Su lietuvių kalba bus viskas gerai: auga mūsų sąmoningumas ir savivertė, kalba modernėja

Apie lietuvių kalbos padėtį, problemas ir perspektyvas kalbamės su Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių Mikalojaus Daukšos skyriaus pirmininke, Kėdainių rajono savivaldybės administracijos kalbos tvarkytoja Rūta Švediene.

Gerbiama Rūta, pastaruoju metu Lietuvoje ryškėja nuostata, kad visuomenė yra per stipriai veikiama lietuvių kalbos norminimo ir taisyklingumo ideologijos, kuri trikdo natūralią kalbos raidą. Girdime nemažai raginimų „atleisti varžtus“, nenorminti, neprižiūrėti kalbos. Ar dažnai susiduriate su tokia nuostata ir ką apie ją galvojate?

Žinau, kad yra tokia nuostata, bet nemanau, kad ji labai paplitusi. Tiesiog yra žmonių, kurie garsiau ją išreiškia. Kas rėkia ant bačkos, visada labiau girdimas nei tas, kuris tyliai dirba, tad, ko gero, turi retkarčiais ant bačkos lipti ir tie tylieji. Manau, kad visi nori nusipirkti gerai suredaguotą grožinės literatūros knygą arba skaityti teisės dokumentą, parašytą kuo aiškiau ir suprantamiau bei paprasčiau, arba, gavę produktą, gauti kartu ir kuo aiškiau lietuviškai parašytą instrukciją, kaip naudotis, kam jis skirtas. Aš priklausau prie tų žmonių, kurie mano, kad kalba turi būti prižiūrima. Bet, žinoma, tai turėtų būti daroma taip, kad žmonės nesijaustų jėga verčiami mylėti kalbą ir ją taisyklingai vartoti. Žmogus pats turėtų norėti gerai ir taisyklingai vartoti kalbą. Kalba žmogui turėtų rūpėti ne iš baimės, o iš meilės daugiau, žinoma, ir dėl to, kad tai naudinga jam pačiam. Ir tai turėtų būti diegiama mokykloje. Patys mokytojai, ir ne tik lietuvių kalbos, turėtų būti lietuvių kalbos patriotai. Manau, viskas ateis su laiku, kai pakils mūsų savivertė, kai tapsime sąmoningesni, kai kalbos politikoje kuo didesnis dėmesys bus skirtas kalbos prestižui ir modernumui didinti.

Iki tikro sąmoningumo dar mums toli. Čia kaip su eismo taisyklėmis ar kitais kokiais tvarkos reikalavimais. Juk ne visi supranta, kad reikia laikytis taisyklių dėl savo paties ir kitų saugumo bei gerovės. Prisiminkim, koks pasipiktinimas buvo kilęs, kai keliuose buvo pradėti statyti trikojai, kuriais registruotas greičio viršijimas. Man regis, kai kurie žmonės gerai nesupranta, neįsivaizduoja, kas būtų, jeigu be sąmoningumo ir be kontrolės pasileistų viskas ir pasidarytų tokios tarsi kalbos džiunglės. Manau, po kurio laiko tai imtų erzinti, trukdyti ir būtų imamasi priemonių tvarkytis. Tai geriau tų džiunglių neveisti ir neauginti, nes ravėti ar kirsti kirtikliu kartais būna ir per vėlu.
Man patiko prof. habil dr. Viktorijos Daujotytės mintis, kad lietuvių kalbos priklausymas kalbų civilizacijai įprasmina valstybinių kalbos institucijų ir savivaldybių kalbos tvarkytojų, redaktorių darbą bei kalbos priežiūrą. Mes juk turime gramatiką, turime taisykles – mūsų kalba yra civilizuota kalba. Mūsų kalba nėra atsitiktinė, nėra kokių atsitiktinių išraiškos galimybių rinkinys, nėra džiunglės. Su ja reikėtų elgtis kūrybiškai. O tam mūsų kalba tikrai labai labai tinkama, ji tarsi plastilinas, iš kurio gali nusilipdyti ką tik nori: ir naujažodžius, ir pačių naujausių technologijų terminus, tik reikėtų lipdytis pagal kalbos dėsnius, pagal jos natūralų tekėjimą, kūrybiškai.

Kalba pirmiausia yra kasdienybės įrankis, kurį, žinoma, saugoti reikia kaip bet kokį turtą, tačiau šiais laikais visi labiau rūpinasi, ar tas ar kitas turtas tinkamai tarnauja, gerai veikia, ar modernus, patogus. Kalbos negali užgniaužti varžtais, negali sustingdyti, traktuoti tik kaip paveldo, kurį reikia tik saugoti. Anot kalbininko doc. dr. Antano Smetonos, klumpės yra paveldas ir jų vieta muziejuje. Sportbačiai yra mūsų kalba ir jų (jos) vieta mūsų kasdienybėje ir patogybėje. Juoba, kad naujažodžiai ir naujųjų technologijų terminai yra labiau sportbačiai, o ne klumpės.

Žodžiu, aš esu už tą pusiausvyrą, už aukso vidurį: negalima kalboje veisti džiunglių, bet negalima ir jos spausti delne ten, kur nebūtina. Manau, tie, kas labai rėkia už kalbos laisvę, gal net nežino, kiek kalbos mokslo ir praktikos darbuotojai stengiasi, kad mūsų kalba ir būtų nei suspausta, nei per laisva. Gal, pavyzdžiui, net nežino, kad tik viešoji kalba yra kontroliuojama (kad kalbos klaidos nebūtų platinamos, kad nebūtų Valstybinės kalbos įstatymo, VLKK nutarimų pažeidimų ir pan.), kad niekas net negalvoja varžyti ir kontroliuoti, kaip tu kalbi su draugu ar parduotuvėje. Manau, mums dar labiau reikia žmones šviesti, dar daugiau rašyti, kalbėti, aiškinti, rodyti kalbos grožį ir kūrybines galias. Kad mažiau būtų neigiamų legendų apie kalbą ir kalbininkus.

Per šiuos rinkimus į Seimą pasigirdo raginimų panaikinti valstybinę bendrinę kalbą reguliuojančias institucijas ir leisti kalbai vystytis natūraliai. Kaip vertinate tokius raginimus?

Kaip jau minėjau, niekas tos kalbos ir dabar nebando įmontuoti lyg inkliuzo į dabartį. Niekas negali uždrausti šnekėtis žmonėms privačiai tarpusavyje, kaip jie nori. Niekas nedraudžia (o ir negalėtų, nepajėgų, jei ir norėtų) vystytis kalbai natūraliai. Atsirandant naujiems daiktams, naujiems reiškiniams, randasi ir naujų žodžių: vieni originalūs aplietuvinami, kiti gimsta savoje terpėje visai negirdėti, nebuvę, nauji. Žmonės labai kūrybingi, pasitelkę lietuviškas žodžių darybos priemones, kuria naujus žodžius, suteikia seniesiems kitas reikšmes, būna, net ir senus žodžius grąžina į dabartį. Liberalėja požiūris į kai kuriuos variantiškus sintaksės reiškinius, laisvėja skyryba. Viskas juda, vystosi, lyg upė teka ir viskas yra normalu.

Dėl žemos pačių žmonių savivertės, dėl kol kas prasto sąmoningumo, dėl to, kad anglų kalba daug kam atrodo lyg laisvės kalba, dėl to, kad pasaulyje vartojama buitinė anglų kalba yra paprastesnė, dalis žmonių nori tų anglų kalbos žodžių. Pramokę šiaip taip angliškai susikalbėti, jau pasijunta didžiavyriais ir rodo savo užsienio kalbų mokėjimą. Štai nors ir daugėja įmonių, įstaigų lietuviškų pavadinimų, bet vis dėlto kiek daug savininkų verčiasi per galvą, kad tik suteiktų anglišką, nors ir neoriginalų pavadinimą. Įformina tą žodį ar žodžių junginį kaip prekės ženklą, moka pinigus ir štai kokiam Lietuvos miestelyje turi kirpyklą ar parduotuvėlę anglišku pavadinimu. Manau, kad žmones, siekiančius tokios „laisvės“, kalbą reguliuojančios institucijos ar asmenys tiesiog erzina. Arba štai žmonės nori tų kitakalbių elementų net neaplietuvintų, nepritaikytų prie mūsų kalbos sistemos. Kad ir pavardės. Pagal taisykles rišliame tekste reikia pridėti galūnes prie užsieniečių vyriškų pavardžių, bet kažkodėl dažniausiai nededama: tiesiog norima, kad matytųsi – čia užsienietis, čia lyg geresnis asmuo, o ir trumpiau, o mes gi taip skubam ir norim patogumo.

Kaip minėjau, viena iš priežasčių žema savivertė, manymas, kad lietuvių kalba per prasta išraiškai, antra, anglų kalbos siejimas su laisve, o trečia… elementarus neraštingumas. Tie, kas garsiausiai rėkia, kad reikia panaikinti kalbą tvarkančias institucijas, matyt, yra gavę pastabų nuo kokio lituanisto, redaktoriaus, mokytojo, tad tarsi bando „atkeršyti“ lietuvių kalbai ir visiems jos darbininkams. Toks triūbijimas apie kalbos nelaisvę man ir liūdnas, ir graudus, ir kelia kažkokią užuojautą. Nemanau, kad toks požiūris yra daugumos, nemanau, kad jis ilgalaikis. Štai, pažiūrėkit, palieka kas kokią klaidą „Delfio“ portalo straipsnyje arba ir feisbuke, tuoj pasipila komentarai, kad, va, klaidą padarei, berašti tu. Gilumoje kiekvienas jaučia, kad vartojama graži, taisyklinga lietuvių kalba kelia žmogaus prestižą. Kasmet, matome, vis daugiau įmonių, įstaigų vadovų sugalvoja gražius lietuviškus pavadinimus savo įmonėms ir jais didžiuojasi. Sąmoningumas, savivertė, nors ir lėtai, bet auga.

Taigi dar kartą pasikartosiu: niekas privačios šnekamosios kalbos nereguliuoja ir netrukdo plėtotis laisvai. Standartinė, dar vadinama bendrinė kalba, yra surašyta gramatikose ir žodynuose, kurie, aišku, atnaujinami, papildomi, bet, žinoma, keičiasi daug lėčiau nei gyva kalba. Iš čia prieštaravimas tarp normos stabilumo ir gyvos kalbos raidos. Bet tai ne bėda: viena vertus, mokslininkai stengiasi šį neatitikimą panaikinti tikslindami normas, kita vertus, o kiek gi tų kalbėtojų, kuriems privaloma ir kurie gali kalbėti bendrine kalba, kiek gi tų situacijų ir sričių? Žodžiu, būkim ramūs: kalba natūraliai vystosi ir be išskirtinio liberalaus rūpesčio, o vienų ar kitų kalbos atmainų (teisės, administracinės, bendrinės) apleidimas yra niekas kitas kaip valstybės apleidimas.

Neretai tenka išgirsti, kad Lietuvoje yra atotrūkis tarp kalbininkų mokslininkų ir eilinių kalbėtojų. Ar jis tikrai egzistuoja? Ar pakanka visuomenės kalbinio švietimo?

Nepakanka. Nors, atrodytų, renginių rengiama, straipsnių rašoma, visokių kitokių dalykų prigalvojama, bet tos priemonės kartais yra atitrūkusios nuo žmogaus, kartais, deja, daromos dėl pliusiuko. Gal čia taip jau yra su mokslininkais ir švietėjais. Anksčiau dirbau Leidybos grupės vadove Žemdirbystės institute. Tai irgi mačiau, kad dėl to nemokėjimo „nuleisti mokslo ant žemės“ mokslininkai būdavo kritikuojami. Atrodytų, tiek tyrimų daroma, tiek mokslinių straipsnių prirašyta ir lietuviškai, ir angliškai žurnaluose su aukštu citavimo indeksu, o paprastas žemdirbys vis tiek abejoja dėl paprasto klausimo: tai kada tą mėšlą ir kokiu gyliu geriau užarti – pavasarį ar rudenį. Turbūt pastebėtume atotrūkį ir tarp medicinos profesoriaus ir ligonio. Ir taip visose srityse juk.
Suprantu mokslininkus. Viena, už mokslo populiarinimo darbus jiems neskaičiuojami jokie balai, jiems neapsimoka vargti su mokslo populiarinimo darbais, antra, jie mato plačiau, tad ne visada gali parašyti siaurai bei supaprastintai ir visiškai neabejodami. Be to, gal reiktų tuos mokslininkus ir pamokyti, kaip populiariai, patraukliai skleisti savo tyrimų medžiagą, savo išmanymą, žinias, atradimus ir kt.

Kalbos mokslo žinios, naujovės, o ir seni, primiršti dalykai turėtų būti pateikiami ne didaktiškai ir ne su „bajeriu“, kaip kad buvo labai populiaru ne taip seniai (ir aš pati esu tokias laideles vietinėje televizijoje kūrusi, kai buvo svarbu apie kalbos klaidas kalbant kažką ir juokingo parodyti, pasakyti). Skiriu nemažai dėmesio mokymui, švietimui, bet irgi jau ėmiau jausti, kad senos priemonės lyg nebeveikia, jos man pačiai nusibodo. Mums visiems reikia naujo žvilgsnio, modernumo, mokėti išlipti iš didaktikos duobės, kuri yra atstūmusi ne vieną nuo kalbos. Ir taisyklių reikia mokyti, ir svarbiausia – rodyti kalbos grožį, kūrybines galias, kaip naudojantis kalbos priemonėmis galima kurti ir net užsidirbti. Mes išmokome taisyklių, bet neišmokome, nepaaiškiname, kodėl jas reikia mokėti, kokia iš to nauda, kaip galima savo kalbą išnaudojant, panaudojant sukurti pridėtinės vertės turintį produktą. Į kalbą neužtenka žiūrėti kaip į komunikacinę priemonę, skirtą susikalbėti, ar kaip paveldą, kurį būtina saugoti. Kalba turi kurti socialinę ir ekonominę vertę, turi būti kūrybiškumo priemonė. Tai, kas naudinga, patogu ir malonu, – tik tai bus patrauklu žmogui. Didaktika ir pagraudenimai su „reikia“, „turėtų“ neveikia. Manau, čia gali padėti jaunimas arba naujas požiūris. Taigi arba nauja kalbininkų karta su polėkiu ir naujom komunikavimo su visuomene žiniom turėtų ateiti, arba mums, seniems vilkams, reikia kitaip ir vis kitaip į viską žiūrėti, mokytis ir veikti.

Dar pasakyčiau: mokslininkų pagrindinis tyrimų objektas ir duona – visų kalbos atmainų, tarp jų ir gyvosios kalbos pažinimas. Taigi, jei jis tikras mokslininkas – jis visgi turėtų būti kuo labiau susiliejęs su paprastais kalbėtojais, o jei jis kabinetinis mokslininkas – tai, žinoma, jis kitoks, gali būti, ko gero, ir kiek atitrūkęs. Bet visgi jis gyvena tarp žmonių, bendrauja kasdienybėje, domisi ir gyvąją kalba (juk yra tyrėjas!), tad sakyti, kad jis visiškai nutolęs lyg į kitą planetą ir nieko neišmano, kas dedasi gyvojoje kalboje, negalima. Kita vertus, nedera pamiršti ir skirtingų vidinių kalbos mokslo krypčių. Galima tik tirti kalbą ir publikuotis vien angliškuose žurnaluose – tada kalbos vartotojai gali nė nepastebėti nei kalbininkų, nei kad jų kalba ištirta. Galima dalyvauti kalbos gyvenimo procesuose kartu su visais – ir mes matome visokius sociolingvistus su jų kalbinių interesų tyrimais. Ir galima stengtis paveikti tuos kalbos gyvenimo procesus – tai ketinamų išvaikyti komisijų nariai, kalbininkai politikai, kalbos normintojai, kuriuos visi pastebi ir net putojasi ant jų… Nors… galima sakyti ir taip: kalbos procesus stengiasi paveikti ir dabar garsiai besireiškiantys liberalieji sociolingvistai, ir iš pažiūros stagnatiška (tik iš pažiūros, iš įprasto inertiško požiūrio į instituciją, o realiai yra gerokai kitaip) Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Labai liberalūs šnekėtojai stengiasi paveikti taip, kad tie procesai nebebūtų kieno nors veikiami ir vyktų savaime, VLKK stengiasi, kad kalbos raida būtų prižiūrima, pritaikoma informacinėms technologijoms ir taip būtų užtikrinta jos ateitis. Aš, žinoma, už antrąjį variantą.

Gal galėtumėte pateikti kelis pavyzdžius puikaus mokslo žmonių ėjimo į paprastus kalbos vartotojus, t. y. geros mokslo žinių sklaidos, kalbos prestižo stiprinimo?

Iš gerų visuomenėje kalbos naujovių platinimo, mokslo sklaidos, kalbos prestižo didinimo pavyzdžių galėčiau išskirti Lietuvių kalbos instituto (kiek žinau, konkrečiai daugiausia dr. Ritos Miliūnaitės ir Agnės Aleksaitės kuruojamą) „Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyną“, taip pat neseniai net 4 sezonus per respublikinę televiziją ėjusią labai puikią kalbos kultūros ir istorijos laidą „Lietuva mūsų lūpose“, kurią vedė kalbininkas doc. dr. Antanas Smetona (laidos sumanytojas ir redaktorius − Mindaugas Sėjūnas).

Džiugina metų pradžioje Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje susibūręs Kalbos klubas, kuriam vadovauja, pokalbius veda prof. Jolanta Zabarskaitė. Klubo tikslas – paskatinti mąstyti apie kalbą plačiau, išmesti iš galvos giliai įsišaknijusius stereotipus, paskatinti diskusijų dalyvius suvokti, kas iš esmės yra kalba, kokią įtaką ji daro mūsų visokeriopai gerovei.

Manau, labai prasmingas yra Valstybinės kalbos inspekcijos kasmet jau daugel metų rengiamas Gražiausio lietuviško įmonės pavadinimo konkursas. Džiugu, kad pernai pirmą kartą VLKK surengė konkursą pagal Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programą ir daug projektų, skirtų lituanistikos sklaidai, o konkrečiai Lietuvių kalbos dienoms, buvo įgyvendinta. Jau keli metai VLKK iniciatyva Lietuvių kalbos dienos renginių, skirtų lietuvių kalbai, šalies kultūros, švietimo įstaigose nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios surengiama labai daug. Bet dar kartą noriu akcentuoti: surengti renginių galima daug, bet reikia žiūrėti, ar jie pasiekia žmogaus protą ir širdį, ar jie tikrai kokybiški ir prasmingi. Esu tokios nuomonės: geriau mažiau gerų, negu per daug prastų.

Kokia kryptimi turėtų krypti valstybinės kalbos politika? Kokie svarbiausi kalbos puoselėjimo uždaviniai iškyla valstybei šiandien?

Aš asmeniškai manau, kad valstybinės kalbos politika turi ugdyti sąmoningą ir kūrybišką visuomenės požiūrį į lietuvių kalbos vartojimą, lietuvių kalbos vertės ir savitumo suvokimą. Tai svarbiausia. Valstybinės kalbos politika taip pat turi aprėpti ir komunikacijos bei kalbos informacinių technologijų sistemų kūrimą, diegimą ir plėtrą. Jei nebus lietuvių kalbos informacinėse technologijose, bus labai blogai: ilgainiui ji gali tapti vos ne vien tik buitine kalba. Svarbus lietuvių kalbos išlikimo, raidos ir sklaidos veiksnys yra visavertis jos funkcionavimas elektroninėje terpėje. Jam užtikrinti yra patvirtintos Lietuvių kalbos plėtros informacinėse technologijose gairės, pastaraisiais metais pasiekta pastebima lietuvių kalbos pritaikymo elektroninei terpei pažanga. Parengta nemažai pirminių skaitmeninių kalbos išteklių ir pagrindinių kalbos analizės priemonių, sukurta sudėtingų internetinės kalbos paslaugų (mašininis vertimas, kirčiuoklė, teksto anotavimas, įvairios paieškos tekstynuose, šnekos atpažintuvas bei sintezatorius ir kt.), lokalizuota nemažai kompiuterinių programų ir įrankių. Iš ateities darbų išskirčiau dirbtinį intelektą – jei nebus lingvistų įdirbio, lietuviškas dirbtinis intelektas nebus lietuviškas. O tai būtų blogai. Jis privalo būti ir lietuviškas.

Taigi, viskas plėtojasi į gera. Tik reikia nenuleisti rankų ir toliau dirbti, veikti. Ir daugiau rodytis, pasakotis, aiškinti, skleisti gerąją žinią apie kalbą ir kalbininkus..

Ar lietuvių kalba pajėgi tapti visaverte informacinių technologijų kalba?

Šis klausimas galėjo kelti abejonių prieš kokį 20 metų, bet ne dabar, kai lietuvių kalba jau yra tapusi visaverte informacinių technologijų kalba. Kaip jau sakiau: mūsų kalba yra lyg plastilinas, gali lipdysis ką nori. Tik bėda, kad mes esame maža tauta, turinti labai sudėtingą kalbą, mūsų rinka labai maža, tad kalbos technologijų raida yra brangi. Mokslininkai jau prakalbino lietuviškai kompiuterius, išmaniuosius telefonus ir kitus prietaisus, o skalbyklės, indaplovės, savaeigiai dulkių siurbliai ir kiti įrenginiai, kurie atlieka darbus be žmogaus pagalbos, taip pat jau seniai jokia naujiena. Programos veikia gimtąja kalba. Bet dar reikia „mokyti“ mašinas kalbos niuansų, turiningesnių ir tikslesnių posakių, privalu suvienodinti vartojamą terminologiją, pagerinti programų kokybę. Juk programų lokalizavimas nėra tik jų išvertimas ar sulietuvinimas. Tai ir jų pritaikymas Lietuvos vartotojams, atsižvelgiant į daugybę dalykų – programos kontekstą, tikslinę auditoriją ir kt. Programos teikiami pranešimai turi būti ne tik išversti į lietuvių kalbą, bet ir turi būti tikslūs bei prasmingi. Tai yra ir bus nenutrūkstantis bei įdomus procesas.

Šiek tiek papasakokite apie savo, kaip kalbos tvarkytojos ir LKD Kėdainių M. Daukšos skyriaus pirmininkės, veiklą, puoselėjant ir turtinant kalbą, saugant atminimą.

Vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 13 punktu, savivaldybės kalbos tvarkytojas įgyvendina valstybinę (perduotą savivaldybėms) valstybinės kalbos kontrolės funkciją, kontroliuoja, kaip laikomasi Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo nuostatų ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų, reglamentuojančių kalbos vartojimą bei jos taisyklingumą. Taigi, pagrindinis mano darbas – prižiūrėti, patarti, žinoma, redaguoti ir kt. Ir tai užima nemažą mano laiko dalį, tačiau ne mažiau svarbi yra mano, kaip švietėjo, funkcija. Manau, jau pusė Lietuvių kalbos instituto mokslininkų yra atvykę į Kėdainius su paskaitomis ir dalyvavo įvariuose renginiuose įvairiomis progomis ir be progų. Štai, prisimenu, prieš kelis metus atsivežiau į Kėdainius Lietuvių kalbos instituto edukacinę parodą „Paliesk lietuvių kalbą rankomis“, tai daug mūsų rajono mokyklų ją aplankė ir mokiniams ji labai patiko. Tai irgi puikus mokslo žinių sklaidos pavyzdys. Esu surengusi daug konferencijų, paskaitų, kitų renginių. Kasmet jau keli metai sutelkiu mokyklas ir kultūros įstaigas rengti renginius, skirtus Lietuvių kalbos dienoms. Visada organizuodavau rimtesnį baigiamąjį šių dienų renginį, per kurį mero padėkomis apdovanodavom tuos organizatorius, kurie surengė gražiausių, prasmingiauisų, įspūdingiausių renginių. Pernai su draugais lituanistais Rytu Tamašausku ir Aldona Šliažaite įkūrėme Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių Mikalojaus Daukšos skyrių, sutelkėme nemažą kalbos gerbėjų būrį ir dabar mes kartu rengiame įvairius renginius sau ir kitiems. Stengiamės stiprinti lietuvių kalbos prestižą, skleisti naujienas ir pan. Neužmirštame savo krašto nusipelniusių kalbininkų, pažymime jų gimimo metines (štai šiemet spalį turėjo vykti kraštiečio, Kėdainių krašto garbės piliečio, akad. Kazio Ulvydo 110-osioms gimimo metinėms skirta konferencija, tik ji laikinai nukelta).

Kviečiamės įžymius ir įdomius Lietuvos kalbininkus, kultūros žmones, rašytojus, darome knygų pristatymus, aptarimus. Pernai surengėme įdomiausio Kėdainių krašto kaimo, miestelio pavadinimo rinkimus (buvo išrinktas pavadinimas Devynduoniai), šiemet, mūsų iniciatyva, kėdainiečiai rinko gražiausią hidronimą ‒ upės pavadinimą (išrinkta Ašarėna). Turime draugijos gretose kraštotyrininką, vietovardžių tyrėją, Kėdainių rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vyr. specialistą Rytą Tamašauską, tai juo labai didžiuojamės, nes jis yra mokslininko tipo žmogus: kruopščiai tyrinėja, renka bei aprašo vietovardžius, rašo daug straipsnių, tad mes iš jo daug sužinome ir juo remiamės. Tarp mūsų yra ir Audrius Daukša. Jis iš Panevėžio rajono, Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešystės muziejaus muziejininkas. Labai pritapo prie mūsų kolektyvo, yra aktyvus narys ir mes jį vadiname draugijos talismanu. Mikalojui Daukšai skiriame ypatingą dėmesį, jau ne vienas renginys buvo surengtas: pernai buvo konferencija, skirta „Postilės“ 420-mečiui, o šiemet dar bus suorganizuota dr. Aušros Ganusauskienės paskaita, skirta M. Daukšos „Katekizmui“. Tai – pirmoji LDK parengta ir 1595 m. išleista lietuviška knyga. Šiemet „Katekizmui“ ‒ 425 metai. Mes, skyriaus nariai, turime svajonę įkurti Kalbos ir knygos klubą. Jau buvome pradėję šio klubo veiklą, bet, deja, sutrikdė koronaviruso infekcijos plitimas. Džiaugiuos, kad draugijos gretose yra daug įvairių žmonių: lituanistų, istorikų, kultūros darbuotojų. Štai neseniai draugijos narys, Šviesiosios gimnazijos geografijos mokytojas Tomas Bičiūnas tapo Seimo nariu. Taigi, tikimės, draugija ateityje dar labiau sustiprės, kad tik tas COVID-19 pasitrauktų ir mes galėtume veikti, nes visgi virtualus bendravimas niekad neatstos gyvojo.

Rašau kartkartėmis straipsnius spaudoje. Prieš kelis metus net kūriau televizijos laideles, kurios turėjo didelį pasisekimą ir buvo labai žiūrimos. Iš viso Kėdainių krašto televizijoje buvau sukūrusi net 102 tokias kalbines laideles. Štai neseniai vienas rajono laikraštis pakvietė rašyti kas savaitę kalbos klausimais trumpus rašinukus ir aš sutikau. Po Naujų metų turėsiu naujos veiklos. Idėjų ir norų pilna mano galva. Dabar labai mąstau: ką naujo sugalvoti. Galbūt virtualiai reiktų kažko, nes gyvenimas verčia. Man labai patinka Lietuvių kalbos draugijos organizuojami Metų žodžio ir Metų posakio rinkimai, taip pat Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai draugijos rengiama respublikinė viktorina. Reikia ir man kartu su LKD Kėdainių Mikalojaus Daukšos skyriaus nariais kažką panašaus sugalvoti savo mieste ir rajone, įtraukti krašto žmones. Mane supantys rajono kultūros, švietimo žmonės, mano kolegos kalbos tvarkytojai iš kitų miestų ir rajonų, Lietuvių kalbos draugijos nariai, kalbininkai,švietėjai, su kuriais susipažįstu organizuodama renginius, VLKK ir VKI vadovai bei darbuotojai, taip pat, žinoma, kolegos ir vadovai iš Kėdainių rajono savivaldybės visada palaiko, padeda, pataria, taigi tik dirbt ir siekt turiu, kurti ir džiaugtis. Tai ir darau.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė