Teisininkas Jurijus Martinaitis: „Dirbtinio intelekto proveržis stebina ir gąsdina“

Klaipėdiečio Jurijaus Martinaičio pavyzdys parodo, kad siekti savo svajonių niekada nevėlu. Netgi rekomenduotina išbandyti kelias profesijas, skirtingas šalis, kad suprastum ir surastum tai, kas tavo širdžiai mieliausia.

Jaunystėje jis bandė sekti tėvo pėdomis  – „pasimatavo“ jūrininko profesiją. Bet greitai supratęs, kad ši profesija ne jam, ryžosi įgyvendinti vaikystės svajonę ir pasirinko teisininko kelią. Jo neapleido ir kita vaikystės svajonė, kurios vedamas J. Martinaitis siekė, kad jaunimas Klaipėdoje turėtų kur mokytis žaisti ledo ritulį.

„Būti laimingam, mano suvokimu, reiškia eiti savo svajonės link. Kito kelio aš nežinau“, – įsitikinęs pašnekovas.

Jurijau, kaip nutiko, kad, jaunystėje pasirinkęs jūrininko profesiją, gana greitai supratote, jog ši profesija ne jums?

Mano tėvas Jonas Martinaitis buvo tolimojo plaukiojimo kapitonas. Visą savo gyvenimą jis siejo su jūra. Tėvas man buvo didžiausias autoritetas, todėl rinkdamasis specialybę nusprendžiau studijuoti laivų inžineriją.

Pabaigęs mokslus, norėdamas pradėti jūrininko karjerą išvykau dirbti žvejybiniame laive jūreiviu. Kanadoje gaudėm krevetes. Laive dirbau įvairius darbus, tiesiogiai dalyvavau žvejybinių tralų statymo ir ištraukimo procesuose, pyniau tinklus, atlikdavau suvirinimo darbus, rūšiavau ir apdirbdavau krevetes. Net mėnesį dirbau laivo virėju. Gavau daug neįkainojamos patirties. Žvejybinio laivo jūreivio darbas labai sunkus, tačiau kai dirba rankos, galva yra laisva, todėl turėjau daug laiko apmąstymams. Ramiai viską apsvarstęs nusprendžiau, kad esu dar jaunas ir galiu bent pabandyti įgyvendinti savo vaikystės svajonę – tapti teisininku.

Grįžęs iš jūros supratau, kad nesu klajoklis ir nenoriu pusę savo gyvenimo praleisti išvykose. Pradėjau studijuoti teisę, baigęs bakalauro studijas įstojau į magistrantūrą. Studijuoti buvo labai įdomu. 2003 metais tapau advokato padėjėju ir pradėjau teikti advokato paslaugas.

Pirma byla, pirmas jums pavestas teisės procesas.

Karjeros pradžioje teko atstovauti Klaipėdos teritorinės muitinės pareigūnams byloje prieš valstybę. Man šis procesas tapo išbandymo ir užgrūdinimo laikotarpiu. Pirmos instancijos teismas visus pareiškimus atmetė kaip nepagrįstus, tačiau mes nenuleidome rankų ir pateikėm apeliacinius skundus. Galiausiai mums pavyko laimėti visas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio!

Papasakokite ir apie kitą vaikystės svajonę, kurią įgyvendinote jau būdamas suaugęs – ledo ritulį. Ne tik pats šią sporto šaką išbandėte, bet ir tapote ledo ritulio mokyklos įkūrėju, savininku.

Kai Klaipėdoje atsidarė prekybos centras „Akropolis“, pamačiau ant ledo grupę pagyvenusių „jaunuolių“, kurie bandė žaisti kažką panašaus į ledo ritulį. Prisimenu, kaip užsidegė mano akys, atgijo sena mano vaikystės svajonė – meilė ledo rituliui. Apsidžiaugiau, nes pamačiau galimybę pradėti žaisti ledo ritulį ir pats. Pradėjęs nenusivyliau, tai išties nuostabi sporto šaka. Šalia ledo ritulio trenerių Jurijaus ir Jevgenijaus Merkotovų pradėjo burtis vaikai, kurie taip pat susižavėjo šia populiariausia žiemos sporto šaka.

Negalėjome nepastebėti staiga atsiradusio poreikio ir kartu su treneriais nusprendėme įsteigti ledo ritulio mokyklą „Klaipėdos Baltija“. Ši ledo ritulio mokykla puikiai vykdo veiklą iki šiol. Tas, kas matė vaikų treniruotes, gali patvirtinti, kad vaikai čia laimingi ir be kompiuterių ar išmaniųjų telefonų. Dabartinis ledo ritulio mokyklos vadovas ir vyriausiasis treneris Audrius Kancleris – puikus bendravimo su vaikais pavyzdys. Džiaugiuosi, kad Klaipėdoje yra tokių energingų ir atsidavusių sportui žmonių.

Kodėl manoma, kad ledo ritulys – pasiturinčių asmenų ir jų atžalų sportas? Gal ši nuomonė neteisinga?

Lietuvoje žiemos sporto šakos yra brangios, tai suponuoja oro sąlygos ir sporto bazių nebuvimas. Ledo ritulys ir dailusis čiuožimas Klaipėdoje neturi savo sporto bazės, todėl aikštelę tenka nuomotis iš prekybos centro „Akropolis“ komercinėmis kainomis.

Miesto Taryba jau 30 metų gvildena šią problemą. Kai jau pagaliau buvo priimtas ilgai lauktas sprendimas dėl ledo arenos statybų, įvyko rinkimai… Kiek žinau, naujai išrinkta Taryba nepritarė koncesijos sutarčiai. Sutinku su mero Arvydo Vaitkaus teigimu, kad ledo areną galima pastatyti pigiau nei buvo numatyta, tačiau stipriai abejoju, kad jam pavyks tai įgyvendinti per šią kadenciją. Ilgai laukę dar palauksim…

Gal ledo ritulio mokyklą galima pastatyti privačiomis lėšomis? Beje, klaipėdiečiai labai tikėjosi, kad Klaipėdos baseino paslaugos bus žymiai pigesnės nei rinkoje, nes jį pastatė ir koncesininkui perdavė Savivaldybė…

Koncesininkui perdavus įsivaizduojamos ledo arenos valdymą nereikštų, jog situacija iš esmės pasikeis. Koncesininkas neabejotinai turės išlaidų ledo išlaikymui, todėl ledo nuomos kaina bus gana didelė. Prieš priimdami sprendimą turime atsakyti į keletą klausimų, pavyzdžiui, – kodėl mums reikalinga ledo arena? Ar pastatydami ledo areną atpiginsime treniruotes? Ką turėtume padaryti, kad sumažintume treniruočių kainą?

Kol miesto tarybos vis iš naujo svarstys ledo arenos statybas, turėtume imtis veiksmų, kaip padėti žiemos sporto šakų mokykloms atpiginti savo paslaugas. Sprendimų tikrai galima rasti. Jei koncesijos sutartimi miestas įsipareigotų pirkti iš koncesininko paslaugas (ledo nuoma), tai kodėl miestas negali pirkti šių paslaugų iš prekybos centro?

Gal Klaipėdoje išugdysime ledo ritulio legendą? Kokia jūsų siekiamybė?

Neabejoju, kad kada nors taip ir bus. Išugdyti legendą galima, kur kas sunkiau legendą pagimdyti… Daugelis girdėjo apie ryškiausias Lietuvos ledo ritulio žvaigždes Darių Kasparaitį ir Dainių Zubrų. Atskleisiu paslaptį – jie gimė ir susižavėjo ledo rituliu Lietuvoje. Todėl galiu drąsiai daryti išvadą, kad daug galimybių išugdyti ledo ritulio profesionalus turime ir mes. Mūsų mokykloje treniravosi Emilis Krakauskas, Lietuvos ledo ritulio rinktinės narys, kuris šiuo metu žaidžia Šveicarijos aukščiausiosios lygos komandoje. Būtina sudaryti galimybes sužibėti būsimoms ledo ritulio žvaigždėms… Mūsų mokyklos tikslas paprastas – leisti vaikams išbandyti ir pamėgti šią sporto šaką, o tada jau…

Grįžkime prie jūsų tiesioginės profesijos – teisės, kuria sėkmingai užsiėmėte ir gyvendamas Ispanijoje. Papasakokite, kokie yra Lietuvos ir Ispanijos teisės skirtumai ar panašumai?

Nuo 2014-ųjų beveik šešerius metus teko gyventi ir dirbti Ispanijoje. Teikiau komercinės teisės ir darbo teisės konsultacijas įvairioms įmonėms. Aišku, Ispanijos teisė turi savo subtilybių, tačiau iš esmės Lietuvos ir Ispanijos teisės skirtumai nėra ryškūs. Juolab kad kaip ir pas mus, Ispanijoje visa teisė yra kodifikuota. ES teisės principų išmanymas mums, lietuvaičiams, atveria vartus ir į kitas ES šalis. Svarbu turėti noro ir pasitikėti savo jėgomis

Bet karštas pietiečių būdas, rytoj, poryt, popiečio miegas, siesta…

Ispanų gyvenimo būdas stipriai skiriasi nuo mums įprasto. Susidūrus su ispanų gyvenimo būdu dažnam kyla klausimas, kaip jie iki šiol išgyveno. Pavyzdžiui, automobilio registracijos procesas trunka nuo 15 iki 30 dienų. Bankai aptarnauja klientus tik iki 14 val. Siesta, dviejų valandų trukmės pietų poilsio laikas, labai įprastas šios šalies gyvenime, atrodo visiškai neįmanomas būtų mūsų skubančiame krašte. Ispanai neskuba gyventi. Mums visa tai atrodo keistai, tačiau gyvenimas ten verda, gal kiek lėčiau, bet verda… Saulė daug ką kompensuoja!

Prasitarėte, kad praktikuojate tik civilinę teisę, nes baudžiamoji jums pernelyg skaudi. Taip nuoširdžiai išgyvenate su kiekvienu nukentėjusiuoju jo dramą, kad nusprendėte, jog tokios bylos ne jums?

Civilinė teisė lydi mus visą gyvenimą nuo gimimo iki mirties ir net po jos. Civilinė teisė ne tik didžiausia teisės šaka, bet, mano manymu, ir pati įdomiausia. Civilinė teisė turi didžiulį spektrą įvairių įrankių, kurie padeda mums gyventi, dirbti, kurti. To nepasakysi apie baudžiamąją teisę, kuri skirta tik tam, kad baustų. Darbo praktikoje ne kartą teko dalyvauti baudžiamųjų bylų nagrinėjime. Ir galiu jums pasakyti, kad baudžiamosios teisės skonis emocine prasme yra kartus. Šios bylos – neigiamų emocijų ir išgyvenimų koncentratas. Man nepavyko atsiriboti nuo išgyvenimų, kuriuos iššaukia baudžiamųjų bylų procesai…

Kokia ta šiandienos civilinė teisė: ar įmonėms, privatiems asmenims dažnai prireikia jūsų pagalbos ir kokiose srityse?

Kaip ir minėjau, civilinė teisė yra plati, todėl darbo netrūksta. Pastaruoju metu dažniausiai tenka dalyvauti darbo santykių bei statybos rangos ginčuose, konsultuoti santuokos nutraukimo ir paveldėjimo klausimais.

Ar teisė kinta? Gal teisė – tai mokymasis visą gyvenimą?

Teisė adaptuojasi prie nuolat besikeičiančių santykių. Žmonijos progresas daro įtaką santykiams, atitinkamai keičiasi atitinkamus santykius reglamentuojančios teisė normos.

Esu tikras, kad ateityje teisė pasikeis taip, kad neatpažįstamai pasikeis visa teisinė sistema. Išnyks kaip mamutai ir tie teisininkai, kurie nespės prisitaikyti.

Pavyzdžiui, dabar jaučiamas dirbtinio intelekto proveržis stebina ir gąsdina vienu metu. Esu tikras, kad jau šiandien galima būtų perduoti visus pirmoje teismų instancijoje nagrinėjamus civilinius ginčus spręsti dirbtiniam intelektui, kuris per keletą minučių įvertintų šalių elgesį ir pateiktų teisės normomis pagrįstą išvadą. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą palikčiau apeliacinei instancijai. Tik įsivaizduokite, kiek tokiu atveju valstybė sutaupytų pinigų.

Teko girdėti kalbant įstatymus „apeiti“ mėgstančius „verslininkus“: mes domimės naujausiais valstybės nutarimais, kad juos „apeidami“ galėtume iš to uždirbti… Ką daryti?

Kai kuriais atvejais tinkamas teisės aiškinimas ir taikymas gali atrodyti kaip įstatymų „apėjimas“. Teisė tai ne tik ribojimai ir draudimai, daugeliu atvejų teisė suteikia galimybes. Verslininkai, konsultuodamiesi su teisininkais, ieško ir randa galimybių, o kartais aptinka ir įstatymų spragų.

Įstatymų spragas privalo lopyti Seimas, tačiau kiek ten yra gerų teisininkų? Dėl man nesuprantamų priežasčių mūsų žmonės renka į Seimą gargždulius ir gudrulius. Matyti, kad žmonėms nesvarbu, kas jiems kurs įstatymus. Bet juk norint pasiūti gerą kostiumą reikia susirasti gerą siuvėją, tada nereikės naujo kostiumo taisyti.

Teisė ir klientas: kuris teisus?

Aš dar tikiu teisės viršenybės principu. Klientas yra svarbus, todėl privalau jam pasakyti, kai jis yra neteisus. Iškėlęs kliento interesus aukščiau už įstatymą esi pasmerktas pralaimėti, net jeigu pavyks iš to užsidirbti.

Viena iš priežasčių, kodėl atsisakėte jūrininko profesijos, buvo planas, kad kada nors norėsite turėti šeimą ir gyventi normalų gyvenimą, kai žmogus po darbo dienos grįžta namo. Ar planas pavyko?

Tikrai taip, turiu nuostabią žmoną Viktoriją ir šaunią dukrą. Mano mergaitės namuose sukuria tokią jaukią atmosferą, iš kurios nesinori išeiti. Turbūt išprotėčiau, jeigu reikėtų išvykti į darbą mėnesiui.

Galiu sakyti, kad prieš beveik 23 metus laimėjau didžiausią savo gyvenimo prizą – sutikau Viktoriją, kurią įsimylėjau ir vedžiau. Žmona yra geriausia mano gyvenimo draugė, kuri rūpinasi mano užnugariu. Aš nuolat jaučiu jos palaikymą, žinau, kad esu laukiamas jaukiuose namuose. Šie jausmai suteikia sparnus. Kadangi gyvenime teko daug kraustytis, supratau, kad mano namai yra ten, kur yra mano šeima.

Mano dukra yra smalsi, gabi, savarankiška ir kūrybinga asmenybė. Myliu ją, todėl tikiuosi, jog ji bus sveika ir išmoks būti laiminga.

O mokėti būti laimingam – tai ir žinojimas, kad viską savo gyvenime galima keisti. Tą parodė ir jūsų pavyzdys, kad visas savo svajones galima išpildyti, jei tik eini link jų.

Svajonių įgyvendinimo procesas ir suteikia mums laimės jausmą. Būti laimingam, mano suvokimu, reiškia eiti savo svajonės link. Kito kelio aš nežinau. Prisiminkime, kaip jaučiamės, kai važiuojame pirkti daikto, kuriam tam tikrą laiką taupėm pinigus. Mes jaučiamės pakylėti. Didesnės svajonės – gilesni pojūčiai.

Teko skaityti, kad šių laikų žmonės sunkiai randa gyvenimo prasmę. Kas į priekį veda jus?

Ir aš daug mąstau apie gyvenimo prasmę. Gyvenimo prasmė itin subjektyvus dalykas. Kiekvienas gyvenimas turi prasmę. Bažnyčia jums į šį klausimą atsakys vienaip, biologai ir sociologai antraip. Man susidarė įspūdis, kad skirtingais gyvenimo laikotarpiais prasmė gali keistis. Šiandien galvoju, kad gyvenimo prasmė yra būti laimingam.

Agnė Benetytė