Tautosakos paveldo išsaugojimas – parengta nauja knyga

Tęsiamas taurus ir prasmingas dainų karalienės Kristinos Skrebutėnienės atminimo išsaugojimo darbas. Gruodžio 12 dieną, skambant jos dainoms ir pasakoms, Ignalinos krašto muziejuje pasidžiaugta praeitais metais išleista dainų knyga ,,Žalioj girioj paukštės giema“ ir įrašais bei pristatytas naujas projektas ,,Užriestagalvis girion lakia“. Jo veiklų rezultatas – parengta pasakų, raudų ir smulkiosios tautosakos knyga, kurią planuojama išleisti 2025 m., minint Kristinos Skrebutėnienės 170-ąsias gimimo metines.

Kaip sakė muziejininkė Agnė Galatiltienė, visa naujosios knygos tekstinė medžiaga jau paruošta, įvadinius straipsnius parašė etnologė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinė darbuotoja Gražina Kadžytė, Didžiasalio ,,Ryto“ mokytoja Nijolė Keraitienė ir Ignalinos krašto folkloro ansamblio ,,Čiulbutė“ vadovė, Aukštaitijos nacionalinio parko kultūros paveldo specialistė Sigutė Mudinienė. Surinktos Kristinos Skrebutėnienės pasakos (27), mįslės (69), raudos, priežodžiai, burtai, tikėjimai, sudarytas tarmiškų žodžių žodynėlis. Iš viso 500 tautosakos vienetų. Tekstus redagavo, diakritiniais ženklas sužymėjo ir žodynėlį sudarė lingvistė dr. Daiva Kardelytė-Grinevičienė, pastebėjusi, kad šis darbas buvęs kietas riešutėlis.

Renginyje dalyvavusi etnologė Gražina Kadžytė dėkojo gimnazijai, muziejui už tą atliekamą vertingą kraštotyrinį darbą, prasmingus projektus. Ji prisiminė, kaip minint Kristinos Skrebutėnienės gimimo 150 m. sukaktį, tautosakos tyrinėtojas Donatas Sauka pasakė, kad labai reikėtų išleisti jos palikimo rinktinę. Šviesios atminties kraštietė Irena Seliukaitė tuomet užsidegė ta mintimi, kuri taip ir liko neįgyvendinta. Ir štai po 20 metų versmė išsiliejo. ,,Tas palikimas – neišsenkantis lobynas, iš kurio galima semtis ir semtis. Rašau dešimtą kartą ir vis naujų minčių kyla, atsiveria jos pasakų sąsajos su žinomais literatūros kūriniais… „, – sakė etnologė.

Daug medžiagos apie dainų karalienę sukaupta Didžiasalio ,,Ryto“ gimnazijos muziejuje. Jos palikimas aprašytas mokytojos Nijolės Keraitienės straipsniuose, pagerbtas renginiuose. N. Keraitienė dalijosi savo mintimis apie išskirtinio likimo asmenybę, džiaugėsi, kad bus išleista pasakojamoji tautosaka. ,,K. Skrebutėnienė, jos sunkus ir vargingas gyvenimas yra vienas iš Tverečiaus krašto stiprybės simbolių. Atsisukusi į praeitį, didžiuojuosi, kad suspėjome užrašyti tikrų, gyvų dainų, pasakų iš Kristinos dukters Albinos lūpų…“,– kalbėjo mokytoja. Su ja atvyko ir grupelė Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos mokinių. Mergaitės priminė dainų karalienės gyvenimo istoriją, dainavo jos dainas, sekė pasakas, kvietė įminti mįsles.

Kristina Skrebutėnienė (1855–1943) – Ignalinos krašto liaudies dainininkė, tragiško likimo paribio kultūros ir kaimiškosios dvasios stiprybės liudytoja. Tautosakos rinkėjas Juozas Aidulis ir muzikologas Juozas Jurga 1934 m. užrašė ir pagarsino ypatingą jos palikimą – apie 500 dainų. Tverečiaus valsčiuje, Sekonų kaime gimusi, vėliau Kuksuose gyvenusi moteris anksti liko našlaitė, vertėsi skurdžiai, o 1905 m. nuo persirgtos sunkios ligos apako. Tačiau visus darbus dariusi ir akla būdama. Mirė 1943 m., palaidota Pivorų kaimo kapinėse. Anuomet dainų rinkėjai, moterį, jau visai senutę, atradę senoj pirkelėj ant pečiaus tūnančią, į kamuoliuką susirietusią, suvargusią, sunykusią. Jie ėmė ir suabejojo: ,,kū jau ana čia pagiedos…“. Bet kai jau užgiedojo, tai tautosakininkai pusantro mėnesio atsiklausyti negalėjo.

O tos dainos! Niekur negirdėtos, savo melodija ir žodingumu užburiančios. Folkloro ansamblis ,,Čiulbutė“ ir vadovė Sigutė Mudinienė daugiau nei 50 dainų išmoko, su jomis susigyveno ir įrašui sudainavo. O renginio dalyviams dainų ir pasakojimų programą dovanojo. Toks gražus ir prasmingas buvo laikas, ypač tinkantis Advento metui ir mąstymams apie svarbiausius, vertingiausius dalykus.