkoje – sultono dvare, į kurį kartu su Europoje „pirktomis“ reformomis atkeliauja ir Vali – drąsi, moderni moteris iš Vienos, įkūnijanti austrišką kultūrą ir europietišką identitetą.

XIX a. pabaigos Vienos visuomenei, žengiančiai pramoninio progreso, naujovių ir tam tikrų socialinių normų kaitos keliu, tokia maištinga herojė buvo tikras pasididžiavimas. Galiausiai, arabiškoje idilėje užviręs chaosas, pasirodo, tėra… paties sultono keistas sapnas.

Iš tiesų, siužetinė linija neturi nieko bendra su gerai žinomu arabiškų pasakų rinkiniu. O kiek „pasakiška“ yra pati operetės muzika? Man susidaro įspūdis, jog Straussui labiau rūpėjo ne perteikti rytietiškos muzikos koloritą, o atliepti Vienos publikos muzikinį skonį. Tai jokiu būdu nėra pataikavimas, greičiau – tam tikro muzikinio lūkesčio, kurį jau buvo suformavęs Offenbachas, išpildymas. Todėl „Tūkstantis ir viena naktis“ tikrai nėra egzotiškų harmoninių sąskambių rinkinys. Tiesa, viena chorinė scena išsiskiria savotišku arabiškos dermės aidu, tačiau visoje operetėje Straussas išlieka pirmiausia austras – labai atsakingai žiūrintis į savo populiarumą ir besilaikantis savo stiliaus.Jo muzikos misija – pakylėti žmogų iš kasdienybės sunkio, leisti jam šokti, skrieti. Galima sakyti, Straussas buvo savo laiko popmuzikos kūrėjas pačia pozityviausia šio žodžio prasme. Jo valsai, maršai, polkos – tai ne tik ištaigingos Vienos visuomenės reikalas. Strausso muzika skrieja per visą Austriją: nuo Tirolio kalnų kaimelių švenčių iki derliaus nuėmimo šventės vynuogynuose prie Dunojaus. Linguoti šokio ritmu – tai džiaugtis gyvenimu. „Tūkstantis ir viena naktis“ muzika – nuspėjama gerąja prasme, emocinga, nesenstanti, grakšti ir skatinanti mylėti gyvenimą.

Ar šiame pastatyme, kaip muzikos vadovė, siekiate atskleisti šiuolaikinį požiūrį ar labiau tradicinės vienietiškos operetės traktuotės? Kaip žinia, operetės žanrui būdingas ypač gerai apskaičiuotas balansas tarp pramoginių elementų, pasilinksminimo su šokiais ir net cirko elementais, ir dramatiškų, jaudinančių momentų. Ko reikia dirbant su solistais ir kitais atlikėjais, kad būtų išlaikyta minėta pusiausvyra?

Tai pirmasis pastatymas, kuriame man patikėta muzikos vadovės atsakomybė. Turiu atvirai pasakyti – nesiekiau diriguoti būtent šios operetės. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirbu lygiai metus. Simboliniai momentai lydi mane nuo pat pradžių – atkeliavau į naujai atgimusį teatrą tuomet, kai prasidėjo Philipo Glasso operos „Kelionė“ statymas. Tai buvo mano pirmoji opera, diriguota šiame teatre. Vėliau sekė Antano Jasenkos baletas„Legenda“ – pirmoji patirtis su šokio spektakliu, su teatro šokėjais.

Na, o dabar – „Tūkstantis ir viena naktis“. Tai ne tik Strausso, bet ir mano pirmoji operetė apskritai. Iki šiol neteko šiam žanrui skirti tiek dėmesio – kalbu apie visumą: pasiruošimą, repeticijų procesą, pastatymą. Žinoma, esu dirigavusi operečių arijas, uvertiūras – tačiau tai tik maža dalelė krūvio, kurį galima visiškai pajusti tik dirbant teatre.

Labai taikliai klausime apibūdintas šis žanras – virtuoziškas ir kaprizingas. Ypač tai jaučia dainininkai, kurie išbando savo jėgas operetėje. Tai – puiki mokykla ištvermei ugdyti ir lavinti lankstumą ne tik vokalinio diapazono prasme. Melodinės linijos – tarsi linksmieji kalneliai balsui. Reikia išties daug darbo, teisingos technikos, kad balsas nepavargtų ir nenukentėtų atlikimo kokybė. O dar – reikia savyje atrasti ir aktoriaus, o dažnai net šokėjo gebėjimų.

Galbūt kas nors pastebės, kad operetė turi daug bendro su miuziklu. Tačiau skirtumas tas, kad operetės žanre klasikinis orkestras atlieka pamatinį vaidmenį – per jį išskamba esminė operetės stilistika.

Kas yra tradicinė vienietiškoji operetė, galime suprasti žiūrėdami senąsias Strausso operečių ekranizacijas. Tačiau kas gali pasakyti, kaip „šiuolaikiškai” turi skambėti Strausso muzika? Pirmiausia reikia įsisavinti austrų muzikavimo tradicijas. Neįmanoma sugroti Vienos valso (ne šiaip – valso) be tam tikrų žinių ir, svarbiausia, pajautos.

Teatro orkestras turi Strausso muzikos atlikimo patirties, manau, dar gyvuoja Maestro Stanislavo Domarko įdirbis. Tačiau visuose organizmuose visuomet vyksta kaita. Kiekvienas pastatymas – tai didelis darbas orkestrui, naujos medžiagos įsisavinimas kartais per labai trumpą laiką.

Todėl gavusi užduotį ruošti operetę – nedžiūgavau. Man, dar tik kaupiančiai, darbo patirtį teatre, tai didelis iššūkis. Esu dėkinga visiems, kurie man pataria, palaiko ir linki pasisekimo.

Ką manote, kokį operetės „Tūkstantis ir viena naktis“ siužeto aspektą ar muzikinį elementą po premjeros žiūrovai turėtų įsiminti kaip svarbiausią ar unikaliausią?

Man labai simpatiška siužeto žinia, kad tikra meilė yra aukščiau už visus kultūrinius skirtumus. Linkiu, kad publika išgyventų grožį – mėgautųsi Strausso muzikos neblėstančia gaiva, džiaugtųsi puikiais solistais, išraiškingu choru, fantastiškais šokėjais. Taippat – įvertintų ne tik scenografo Carlos Santos Cabrera dekoracijas ir nuostabią dizainerės Agnės Kuzmickaitės kostiumų kūrybą, bet ir visos teatro komandos pastangas.

Labai kviečiu, kad atsirastų tūkstantis ir viena priežastis aplankyti ir vis grįžti į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą – naują, jaukų,spindintįsavo unikaliu interjero dizainu.

Kalbino Žaneta Skersytė