Tarmė gyva tol, kol ja kalbame: mintys iš susitikimo su A. Smetona

Gegužės 7-oji – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena– Lietuvoje minima jau 36 kartą. Tai proga prisiminti mūsų kalbos praeitį, apmąstyti dabartį ir ateitį. Šią dieną prasmingaipaminėjome Panevėžio Elenos Mezginaitės viešojoje bibliotekoje (Kniaudiškių g. 34), kur vyko žymaus kalbininko, humanitarinių mokslų daktaro Antano Smetonos seminaras „Tarmės prieš standartą: ar mūsų kalba turi ateitį?“.

Į susitikimąsusirinko gausus būrys žmonių– nuo smalsių moksleivių, aktyvių dirbančiųjų bei vyresniosios kartos atstovų. Visi, nepaisant amžiaus, patirties ar kasdienybės tempo, tą dieną atvyko paklausyticharizmatiško svečio.

 A. Smetona įtaigiai ir su šmaikščiu polėkiu pasidalijo savo įžvalgomis apie lietuvių kalbos raidą, tarmių ir bendrinės kalbos santykį. Jis drąsiai kėlė klausimus apie kalbos ateitį, tarmių užimamą vietą šiuolaikinėje visuomenėje,kviesdamas diskusijai ir skatindamas kritiškai mąstyti, bet kartu mylėti savo kalbą.

Svečias atkreipė dėmesį į dažnai painiojamusterminus, paaiškino, kad standartinė kalba turi kelis sinonimus: bendrinė, literatūrinė, rašomoji kalba, kurie, nors ir vartojami pakaitomis, slepia skirtingus istorinius, vartosenos ar stilistinius atspalvius, atskleidžiančius skirtingus kalbos vartojimo kontekstus ir funkcijas– nuo kasdienio viešojo kalbėjimo iki kultūriškai pakylėto rašto.

Renginio metu kalbėta apie tai, kaip ir kodėl atsirado tarmės bei kokios priežastys lemia jų nykimą, aptarti šių dienų iššūkiai, su kuriais susiduria tarmės ir kalba viešojoje erdvėje. 

Pasak kalbininko, tarmės yra ne tik tautinės tapatybės ženklas, bet ir vertingas kultūrinis paveldas, kurio negalima pamiršti ar nuvertinti: „tarmės – mūsų motinos kalba, tautinė savimonė, didžiavimasis savo kraštu.  Pagrindinis bendrinės kalbos turtinimo šaltinis. Jei tarmė tik paveldas – viskas, amen, tai tik kalbos istorikų, etnologų, etimologų tyrimų objektas. Tačiau tiek tarmė, tiek žargonas, tiek standartinė kalba pirmiausia yra mūsų kasdienio gyvenimo įrankiai – o tai išties ir iššūkis, ir galimybė. Čia reikia žinoti – kur, kada, ką ir kaip vartoti.Ir svarbiausia – nepamiršti savo kalba (t. y. tarmiškai) kalbėti su vaikais ir anūkais. Viskas mūsų rankose“, – teigė docentas.

Pranešime netrūko gausios vaizdinės medžiagos – nuotraukų, žemėlapių, citatų ir tekstų pavyzdžių iš 16-20 a., kuri ne tik atskleidė kalbos raidą, bet ir leido palyginti, kaip skirtingi laikotarpiai formavo šiandienos lietuvių kalbos ir kultūros panoramą.

Neformalioje ir intelektualioje atmosferoje, skatinant ne tik apmąstyti kalbos vertę, bet ir didžiuotis savo kalbiniu paveldu, susitikimas virto gyvu, įtraukiančiu pokalbiu. Klausytojai aktyviai dalyvavo, dalijosi savo patirtimis ir nuomonėmis apie kalbos vartoseną įvairiuose regionuose, domėjosi šiuolaikinės kalbos vartosenos tendencijomis.

Džiaugiamės ir dėkojame dalyviams, kurie atėjo švęsti žodžio laisvę kartu – juk kalba mus jungia.Tikime, kad tokie susitikimai įkvepia ne tik domėtis kalbos istorija, bet irstiprina mūsų tapatybę ir tautinę savimonę.

Kviečiame sekti bibliotekos skelbiamą informaciją ir toliau dalyvauti panašiuose renginiuose – kalbėkime, diskutuokime, klausykimės vieni kitų ir neužmirškime: mūsų kalba gyva tol, kol ja kalbame.

Indrė Rapkevičienė