Trys istorijos apie meilę pedagogikai ir lemiamą mamos vaidmenį

Giedrė Čičelienė su dukra Gabriele Čičelyte (asmeninio archyvo nuotrauka)

Šį pavasarį Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademija pristatė kampaniją „Šimtai pamokytojų, o tu tapk mokytoju. Klausyk širdies balso ir studijuok pedagogiką VDU Švietimo akademijoje Vilniuje ir Kaune”. Tačiau už šios pozityvios žinutės slypi sudėtinga realybė, kurią atskleidė akademijos atliktas tyrimas.

Apklausus 200 ugdymo krypties bakalauro studentų paaiškėjo, kad net trečdaliui jų teko susidurti su tėvų bandymais atkalbėti juos nuo mokytojo profesijos.

Artėjant Mamos dienai, pakalbinome tris pedagogikos studentes ir jų mamas. Dukros, net ir susidūrusios su aplinkinių pasipriešinimu ir abejonėmis, tvirtai apsisprendė tapti mokytojomis – šiose istorijose jų mamoms atitenka ypatingas ir lemiamas vaidmuo.

Bandė gudrauti, bet planas nesuveikė

Giedrė Čičelienė, Mokomojo dalyko pedagogikos: lietuvių kalbos ir literatūros pedagogikos programos ketvirtakursės Gabrielės mama, prisipažįsta iš pradžių turėjusi kiek kitokių lūkesčių dėl savo dukros profesinio pasirinkimo.

„Dukrai pasakius, kad nori rinktis mokytojos kelią ir pedagogikos studijas, jaučiau šiokį tokį nepasitenkinimą, nes mano lūkesčiai dėl jos karjeros buvo kitokie. Mokykloje jai sekėsi absoliučiai visi dalykai, tad buvau įsisvajojusi, kad Gabrielė keliaus į mediciną ir bus gydytoja”, – sako G. Čičelienė.

Kai būdama dešimtoje klasėje jos dukra turėjo apsispręsti ir pasirinkti dalykus, kurių mokysis vyresnėse gimnazijos klasėse, mama visgi bandė pagudrauti ir pakeisti dukros nuomonę.

„Sugalvojau planą chuliganą: užregistravau Gabrielę į vizitą pas psichologę-karjeros konsultantę, kuri testuoja vaikus ir padeda pasirinkti tinkamą profesinę kryptį. Kaip kokia lapė klastūnė tikėjausi iš specialistės lūpų išgirsti sau palankią reziumė, tačiau, vardindama visas įmanomas karjeros galimybės, ji net nepaminėjo medicinos, viskas sukosi aplink edukologiją.

Tiesą pasakius, greitai su tuo susitaikiau, nes supratau, kad neturiu jokios teisės stabdyti jauno žmogaus ir slopinti jo svajonių. Taigi stebėjau, buvau šalia, palaikiau. Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino šimtukas dar kartą įrodė, kad dukra yra teisingame kelyje“, – pasakoja Gabrielės mama.

Gabrielė nuo pat mažens pasižymėjo dideliu užsispyrimu, tvirtu charakterio ir lyderio savybėmis, kartais pamaištaudavo prieš sistemą. Mama šypsodamasi prisimena tuos laikus, kai, dar būdama darželyje, nenorėdama laikytis bendrųjų taisyklių, dukra pareiškė mokytojai: „Aš sugriausiu tavo darželį!”

Mokytojos pavyzdys ir pelnyta vardinė stipendija

Pati Gabrielė prisipažįsta, kad jos karjeros pasirinkimą lėmė įkvėpimas, kurį gavo iš savo lietuvių kalbos mokytojos: „Pasirinkau šį kelią, nes mane įkvėpė mano mokytojos pavyzdys. Mokydamasi 11-12 klasėse žavėjausi, su kokiu užsidegimu ji pasakoja apie literatūrą, ir pagalvojau, kad pati norėčiau taip stovėti prieš klasę, taip pasakoti, analizuoti tekstus. Ir tada pasirinkau studijuoti ne šiaip lietuvių filologiją, bet būtent lietuvių kalbos ir literatūros pedagogiką”.

Dabar, studijuodama pedagogiką, Gabrielė jau dirba lietuvių kalbos mokytoja. Ji džiaugiasi universiteto suteikiamomis galimybėmis: „Vytauto Didžiojo universitetas suteikia puikią galimybę rinktis dalykus ir iš kitų programų, kas padeda plėsti akiratį, domėtis ne tik studijuojamu dalyku. Kolegos iš mokyklos padeda susidėlioti pamokų tvarkaraštį taip, kad nesunkiai galėčiau derinti darbą ir studijas”.

Pernai Tautos fondas skyrė Gabrielei vardinę Jurgio Milerio stipendiją – 1999  m. Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančio žurnalisto Albino Miluko įsteigta stipendija yra skirta jo tėvo Vytauto Miluko pradžios mokyklos mokytojui Jurgiui Mileriui pagerbti. Stipendija kasmet teikiama geriausiai besimokantiems VDU Švietimo akademijos studentams lituanistams, siejantiems savo ateitį su pedagogo profesija.

„Ši stipendija tapo dideliu paskatinimu nenuleisti kartelės. Toks įvertinimas man, kaip jaunam žmogui, padeda toliau siekti aukštų rezultatų, stengtis mokytis ir nepamesti savojo kelio”, – sako ji.  

Didžiuodamasi dukros pasirinkimu, G. Čičelienė dukrai linki neprarasti profesinio pasitenkinimo ir įkvėpimo darbe, o jei kartais pritrūktų kantrybės – prisiminti, kad kiekvienas vaikas klasėje yra kažkieno didžiausias turtas, širdies džiaugsmas ir viltis.

Nors šis kelias sudėtingas, mama rėmė ir palaikė

VDU Švietimo akademijos Pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvosios užsienio kalbos mokymo studentės Justinos Mulskytės mama Ramunė Mulskienė sako, kad dukros norą tapti mokytoja pastebėjo pradinėse klasėse, nors rimtai apie tai dukra pradėjo kalbėti mokydamasi gimnazijoje.

Dabar akivaizdu, kad, pasirinkus pedagogikos studijas, buvo žengtas teisingas žingsnis. „Pedagogika tikrai yra jos pašaukimas. Studijuodama Justina tapo dar stropesnė ir pareigingesnė, ji jaučia didelę atsakomybę už savo poelgius ir atliktą darbą”, – neslepia mama.

Pati Justina prisimena, kad, pasidalinus mintimis apie norą tapti mokytoja, ji visada jautė mamos didžiavimąsi ja, palaikymą. Visgi pokalbių metu mama perspėdavo, kad tai yra labai sunki ir sudėtinga profesija, reikalaujanti įdėti daug darbo ne tik darbo metu.

„Mama labai palaiko. Padeda man ruošti priemones, siuva kostiumus, dalijasi idėjomis ir visada primena, kada laikas pailsėti, sustoti, nes iš didelio noro galima ir perdegti. Ji nuoširdžiai džiaugiasi, kad man sekasi ir, svarbiausia, kad man patinka tai, ką darau,” – apie mamos palaikymą pasakoja Justina.

Svarbiausia – nuoširdus noras

Evelinos Vaitkutės mama Laima Vaitkuvienė dalijasi, kad jau nuo pat pradinių klasių mokytojai pastebėjo jos dukros polinkį padėti kitiems. „Mokytoja rašydavo pagyrimus į pasiekimų knygelę, kad Evelina yra tikra klasės pagalbininkė, žingeidi ir smalsi”, – prisimena mama.

Laima tikina niekada neprieštaravusi dukros pasirinkimui tapti mokytoja: „Niekada neprieštaravau, nes tikėjau ir tikiu, kad tik būdamas ten, kur nori būti, žmogus gali jaustis laimingu. Man labai patinka, kad ji, grįžusi savaitgaliui namo, pasidalija su manimi universitete įgytomis žiniomis, su ugdymu susijusia informacija, ir kartu moko mane. Matau, su kokiu entuziazmu ir užsidegimu ji pasakoja apie savo studijas, ypač po atliktų praktikų, kaip džiugiai kalba apie mokytojos profesiją ir kasdienį darbą su mokiniais”, – džiaugiasi L. Vaitkuvienė.

Paklausta, ko reikia, kad daugiau jaunų žmonių rinktųsi mokytojo profesiją, Laima mano, kad svarbiausia – nuoširdus noras: „Visų pirma, reikia, jog pats žmogus norėtų būti mokytoju ir jaustų, jog jam tai yra įdomu. Ir tik vėliau, esant norui pasirinkti pedagogo profesiją, galima kalbėti apie didesnį užmokestį ir visuomenės pripažinimą”.

Evelina priduria, kad mamos palaikymas jai visada buvo labai svarbus, ypač, kai aplinkiniai siūlydavo persigalvoti: „Mamos širdis jautė, kad pasirinkau teisingą kelią, tad ji drąsiai skatino juo eiti ir nesidairyti atgal. Mamos palaikymas ir didžiavimasis manimi sustiprina mano pasitikėjimą savo jėgomis ir skatina nesustoti”.

Nerijus Žeronas