Teorija ir realybė arba kiek yra vaikui padedančio pedagogo kontrolierių

Bendraujant su pedagogais, įsiklausant į jų problemas, susidaro įspūdis, kad kol kas, nepaisant išpūstos pagalbos vaikui sistemos, vienintelis pagalbininkas vaikui ir jo šeimai lieka ugdymo įstaiga, iš viso kito aparato sulaukianti milžiniškos pagalbos – krūvos ataskaitų rašymo, nes aukščiau ugdymo įstaigos, o tiksliau konkretaus pedagogo, stovi jį kontroliuojantieji.  Tarsi anekdotas atmintyje likusi situacija, kurią teko stebėti prieš kelerius metus Norvegijos surengtuose mokymuose, kuriuose su vaiko teisių gynėjais buvo aiškintasi pagalba šeimai. Į moderatoriaus, atvykusio iš Norvegijos klausimus, kaip jie padeda vaikui, buvo kartojamas vienas ir tas pats atsakymas: nueinama į šeimą, patikrinama situacija ir surašomas aktas.

Tad negi išties pagalba vaikui ir jo šeimai Lietuvoje užsibaigia aktų rašymu ir konkretaus pedagogo kontroliavimu. Apie tai, kaip mūsų šalyje užtikrinama vaiko gerovė, kalbamės su Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus patarėja Laura Vitkauskaite-Sirunaviče.

Gerb. Laura, balandžio pabaigoje, padedant Seimo narei Rimantei Šalaševičiūtei, Mažeikių rajono Viekšnių lopšelyje-darželyje „Liepaitė“ buvo surengta konferencija „Pedagogai ir vaiko šeima teisiniuose labirintuose“, kurioje Jūs kalbėjote apie bendradarbiavimą dėl vaiko gerovės. Į ką reikėtų atkreipti pedagogams ir vaiko šeimai, kad tas bendradarbiavimas būtų sėkmingas, nes neretai jis nukrypsta į vienas kito kaltinimą?

Vaiko šeimos ir mokyklos bendradarbiavimas bei socialinė partnerystė, veikimas kaip lygiaverčių partnerių turi ypatingą vaidmenį, kuriant vaiko gerovę, užtikrinant jo saugumą, skatinant visavertę vaiko asmenybę, brandą, mokant savęs pažinimo, savęs tobulinimo ir socializacijos proceso valdymo. Sėkmingas bendradarbiavimas tarp pedagogų ir šeimos yra esminis vaiko ugdymo komponentas.

Ir atvirkščiai – bendradarbiavimo neužtikrinimas, neigiamas požiūris į vaiką ar jo tėvus ir dėl to kilusi įtampa, atsiradę kaltinimai neveikimu, apriboja ar net užkerta kelią sėkmingam kilusios problemos sprendimui. Be sėkmingo bendradarbiavimo, tikslingų abipusių pastangų, neįmanoma pasiekti pozityvaus rezultato ir tuo pačiu užtikrinti konkretaus vaiko, taip pat kitų vaikų geriausių interesų.

Kad tas bendradarbiavimas būtų sėkmingas svarbus pasitikėjimo kūrimas – visi turėtų kurti pasitikėjimo santykius, kurių pagrindas abipusė pagarba ir supratimas. Svarbu ne tik informuoti apie problemas, bet ir dalintis teigiamais vaiko pasiekimais. Bendradarbiaujant su šeima galima geriau pritaikyti mokymo metodus ir priemones individualiems vaiko poreikiams.

Visgi kartais tėvų iniciatyvumas mokykloje nėra sutinkamas palankiai – tėvų pedagogams siūloma pagalba, metodinė medžiaga, siūloma priimti konsultacinė pagalba iš ekspertinės organizacijos traktuojama, kaip nepagrįstas ir nereikalingas kišimasis į ugdymo procesą.

Įtampa, nepasitenkinimas ir kaltinimai kyla dėl skirtingo tėvų ir specialistų požiūrio į ugdymo proceso organizavimą, turinį, ugdymo procese kylančių problemų sprendimą, teisių, pareigų ir atsakomybės pasiskirstymą.

Tikriausiai, vaiko teisių kontrolieriaus įstaiga įsikiša tada, kai jau kyla sudėtingos problemos. Kokios dažniausias problemos?

Į vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigą patenka tikrai ne visos sudėtingos situacijos. Daugelis situacijų išsprendžiamos mokykloje, bendradarbiaujant mokyklos administracijai, specialistams ir tėvams. Už švietimo kokybę atsako tiek mokykla, tiek steigėjas – dažniausiai tai savivaldybė, todėl tikėtina, jog savivaldybės švietimo skyriai taip pat pasitelkiami spręsti sudėtingas problemas, įtraukiamos ir savivaldybėse esančios pedagoginės psichologinės tarnybos.

Į vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigą kreipiamasi įvairiais vaiko teisės į mokslą užtikrinimo probleminiais klausimais – dažnai kreipiamasi dėl nesaugios ugdymo(si) aplinkos mokykloje, smurtinių situacijų nevaldymo, nebendradarbiavimo, švietimo pagalbos vaikui neužtikrinimo ir kita.  

Mokykla privalo sukurti ir palaikyti sveiką ir saugią aplinką, o mokinys turi teisę mokytis savitarpio pagarba grįstoje, psichologiškai, dvasiškai ir fiziškai saugioje aplinkoje. Iš tiesų, Įstaigos turimi situacijų pavyzdžiai rodo, kad pakankamai dažnai vaikų elgsena reiškiasi netinkamu, nepriimtinu, agresyviu, provokuojamu, įžūliu elgesiu, pykčio proveržiais – pvz., vaikas spardosi, spjaudosi, į bendraklasį meta kėdę, grasina užmušti, naudoja necenzūrinius žodžius ir t. t. Toks vaiko elgesys trukdo tiek paties vaiko adaptacijai, socializacijai, sutrikdo vaiko sėkmę klasėje, tiek veikia bendraklasių vaikų galimybes ugdytis fiziškai ir dvasiškai palankioje aplinkoje. Šiems vaikams reikalinga ankstyva pagalba, teikiamos pagalbos efektyvumo vertinimas.

Pasitaiko atvejų, kai mokykloje nesilaikoma nustatytų smurto sprendimo algoritmų – smurtas nefiksuojamas smurto ir patyčių žurnale; patyrus smurtą nepranešama vaiko tėvams, vaiko teisių apsaugos skyriui. Su tėvais nėra organizuojami individualūs susitikimai aptarti vaiko krizinį elgesį. Patyrus smurtą, neorganizuojama pagalba tiek smurtaujančiam, tiek nukentėjusiajam vaikui.

Pasitaiko atvejų, kai laiku neįvertinami vaiko specialieji ugdymosi poreikiai, nes tėvai atsisako kreiptis dėl šių poreikių nustatymo ir kompetentingas tarnybas. To vengiama dėl įvairių priežasčių – bijoma, jog bus užklijuota „etiketė“, tėvai nenori pripažinti, kad vaikui reikia pagalbos, kt. Specialiųjų ugdymosi poreikių (ne)nustatymas gali lemti pagalbos apimtį, specialistų rekomendacijų, kaip dirbti su vaiku, neturėjimas įtakoja vaiko būklę, pasiekimus, lemia vaiko dalyvavimą ugdymo procese.

Tiriame atvejus, kai mokiniams nėra užtikrinama švietimo pagalba mokykloje. Švietimo pagalbos teikimas – vienas pagrindinių švietimo kokybės užtikrinimo mokiniams aspektų. Šios pagalbos nebuvimas reikšmingas tiek vaikui, tiek mokytojui, o taip pat ir visai klasei. Dažnu atveju mokykloje trūksta kai kurių švietimo pagalbos specialisto arba švietimo pagalba teikiama tik maža apimtimi. Taip pat pastebima, jog ugdymo įstaigos ne visada ieško kvalifikuotos pagalbos, kaip dirbti su tam tikrų poreikių turinčiu vaiku – nesikreipia švietimo metodinės ir konsultacinės pagalbos iš specializuotų regioninių specialiojo ugdymo centrų, teikiančių paslaugas įvairių sutrikimų ar sunkumų turintiems vaikams, tėvams bei ugdymo įstaigoms

Jei neklystu, kiekvienoje savivaldybėje yra sukurtos Vaiko gerovės komisijos, kurių uždavinys, padėti vaikui ir jo šeimai, į šiuos posėdžius kviečiami ir pedagogai, bet komisija, vadovaudamasi duomenų apsauga, ugdymo įstaigai iki posėdžio nesuteikia informacijos, kokį pažeidimą ar  nusikaltimą vaikas padarė. Jūsų manymu, ar čia neperlenkiama lazda?

Taip, savivaldybių vaiko gerovės komisijos yra svarbios specialistų darbo grupės, skirtos užtikrinti vaikų gerovę ir jų teisių apsaugą vietos lygmeniu. Šios komisijos atlieka daugybę funkcijų, kurios prisideda prie vaikų gerovės užtikrinimo, organizuoja ir koordinuoja svarbią paramą šeimoms, siekdamos sukurti saugią ir palaikančią aplinką vaikams.

Asmens duomenų apsaugos klausimai yra ypač aktualūs šiuolaikiniame pasaulyje. Savo darbe vaiko gerovės komisijos susiduria su asmens duomenų apsaugos iššūkiais. Dirbdamos su jautria informacija apie vaikus ir jų šeimas, komisijos privalo griežtai laikytis duomenų apsaugos teisės aktų ir užtikrinti, kad asmens duomenys būtų tvarkomi saugiai ir konfidencialiai.

Komisijos nariai, vykdydami komisijai pavestas funkcijas, privalo laikytis konfidencialumą ir duomenų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų. Komisijos dažnai susiduria su poreikiu dalintis informacija su kitomis institucijomis ar specialistais, tačiau tokiais atvejais duomenų perdavimas turi vykti teisėtai ir saugiai. Užtikrinant vaiko teisę į privatumą, pagarbą jo asmeniniam gyvenimui, taip pat asmens duomenų apsaugą, informacija negali būti atskleista. Tai ne tik padeda apsaugoti pažeidžiamus asmenis, bet ir stiprina pasitikėjimą institucijų darbu, garantuojant, kad vaiko gerovės užtikrinimo procesas būtų skaidrus ir patikimas.

Vaiko gerovės komisijos buvo steigiamos tam, kad padėtų šeimai, bet realiai ta pagalba užsibaigia ataskaitų rašymu, su mokyklos darbuotojų, dar kai kurių specialistų apsilankymu šeimose, o vizitas vėl baigiasi ataskaita. Ar nemanote, kad laikas pereiti prie konkrečios pagalbos vaikui ir jo šeimai, o ne pasitenkinti ataskaitų rašymu?

Pagalbos vaikui sistema yra laipsniška sistema. Pagalba teikiama tam tikrais etapais, pradedant nuo pirminės prevencijos iki intensyvios intervencijos, atsižvelgiant į vaiko ir šeimos poreikius bei situacijos sudėtingumą. Vaiko gerovės komisijos koordinuotai teikiamų paslaugų teikimo vaikui ir jo tėvams poreikis atsiranda, kai pavienės, atskirai teiktos ar teikiamos švietimo pagalbos, socialinės ar sveikatos priežiūros paslaugos yra neveiksmingos, neefektyvios ir neužtikrina vaiko gerovės.

Vaiko gerovės komisijoje koordinuojama švietimo, sveikatos priežiūros bei socialinių paslaugų sektorių garantuojama pagalba ir paslaugos, taip pat kitų sektorių pagalbos priemonės ir kitos iniciatyvos, atliepiančios konkretaus vaiko individualius poreikius. Pati komisija konkrečios pagalbos vaikui ir šeimai neteikia, tačiau koordinuoja veiksmus, keičiasi aktualia informacija, ieško pagalbos sprendimų šeimai, nagrinėja prašymus ir teikia siūlymus.

Pagalba krizėje esančiam vaikui ir šeimai neturi apsiriboti administraciniais sprendimais ir procedūriniais veiksmais, turi būti vertinamas teikiamų paslaugų poveikis vaikui ir šeimai, jų kokybė, teikiamos paslaugos veiksmingumas ir tęstinumas.

Remiantis teisės aktais, savivaldybės vaiko gerovės komisija kiekvienais metais tvirtina metų veiklos planą, nustatydama vaiko gerovės prioritetus, tikslus, priemones jiems įgyvendinti, ir savivaldybės mero nustatyta tvarka atsiskaito už jo įgyvendinimą. Atvejo vadybininkai taip pat turi teikti informaciją Koordinatoriui apie teikiamų paslaugų veiksmingumą, prireikus teikia siūlymą dėl koordinuotai teikiamų paslaugų teikimo termino pratęsimo, nutraukimo. Ataskaitų (informacijos teikimas kitais dokumentais) teikimas yra ne tik administracinis formalumas, bet ir svarbus įrankis padedantis vertinti, stebėti ir gerinti vaiko gerovės užtikrinimo sistemą. Vaiko gerovės komisijos teikiama ataskaita suteikia išsamią informaciją apie vaikų gerovės būklę savivaldybėje, šie duomenys yra būtini planuojant ir įgyvendinant veiksmingas pagalbos programas. Tai taip pat padeda užtikrinti atsakomybę prieš bendruomenę, užtikrina skaidrumą, suteikia visuomenei galimybę susipažinti su vykdomomis iniciatyvomis, pasiektais rezultatais ir problemomis, su kuriomis susiduriama savivaldybėje.

Kaip tolimesniam vaiko gyvenimui atsiliepia, kad jis ankstyvoje vaikystėje tapo pažeidėju/nusikaltėliu?

Įtaką asmens elgesiui daro įvairios individualios, socialinės ir bendruomenės sąlygos. Vaiko elgesys, įskaitant ir nusikalstamą elgesį, yra sudėtingos individualių bei aplinkos veiksnių sąveikos rezultatas. Daugelis vaikų pilnametystės sulaukia nedalyvaudami nusikalstamame elgesyje, netgi susidūrę su rizikomis nusikalsti. Taip pat ir tie paaugliai, kurie buvo įsitraukę į nusikalstamą elgesį, nebūtinai tampa suaugusiais nusikaltėliais.

Didelę įtaką vaiko emocinei ir fizinei gerovei daro šeima. Šeima yra pirmutinė aplinka asmenybės vystymuisi, ji vaidina svarbų vaidmenį mokant vaikus disciplinos ir atsakomybės. Tėvai ir kiti šeimos nariai suformuoja pirmuosius elgesio modelius vaikui, vaikai stebi ir imituoja suaugusiųjų elgesį, reakcijas ir sprendimus. Disfunkciniai santykiai šeimoje gali turėti įtakos antisocialiam vaiko elgesiui. Jei vaikus ir tėvus sieja pozityvūs, stiprūs, rūpestingi santykiai, sveika šeimos aplinka, vaikai turi didesnę tikimybę išvengti nusikalstamo elgesio, psichologinių problemų ateityje. Deja, vaikai, kurie ankstyvame amžiuje tampa pažeidėjais, gali būti susidūrę su smurtu šeimoje, apleistumu, kitais neigiamais veiksniais. Ilgalaikėje perspektyvoje tokios patirtys gali sutrikdyti vaiko gebėjimą kurti sveikus santykius, pasitikėti kitais ir savimi, gali sudaryti sunkumus integruotis į visuomenę.

Įsitraukimas į nusikalstamą elgesį gali lemti įtemptus santykius su šeima ir draugais. Tai gali sukelti socialinę izoliaciją, nes bendraamžiai ir bendruomenės nariai gali atsiriboti nuo vaiko dėl jo nusikalstamos veikos. Tapimas pažeidėju/nusikaltėliu gali turėti emocinį poveikį jauniems asmenims; tai gali sukelti kaltės jausmą, gėdą, žemą savigarbą ir nerimą, taip prisidėti prie psichinės sveikatos problemų išsivystymo.

Nepaisant didelių iššūkių, būtina rasti būdus, kaip padėti vaikams. Svarbu užtikrinti, kad vaikai gautų reikalingą pagalbą – psichologinę, socialinę ir kitą. Svarbus ugdymo įstaigos lankymas, todėl reikšmingos institucijų priemonės, kurios skatina vaikus grįžti į mokyklas, lankyti pamokas.  Jauni pažeidėjai dažnai patiria iššūkių dėl mokyklos baigimo, tai riboja galimybes tęsti studijas, o taip pat ir tolimesnes karjeros perspektyvas. Svarbios programos, kurios skatina vaikų socialinę integraciją, pavyzdžiui per sportą, meną, kitą prasmingą veiklą.

Visuomenė taip pat turi svarbų vaidmenį sprendžiant šią problemą, čia reikia ir visuomenės požiūrio pokyčių. Stigmatizacija ir diskriminacija turi būti pakeistos supratimu ir parama. Tapimas pažeidėju ankstyvoje vaikystėje yra kompleksinė problema, galinti turėti ilgalaikių pasekmių vaiko gyvenimui. Tačiau tinkamai nukreiptos intervencijos, parama ir visuomenės supratimas gali padėti šiems vaikams įveikti sunkumus ir integruotis į visuomenę. Tik bendromis pastangomis galima užtikrinti, kad vaikai, kurie ankstyvoje vaikystėje tapo pažeidėjais ar nusikaltėliais, augtų saugioje ir palaikančioje aplinkoje, turėtų antrą šansą ir galėtų kurti geresnę ateitį.

Dėkoju už atsakymus.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Iliustracija iš pexels.com