Šunys nusipelno muziejaus: už ką juos gerbiame, mylime ir (ne)bijome

Įrenginėjama paroda „Istorija vizgina uodegą“. Fot. S. Samsonas. LNM

Lietuvos istorijoje šuo ilgą laiką buvo šešėlyje – tylus palydovas į amžinybę, padėjėjas medžioklėje, uolus kiemo sargas. Tačiau šįkart jis žengia į pirmą planą. Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose balandžio 30 d. atidaromaparoda „Istorija vizgina uodegą“ siūlo žvilgtelėti į tūkstančius metų trunkantį žmogaus ir šuns ryšį ir pamatyti šunį kaip pilnavertį istorijos veikėją.

Apie tai, kodėl šuo nusipelno muziejaus, kuo jis skiriasi nuo kačių ir kaip paroda gali išgydyti šunų baimę ir baimes apskritai, kalbamės su jos kuratoriais, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologais dr. Povilu Blaževičiumi ir Sigita Mikšaite.

Nuo ko prasidėjo jūsų kelionė į šunų pasaulį – nuo meilės keturkojams ar nuo knygų lentynų ir kaulų?

Povilas Blaževičius (PB): Čia tas klasikinis klausimas, į kurį visada sunkiausia atsakyti. Viskas prasidėjo prieš septynerius metus nuo Lietuvos mokslo tarybos finansuotų tyrimų, kurie virto dviem knygomis. Viena jų – apie viduramžių ir naujųjų laikų šunis. Bet ta medžiaga dažniausiai lieka uždaryta tarp akademinių viršelių. Man visada norėjosi, kad mokslas eitų į viešumą, o paroda yra viena iš geriausių priemonių tai padaryti.

Ilgai šunys istorijoje buvo tik fonas. Kodėl nusprendėte juos iškelti į pirmą planą?

PB: Kaip ir, pavyzdžiui, vaikai, naminiai gyvūnai ilgą laiką niekam nebuvo įdomūs. Vaikais susidomėta nuo feminizmo pradžios, kai istorija pamatė moterį, o tada suprato, kad prie jos yra ir vaikai, o paskui atsiranda ir platesni kasdienybės istorijos tyrimai. Tada jau atsiranda ir visa kita, kas yra aplinkui žmogų. Bet Lietuvoje toks išsamus tyrimas yra vienas pirmųjų, būta tik smulkesnių.

Tai kuo ši paroda kitokia? Kodėl verta ateiti – net jei neturi šuns?

PB: Gal tuo, kad čia lankytojai ras ne tik klasikinius muziejinius eksponatus. Turime objektų iš policijos, kariuomenės, iš žmonių namų, pasakojančių apie vaikystę – žaislų, knygelių, šeimos albumų. Kai kurie eksponatai dar nespėjo tapti „istoriniais“, dar nėra saugomi muziejuose. Norėjosi nesukurti dar vienos „akademinės parodos“, o padaryti ją gyvą, netikėtą, įvairiapusę. Tokia ji ir išėjo.

Sigita Mikšaitė (SM): Iš pradžių mane baugino, kad išlipome iš akademinės parodos rėmų, neliko muziejams įprasto chronologinio pasakojimo, bet eksperimentuoti buvo verta. Tai nėra paroda, kuri tvarkingai dėlioja datas lentynėlėse. Tai istorija, pasakojama šuns pėdomis, uosle, net lojimu. Lankytojas pats susikuria savo kelią, o cukraus pudra viską apibarsto interaktyvios veiklos. Tai nebus paroda, kur tik apeini ekspoziciją ir akimis glostai vitrinose esančius daiktus – čia galėsite pauostyti, įlįsti į landą, pamatyti pasaulį šuns akimis. Prie edukacinių sprendimų prisidėjo ir mūsų generalinis rėmėjas KIKA – jų patirtis ir kasdienis darbas su gyvūnais padėjo mums geriau įsijausti į šunų pasaulį.

PB: Aš sakyčiau – tai didžiulė šuns istorijos dėlionė. Ir mes tiesiog parodome kai kuriuos ryškius jos fragmentus. Kai kuriuos – tik paspalvinam. Ir sakom: žiūrėkite, kiek dar nepapasakota. Iš tikrųjų, kiekviena parodos tema verta atskiro tyrimo ir atskiros parodos.

Paroda – apie šunis. Bet kai kur – prabėga ir katė. Kaip ji praslydo į ekspoziciją?

PB: Galima sakyti, kad viena iš kuratorių darbo pradžioje nebuvo šunų mylėtoja.

SM: Taip, gyvenimas susiklostė taip. Aš kadaise buvau šunų draugė – bet archeologinėje ekspedicijoje vienas šuo, su kuriuo iki tol tris dienas žaidžiau, mane stipriai sukandžiojo. Nuo tada pradėjau jų nuoširdžiai bijoti. Parodos rengimas tapo savotiška terapija – turėjau skaityti apie šunų psichologiją, mokytis, kaip jie jaučia, reaguoja. Ir dabar žiūriu į juos kitaip – su pagarba, net švelnumu.

PB: Šuo kaip žmogus, turi savo istoriją, savo nuotaikas, kartais pats išsigąsta, tada kanda. Jų įvairovė labai įdomi. Čia kaip su žmonėmis – vienas tave sumušė, bet negali nurašyti visos visuomenės. Mes siekiam per parodą parodyti, kokie tie šunys įvairūs,ir jeigu sutikai vieną blogą, tai ne visi jie blogi, ir jie per visą savo sugyvenimą su žmogumi yra daug labai gero nuveikę, aukojęsi beatodairiškai, lįsdami po tankais, uosdami dujas.

PB: O katės… Jos pačios atėjo. Kaip visada. Niekas jų nekvietė, bet štai – jos yra.

SM: Kaip ir istorijoje, tyliai, bet nuolat šalia. Ir parodoje taip pat – leidom joms tiesiog praeiti pro šalį, palikti savo pėdsaką. Nes jos lygiai taip pat su žmogumi yra nuo akmens amžiaus, tik jų įvaizdis istorijoje kito nedaug. Jos kaip norėjo, taip gyveno nuo akmens amžiaus iki dabar, nesikeitė ir fizinės išvaizdos atžvilgiu, nepaisant to, kad buvo prijaukintos.

PB: Jeigu tai galima vadinti prijaukinimu – jos leido jomis rūpintis.

SM: Bet kokiu atveju jos visada buvo šalia. Katė visur istorijoje yra. Jeigu turime plytą su šuns pėdsakais, tai bus ir su katės. Ji turi pagal viską ir čia palikti savo pėdelę, bet išėjo taip, kad iš paskos jų atbėgo daugiau, – tai bus puiki linija: ar pastebės lankytojas visų pirma, o pastebėjęs – ar pradės ieškoti.

Kada prasideda žmogaus ir šuns istorija? Ir ar visada ji buvo tokia švelni?

PB: Akmens amžiuje. Nors tikslios datos dar tyrinėjamos, galime tikrai sakyti, kad prieš penkis tūkstančius metų žmonės jau medžiojo su šunimis.

SM: Nors ir nelietuviškas atvejis, bet mane visada labai stebina, kad ne tik medžiojo, bet ir prižiūrėjo juos. Turime užsienio kolegų mokslininkų duomenų, liudijančių, kad šuniui buvo lūžusi koja, bet jis išgyveno – vadinasi, buvo slaugomas. Tuo metu, kai ir žmogui ne visada pasisekdavo išgyventi.

PB: Kita vertus, tuo metu gyvūnai galėjo tarnauti ir kaip „maisto sandėliukas“. Juos prišerdavo, bet badaudami suvalgydavo. Kaip ir gaidys – laikrodis, laikrodis, bet žiūrėk, atsibodo – ir į sriubą. Čia pragmatiškas tų žmonių gyvenimas, mums jį sunku suprasti ir įvertinti, bet šunys buvo labai svarbūs tiems seniausiems žmonėms, apie kuriuos mes taip nedaug žinome. O po akmens amžiaus šunys kažkur pradingsta – bent jau archeologijoje. Tik apie dešimtą amžių vėl atsiranda kapuose. Ir ne tik kunigaikščių. Jie buvo laidojami kartu su moterimis, vaikais. Tai ne šiaip simboliai – tai palydovai į anapus.

SM: Ir mitologijoje tas matoma. Keturakis šuo, kuriam tarp ausų galima pamatyti mirtį… Jeigu pamatei – blogai. Ir šitas požiūris Lietuvoje labai ilgai išliko – net krikščioniškais laikais. Gal dėl to mes neturime šunų portretų kaip Vakaruose. Pas mus šuo buvo mistinis, o ne dvariškas atributas.

Ar tiesa, kad šunys buvo ir herojai, ir aukos, ir net… muzikos instrumentai?

PB: Buvo ir taip. Vienas liūdniausių atradimų – šuns odos naudojimas būgnams, dūdmaišiams. Bet gal palikime šitą dalyką parodos fonui – nes ne visi žiūri į istoriją taip, kaip archeologai. Mums tai realybė, kitiems – šokas.

SM: Man asmeniškai labai įsiminė partizanų šuo. Mažas, niekuo neišsiskiriantis, bet turime jo nuotrauką. Jis sugebėdavo atpažinti: kada ateina svetimi – loja,kai ateina savi – tyli. O kartą net išbėgo į kelią ir neleido partizanams eiti, nes sodyboje buvo pasala. Ir tai nėra mitas. Tokių liudijimų turime keletą.

PB: Šuo – kaip žmogus. Turi charakterį, nuotaikas, o kartais ir geresnę nuovoką. Ir tai norim parodyti parodoje – šuo ne daiktas, o asmenybė.

Kokie parodos eksponatai gali nustebinti net šunų mylėtojus?

PB: Pradėkime nuo to, kad pirmą kartą eksponuojami autentiški šunų skeletai – jie buvo iškasti, saugoti dėžutėse, bet niekada nesurinkti ir nerodyti. Dabar lankytojai galės pamatyti ir suprasti, kokie dideli jie buvo, kokie skirtingi.

SM: Turime ir Čiurlionio paveikslą su jo sesers šuniuku Lemoriu, nupieštu paveiksle prie šventojo. Šeima net nenumanė, kad jis jį nutapė. Taip pat garsaus lėlių meistro Stasio Ušinsko sukurtą šunį-lėlę. Ir, žinoma, Specialiųjų operacijų pajėgų šunų ekipuotę, naudotą realiose misijose, tarp jų ir Afganistane.

PB: O dar – žaislai, menininkų kūriniai, šunų knygelės, plakatuose uodega mojuojantis viduramžių šuo iš gotikinio koklio, mūsų žaismingai pramintas Monstrašuniu. Koklyje jis pavaizduotas su spygliuotu antkakliu. Ką tai reiškia? Ar tai yra apsauga nuo vilkų?Bet kodėl? Ar dėl to, kad juos pats medžiojo, ar avis saugojo nuo vilkų? Faktas, kad jis pats yra kovinis. Gal todėl ir parodos pabaigoje jis suės visas lankytojų baimes.

SM: Taip, lankytojai galės užrašyti savo baimę ir simboliškai ją sukišti šuniui į nasrus. Nes šuo – ne tik draugas ar sargas. Kartais jis tampa ir mūsų psichologu.

Ką iš tikrųjų šunys veikė mūsų istorijoje – ar visada tik uodegą vizgino?

PB: Šunys niekada nebuvo tik „įrankiai“. Bet jų funkcija labai priklausė nuo laikmečio. Jei taikos metas – šuo saugo kiemą ar žaidžia su vaikais. Jei karas – tampa kario pagalbininku: ieško sužeistųjų, nešioja sprogmenis, saugo nuo dujų. Istorija šunis mėtė kaip ir žmones – kartu su visomis krizėmis ir permainomis.

SM: O 20-ajame amžiuje – lūžis. Šuo tampa policininku, pasieniečiu, terapijos specialistu, vaikų skaitymo draugu. Jo vaidmuo išplečiamas iki socialinio partnerio. Ir tai rodo, kad jis ne tik prisitaikė, jis keitė mus pačius.

PB: Beje, šios parodos įgyvendinimas nebūtų buvęs toks visapusiškas be mūsų generalinio rėmėjo – įmonės KIKA – indėlio. Ji ne tik dosniai parėmė projektą, bet ir dalijosi savo žiniomis apie gyvūnų elgseną, priežiūrą, padėjo geriau suprasti, kuo gyvūnai gyvena šiandien. Tai mums, muziejininkams, buvo vertinga ir labai įkvepianti partnerystė.

Ar galima sakyti, kad šuo ne tik mus lydi, bet ir atspindi?

PB: Taip, šuo – tai atspindys. Jis supanašėja su šeimininku. Net fiziškai. Jų emocijos, elgsena, ištikimybė… Jie kaip lakmuso popierėlis – parodo, kokie esame iš tiesų. Ir tai, beje, skiria šunį nuo katės. Katės visada buvo šalia – nuo akmens amžiaus, bet nesikeitė. Jos tokios pat – nepriklausomos, laisvos. Jos leidžia jomis rūpintis, bet ne daugiau.

SM: Bet ir jos nusipelno savo pėdelių istorijoje. Parodoje jos prabėga, pasirodo netikėtai. Vienos nuotraukose, kitos tarp eksponatų. Jos primena, kad buvo, yra ir bus – kaip šešėlis šalia žmogaus.

Tai šią parodą galima laikyti mūsų duokle šunims. Jeigu jie patys galėtų, o kiek žinau – ir galės, pasivaikščioti po parodą – ką jie pasakytų?

SM: Kad „Pagaliau! Mes nusipelnėme būti muziejuje“ – kaip pilnaverčiai istorijos veikėjai.

PB: Ir turbūt pasidžiaugtų savo protėvių narsumu, ištikimybe, žygiais, pasiaukojimu. Ir tuo, kiek dabar pasikeitė jų gyvenimas – pagerėjo sąlygos, gydymas, pagarba. Nors dar ne visur.

SM: Jei ir ne visiems pagerėjo, tai žmonės bent jau pradėjo kreipti dėmesį, kad turėtų pagerėti. Viešumas padeda – ir parodos tam labai svarbios, kaip ir socialinės gerovės organizacijos, gelbėjančios gyvūnėlius. Nes yra dar savo suvokimu gyvenančių gūdžiais laikais.

PB: Be to, reikia prisiminti – šunų gyvenimas trumpas. Šunims 4 ar 5 tūkstančių metų istorija yra 50 tūkstančių metųistorija palyginti su žmogaus, nes mūsų metusjie gyvena 10 metų. Jei jau augini šunį, turi įvertinti savo atsakomybę: tai, kas mums tėra viena diena, jiems – beveik mėnuo.

Kalbino Živilė Stadalytė (Lietuvos nacionalinis muziejus).

Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „Istorija vizgina uodegą“, įgyvendinta kartu su generaliniu rėmėju KIKA, atidaroma 2025 metų balandžio 30 dieną ir veiks iki spalio 26 dienos Istorijų namuose, T. Kosciuškos g. 3, Vilniuje. ​Parodą „Istorija vizgina uodegą“ lydės įvairiapusė renginių programa: ekskursijos, kūrybinės dirbtuvės, joga su šuniukais, mokslinė konferencija, kartą per mėnesį parodą bus galima aplankyti su savo augintiniais, o rugpjūčio 23 d. bus minimaartėjanti Tarptautinė šuns diena.