Šv. Jono bažnyčia – lyg Klaipėdos miesto istorinės ir kultūrinės atminties atstatymas

Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešosios bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.

Klaipėdiečiai ir jų savimonė keičiasi: miestiečiai vis labiau pradeda suvokti savo, kaip šio miesto gyventojų, tapatybę, savitumą, domisi miesto istorija, atsiranda solidarumas ir formuojasi aukojimo-paramos tradicija. Tad miestiečių ir Klaipėdos miesto savivaldybės pastangomis artimiausioje perspektyvoje senamiestyje iškils Šv. Jono bažnyčia. Grakštaus silueto bažnyčia grąžintų senamiesčiui sakralinės erdvės pojūtį bei taptų svarbiu kultūros paveldo turizmo traukos centru.

Kokia svarbi misija jam patikėta, pasakoja Šv. Jono atminimo bažnyčios labdaros ir paramos fondo direktorė Lilija Petraitienė.

Klaipėdos Šv. Jono bažnyčia – XVI-XVII amžiais Klaipėdos senamiestyje buvusi Šv. Jono vardo neogotikinio stiliaus bažnyčia, pirmą kartą pastatyta 1258 m. Du kartus sunaikinta ir atstatyta, trečią kartą apgriauta 1944 m., karo metu, visiškai nugriauta 1945 m. Kuo jūsų bendruomenei svarbus šios bažnyčios atstatymas?

Klaipėdos Šv. Jono bažnyčios atstatymas klaipėdiečiams, Klaipėdos miestui ir, savaime suprantama, Klaipėdos evangelikų liuteronų bendruomenei – labai svarbus. Tai būtų lyg Mėmelyje gyvenusių ištisų žmonių kartų, šį miestą kūrusių, po gaisrų ir visų bėdų ne kartą iš pelenų atstačiusių, jį mylėjusių, puoselėjusių, istorinės-kultūrinės atminties atstatymas. Klaipėda nesenai minėjo 770 metų jubiliejų (Vilnius tik 700 metų), miestas beveik keturis šimtmečius buvo karališkuoju miestu. Mėmelyje, kaip uostamiestyje, visada klestėjo prekyba, verslai, kultūrinis gyvenimas iki pat karo, kai 1944 m. visas miestas buvo praktiškai sugriautas. Esame labai vertingos istorijos simbolinė saugykla!

Mums, evangelikams liuteronams, ypač svarbu, kad būtų išsaugotas ir perduotas Mažosios Lietuvos, Prūsų Lietuvos kultūros paveldas ateities kartoms ir, žinoma, norisi turėti bažnyčią, nes dabar renkamės maldos namuose. Pokaryje išgyvenome ir ilgą benamystę. Šis laikotarpis Klaipėdos miesto evangelikams liuteronams tapo sunkiu išbandymu. Mieste buvo išlikę tik nedideli parapijų likučiai, prie kurių jungėsi atvykę evangelikai iš kitų Lietuvos vietovių. Žmonės rinkosi melstis nelegaliai, privačiuose tikinčiųjų butuose, namuose.

Tik 1955 metais parapija buvo teisiškai įregistruota ir liuteronams leista nuomininkų teisėmis melstis Liepų gatvėje, buvusioje miesto laidojimo koplyčioje, kuri istoriškai buvo išlikusi vienintelė evangelikų liuteronų nuosavybė, tačiau ji buvo atiduota stačiatikių bendruomenei, kur jie įsirengė cerkvę, o mes buvome jų nuomininkai.

1990 m. birželio 15 d. keičiantis politiniam klimatui, parapijai buvo grąžinti Šv. Jono bažnyčios parapijos namai (Pylimo g. 2), kur ir šiandien meldžiasi bendruomenė. 2001 m. spalio 11 d. Klaipėdos miesto savivaldybės sprendimu parapijai panaudos teise perduotas žemės sklypas Turgaus g. 24, kur stovėjo istorinė Šv. Jono bažnyčia. Ir Parapija ėmėsi konkrečių žingsnių, kad šiame istoriniame sklype būtų atstatoma bažnyčia. 2003-2005 metais organizuoti architektūriniai konkursai bažnyčios techniniam projektui parengti. Komisija atrinko Elenos Nijolės Bučiūtės autorinį kūrinį, o 2006 m. spalio mėn. parapija pasirašė sutartį su projekto autore. Parapijiečiai, atgavę viltį atstatyti Šv. Jono bažnyčią, nuoširdžiai aukojo kas po litą, kas po dešimt… Kiekvienas žmogus pagal savo galimybes. Tai parodė, kad bažnyčios atstatymas svarbus kiekvienam parapijiečiui. Parapija į šio projekto įgyvendinimą investavo 82 540 Eur (284 683 Lt), kurie, galima sakyti, „pražuvo“, liko tik dėžėse parengto projekto dokumentacija, nes jie buvo atmesti kaip netinkami… Nors buvo suprojektuota kompaktiško tūrio šiuolaikinė bažnyčia, pritaikyta parapijos reikmėms. Tiek bažnyčios tūris, tiek bokšto aukštis buvo suprojektuoti mažesni nei istorinės Šv. Jono bažnyčios, išlaikant jos istorinį siluetą, tačiau atsakingos tarnybos šį projektą atmetė. 2011 m. kovo 4 d. pagal E. N. Bučiūtės parengtą projektą buvo išduotas „kompromisinis“ statybos leidimas – bažnyčia atstatoma pagal projektą sumažintu tūriu, o bokštas turi būti atstatytas istorinis.

Visuomenėje kilo aktyvus judėjimas dėl istorinės bažnyčios atkūrimo. Parapijos bendruomenė po diskusijų, pasitarimų su to meto miesto Savivaldybės administracija, Tarybos nariais, susibūrusiais aktyviais miesto paveldo puoselėtojais, sutiko.

Veikia Šv. Jono bažnyčios atkūrimo ir paramos fondas, kuriam jūs vadovaujate. Sujungėte daug aktyvių žmonių, renkate paramą bažnyčios atstatymui. Kokia šiuo metu bažnyčios atstatymo situacija?

Kas džiugina ir maloniai stebina – klaipėdiečiai ir savimonė keičiasi: jie vis labiau pradeda suvokti savo, kaip šio miesto gyventojo, tapatybę, jos savitumą, domisi miesto istorija, atsiranda solidarumas ir formuojasi aukojimo-paramos tradicija.

Mūsų „Jono Pono“, kaip Klaipėdos Šv. Jono bažnyčią vadina aistringa jos fanė, archeologė dr. Raimonda Nabažaitė, simpatikų-palaikytojų ir rėmėjų būrys auga. Šiandien jau esame projektavimo darbų etape ir čia visa siela panirę darbuojasi architektai Aurimas Širvys ir Ramūnas Buitkus ir, be abejo, tokio atsakingo ir išskirtinio savo apimtimi bei verte projekto be Klaipėdos miesto savivaldybės pagalbos įgyvendinti būtų neįmanoma. 2021 m. liepos 2 d. parapija ir UAB „Senamiesčio projektai“ pasirašė Šv. Jono bažnyčios projektavimo sutartį, skaidant ją į tris etapus: Šv. Jono bažnyčios bokšto, bažnyčios ir bažnyčios interjero suprojektavimo.

Su Klaipėdos miesto savivaldybe pasirašytos jungtinės veiklos, bendradarbiavimo sutartys ir 2022 m. lapkričio 24 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu sudaryta sutartis, padėjusi pamatą pirmojo etapo įgyvendinimui – Šv. Jono bažnyčios bokšto techninio projekto parengimui. Klaipėdos miesto savivaldybės investicija – 170 000 eurų. Projektas turi būti parengtas 2024 m. rugpjūčio mėn., o tai jau atvertų kelią bokšto įveiklinimo projektui ir statybai.

Glaudžiai bendradarbiaujame su meno ir kultūros žmonėmis, su Klaipėdos universiteto mokslininkais. Jaunosios mokslininkės dr. R. Nabažaitės suburta archeologų komanda 3 metus vykdė privalomus archeologinius tyrinėjimus, kuriuos finansavo bendruomenė, Klaipėdos savivaldybė ir LR Kultūros paveldo departamentas.

Neginčytina, kad tai didžiulė investicija, o pinigų visada trūksta ir dažnai kasdieniams miesto poreikiams. Bet ne vien duona žmogus sotus, ir sielai peno reikia. Žvelgiant iš laiko retrospektyvos, matome, kad tautos, šalys ir net miestai palieka savo istorinės būties atminties ženklus – pvz., šventyklą ar kitą didingą jos istorinį paveldą įprasminantį ženklą. Šimtmečiai bėga, o žmonės keliauja į svečias šalis pamatyti tos šalies paveldo. Klaipėdos senamiestis yra vienas iš kukliausių miestų mūsų šalyje architektūrine, vizualine prasme. Gelbsti mus tik jūra.

Argumentu prieš gali tapti ir pasakymas, kad tikinčiųjų visose konfesijose, greičiausiai ir praktikuojančių liuteronų, mažėja. Ką taip manantiems atsakote?

Istorija turi ypatybę – ji juda spirale, vystosi technologijos, kas veikia tradicijas, žmonių įpročius, jų vertybes. Bet viskuo persisotinę žmonės lieka kaip tušti indai, nieko nesuradę, tik save praradę, ir jie sugrįš į bažnyčias, prie tikėjimo, kaip Šv. Rašte hebrajams 11.1 parašyta „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome.“ Pavargę ir persisotinę nuo pasaulį apėmusio visokiausių apraiškų blūdo, klystkelių ,jie sugrįš į Dievo namus. Nepamokslauju, tai – mano gyvenimo patirtis.

Įsivaizduokime, kad Šv. Jono bažnyčia atstatyta. Ką tai duos miestui, Lietuvai?

Grakštaus silueto bažnyčia grąžintų senamiesčiui sakralinės erdvės pojūtį bei taptų svarbiu kultūros paveldo turizmo traukos centru.

Pirmiausia tai – „Genius Loci“ sugrąžinimas, kuris rodytų šios kartos pastangas tęsti ir kuriant plėtoti savo miesto tradicijas. Šv. Jono bažnyčios atkūrimas pabrėžtų priklausymą Vakarų krikščioniškajam pasauliui, evangelikų liuteronų tradicijos svarbą šio miesto ir krašto tapatumui. Ir bent iš dalies kompensuotų vietovaizdžio praradimus po 1945 m.

Pirmuoju etapu įgyvendintame Šv. Jono bažnyčios bokšto atstatymo projekte yra numatyta, kad jame įsikurs turizmo informacijos centras, apžvalgos aikštelė, kripta palaikų perlaidojimui. Jame turėtų atsirasti ir muziejinė erdvė su paroda apie bažnyčios istoriją.

Šv. Jono bažnyčia vėl būtų nekropoliu ir mūsų krašto istorijos bei kultūros saugykla. Čia amžinojo poilsio vietą galėtų rasti palaikai iš senosios Šv. Jono bažnyčios ir kitų suardytų senųjų palaidojimo vietų. Bažnyčioje taip pat būtų kaupiama informacija apie Klaipėdos gyventojus praeityje, Klaipėdos senąją išeiviją (lietuvininkus, vokiečius, klaipėdiškius ir kt.) ir naująją klaipėdiečių išeiviją. Tiesiamas tiltas tarp tolstančios praeities, besikeičiančios dabarties ir artėjančios ateities miesto bendruomenės.

Šv. Jono bažnyčia vėl sugrąžintų miesto branduoliui centrą formavusias dvi urbanistines senamiesčio ašis: vertikalę ir horizontalią. Padėtų išryškinti jos, kaip jūrinio kultūrinio ir mokslo istorijos paveldo, vertes. Grąžintų vizualų Klaipėdos ir Kretingos ryšį, sąsają su UNESCO saugojamu pasaulio paveldu – Struvės geodeziniu lanku.

Atkuriamoje Šv. Jono bažnyčioje įvairias veiklas galėtų plėtoti ir evangelikų liuteronų bažnyčia, ir kitų konfesijų bažnyčių bendruomenės, kas būtų labai naudinga visų miestiečių dvasiniam ir kultūriniam gyvenimui.

Agnė Benetytė