Sužydėjęs gėris sausio juodoje negerovių makalynėje

„Juodasis ešelonas pajudėjo“, – su tokiomis mintimis pradėjome naujuosius 1991 metus. Aplink tokia įtempta atmosfera, kad rodos, nuo menkiausio atodūsio gali kažkas atitrūkti ir išnykti: balsas, gyvenimas, šviesa, netgi didžiulės sniego pusnys…

Tuomet beveik visi Lietuvos žmonės tapo savanoriais, pasirengusiais aukoti savo laiką, jėgas, o jei reikės, ir gyvybę. Maskva nepaliauja gąsdino, „tvarkos įvedimu kariuomenėje“.Vėl masiškai buvo gaudomi pabėgėliai iš sovietinės armijos. Mes, Jaunuolių karinės tarnybos komisijos nariai, nebeskaičiavome darbo valandų. Kažkaip keistai bėgo laikas, net ir laikrodžio rodyklėse jutosi įtampa…

Sausio 8-oji, ačiū Dievui, praėjo, sugebėjome atsilaikyti, bet kokios bus pasekmės niekas nežinojome? Buvo aišku, kad yra aktyvios, labai priešiškos jėgos. Bet yra ir labai vieninga, tūkstantinė, pasišventusi aukotis Lietuva!

Lietuvos jaunuoliai masiškai bėga iš Sovietinės kariuomenės. Nespėjame registruoti. O dar rūpestis – kur juos paslėpti? Juk toks neramus laikas…Bet atsirado dar vienas fenomenas – nesavanaudiško gerumo protrūkis. Šimtai Lietuvos gyventojų siūlė savo paslaugas priglausti persekiojamus jaunuolius savo namuose, soduose, sodybose…Tad bent jau dėl jaunuolių paslėpimo galėjome  lengviau atsikvėpti. Tačiau nuotaiką gadino pro langus kartkartėmis pravažiuojanti karinė technika: tanketės, sunkvežimiai su užrašu „Liūdi“…

Kai kuriais klausimais teko konsultuotis ir su atstovais iš „priešiškos stovyklos“.

„Ką daryti, mūsų studentai gauna šaukimus į TA? Juk paskelbta, taip vadinama „studentiška amnestija nuo karinės tarnybos“, – prisimenu teiraujuosi Respublikinio karinio komisariato politinio skyriaus viršininko pulk.K.Golubevo.

„Tai neteisėta, bet ką aš žinau…Gal ką nors šiuo klausimu sužinosi Šiaurės miestelyje. Juk Vilniaus garnizono viršininkas gen.V.Uschopčikas informavo apie prasidedančius karinius manevrus. O be to, dabar yra iš Maskvos atvykę aukšti kariuomenės pareigūnai. Bet, neprasitarkite, kad aš tai sakiau“, – tylesniu balsu mūsų pokalbį užbaigė pulkininkas.

„Kariniai manevrai“ Vilniaus gatvėse iš tiesų jau prasidėjo. Užimti Spaudos rūmai. Ten netgi sužeisti žmonės. Tankas, pažymėtas 13 numeriu užlekia ant sunkvežimio, vežančio žaislus. Kraupiai atrodo vikšrų pervažiuota lėlytė, balta suknele…

Ir viskas juda kaip šachmatų lentoje, juodos figūros verčia baltąsias, užimdamos jų vietą. Sporto klubas „Vytis“, Krašto apsaugos departamentas, netgi Geležinkelio stotis jau okupuoti. Man, kol kas šis žodis buvo suprantamas tik iš pasakojimų. Tada tai tapo realybe!

Prisimenu, skambinu savo bičiuliui žurnalistui, „Stern“ korespondentui Maskvoje, ir kviečiu atvykti. Nežinia, kas čia dar bus. Peter Beer tą patį vakarą, t.y. sausio 11 d., iš Maskvos išvyksta traukiniu į Vilnių. Deja, iš ryto telefono ragelyje išgirdau gan graudų balsą: „Būk gera, atvažiuok į Naująją Vilnią. Toliau traukinys nebevažiuoja. Ką man daryti? Vagonuose daugybė keleivių su vaikais. Jie šąla, padėtis tikrai labai rimta. Gal galėtum atvežti karštos arbatos?“

Šis pagalbos šauksmas tuoj įgavo pagreitį. Surinkome visus po ranka pasitaikiusius termosus ir karšta arbata iškeliavo į Naująją Vilnią.

Mano pažįstamas vokietis žurnalistas Aukščiausios Tarybos rūmuose pranyko būryje jaunų Lietuvos savanorių, Parlamento gynėjų. Jie sėdėjo čia pat, rūmų foje, ant paskubomis sustatytų sudedamų lovelių, kai kurie turėjo šiokį tokį ginklą, kai kurie – tik strypus. Bet ryžtas buvo neišmatuojamas! Interviu nuo vieno prie kito, klausimai, fotoaparato blyksėjimai. Peteris pasinėrė į darbą. Turėtų būti aktualus reportažas…

Aš vėl grįžau prie laukiančių savo kareivėlių. Pamačiau, kaip Antakalnio klinikų kardiochirurgas nešė didžiulį krepšį.

„Surinkome viską, ką turėjome medžiotojų būrelyje“, –žinojau, kad tai ne grybai ir ne uogos… – Ginsimės“, – sakė gydytojas, net nenujausdamas savo žodžių pranašystės…

Mintimis retkarčiais nuklysdavau pas savo mažuosius. Nors ir šeštadienis, bet darželis, ačiū Dievui, dirbo, buvo kur juos palikti. Nežinojau, kada grįšiu namo. Bet buvau rami, nes žinojau, kad juos parsives mano vaikus pas save. Kaip tuomet išryškėjo gėris juodoje negerovių makalynėje…

Išėjusi iš kabineto patenku į be galo judrų ir įmagnetintą pasaulį. Dažnas rankoje laiko radijo aparatėlį, iš kurio transliuojamos visos naujausios žinios. Kuo toliau, tuo jos nemalonesnės. Bet džiaugiamės pirmuoju bendru visų redakcijų išleistu „Laisvos Lietuvos“ laikraščiu. Leningradiečių delegacija taip pat atvyko į Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Vieni ateina, kiti išeina. Kažkas vyksta, kažkas artėja…Nebesuvokiu! Jau 20 valanda. Savo bičiulį vežuosi į namus. Bent arbatos atsigersime. Vaikai, nors ir pavargę, pasakoja dienos įspūdžius.

„Šiandien pro darželį prie televizijos bokšto vis važiavo ir važiavo karinės mašinos, auklėtojos neleido lauke ilgiau pabūti“, – su nuoskauda guodėsi septintus metus einantis vyresnysis sūnelis.

„Taip, auklėtojos neleido eiti prie bokšto“, – jam pritarė ir penkiametis mažėlis.

Po paskubomis improvizuotos vakarienės mažieji didvyriai nusileido į miegų karalystę. Mes gi su Peteriu dar aptarinėjome dienos įvykius ir bandėme kažką prognozuoti, bet tai buvo tarsi vaikščiojimas tirštoje migloje…

„Važiuoju į viešbutį. Esu nežmoniškai pavargęs. Ryt susitiksime Parlamente. Jei kas, skambink tik ypatingu atveju“. –sakė svečias. Jį išvežiau į „Neringos“ viešbutį.

Prie Parlamento jau buvo tūkstantinė minia. Degė laužai. Nors snyguriavo ir šalo, bet oras buvo nežvarbus.

Važiuojant pro televizijos bokštą iš tolo girdėjosi dainos ir smagios armonikų melodijos. Atsisveikusi su svečiu grįžtu namo. Vos įžengiau pro duris, suskambo telefonas.

„Čia iš štabo, susisiek su Vidaus reikalų ministerija, perduok informaciją“.

Ant kelių atsirado didžiulis bloknotas, kurio nebepaleidau visą naktį…

„Perduodam žinias iš Maskvos“, – ragelyje išgirdau Natašos,  Ambasados sekretorės balsą.

„Pajudėjo karinė technika iš Šiaurės miestelio“, – telefonu sklido nerimo pilni žodžiai.

Prisimenu, klūpau ant žemės, šalia manęs telefono aparatas, ant kelių bloknotas, rankoje rašiklis, galvoje – tai zvimbia, tai – tuštuma, o širdyje – nerimas! Per radiją pateikiama operatyvi informacija. Kažkas vyksta prie Ministrų Tarybos. Žmonės kviečiami eiti ten… Bet greitai paaiškėjo, kad tai provokacija. Keli girti tipeliai bandė brautis į rūmus, bet jie jau sulaikyti…

„Kalba Jonas Gečas. Prašome būti pasiruošus bet kuriuo atveju perdavinėti informaciją“, – pasijutau, tarsi, karo lauke, ankštame apkase, tik dar, kol kas nešaudo…

Staiga pradeda barškėti langai, dreba grindys nuo keisto ir baugaus triukšmo.1val. 25 min.! Šis laikas užfiksuoja gyvenimą iki šiol ir nuo to.!…Nuo baisaus trenksmo nukrinta eglutės žaisliukai. Dar vienas klaikus sprogimas ir girdžiu virtuvėje dūžtantį stiklą. Klykdami atlekia vaikai. Aš juos apkabinu, tarsi, taip galėčiau apginti nuo viso, kas darosi už namo sienų. Vėl skambutis.

„Noriu atsisveikinti, – išgirdau pulkininko Algimanto Vaitkaičio balsą. – Nežinia, kas bus. Esu ne tik karininkas, bet ir medikas. Todėl einu ruošti operacinę ir kitas patalpas pirmajai pagalbai Parlamente. Ačiū už viską!“

Pypsėjimas ragelyje ir užtemęs televizoriaus ekranas nuplėšia paskutinę viltį. Bandau raminti drebančius vaikus, o šūviai nesiliauja, jie čia pat. Dreba namai, dreba miestas, dreba mūsų gyvenimai ir likimai…

Ir toliau vykdau telefonistės užduotis. Skambutis ten, skambutis iš ten…Kalbu nepažindama savo balso, kažkokio negyvo ir svetimo…

Žmonės bėga, kaip ne keista, ne nuo bokšto, bet link jo! Nors žinome, kad šaudo, kad yra jau užmuštų ir sužeistų! Ak, Tu, mano Lietuva! Kas aš be Tavęs, kas Tu be mūsų?

Staiga prie durų sučirškia skambutis. Šaltis sukausto visą kūną. Bijau pajudėti. Gal jau atėjo išvesti? Bet pasigirsta gerai pažįstamas beldimas. Skubiai atidarau duris. O ten – mano kaunietis brolis su žmona ir vaikystės draugai. Pirmą kartą matau taip skausmingai verkiantį suaugusį vyrą!

„Mes iš ten, nuo bokšto! –sakė jis ir apkabino. Tame apkabinime jutau viską, ir miškus, ir laukus, upes ir jūrą. Viską, ką turėjome ir ko gal jau nebeturime. Jutau smarkiai ir neramiai plakančią jo širdį. Ačiū Dievui – dar plakančią!!!

Tyla. Ji be galo iškalbinga, kai už lango dar girdisi kanonada.

Ir vėl telefonas ir vėl įvairiausia informacija. Bandymas ieškoti radijo stočių. Ir pirmieji lietuviški žodžiai eteryje; „Čia kalba Lietuva.!“ Įdedu magnetofoninę kasetę ir įrašinėju šiuos šauksmus pasauliui, kaip, ko gero, paskutinį testamentą.

Auštant manieji ruošiasi važiuoti į Kauną, nes ir ten neaiški padėtis. Palikti vaikai namuose, kur už tvoros radijo stulpai… Kaip tremtin staiga suruošiu savo vaikelius, skausmingai, be galo sunkiai atsisveikinu. Matau, kaip per vieną siaubo naktį nerūpestinga vaikystė pasikeitė į realybės suvokimą.

Išeinu į balkoną. Saulėtas sekmadienio rytas. Gatvės tuščios, tarytum, visi iš tiesų būtų išmirę. Ir širdyje kažkas nutrūksta. Jau nebeskauda, nes nebėra ką skaudėti…

Pakabinu ant baltinių virvės vėliavą, perrišu juodu kaspinu ir išeinu į SAUSIO 13-ĄJĄ.!

Dalia Tarailienė, tuo metu

Jaunuolių karinės tarnybos reikalų komisijos vadovė