„Nuo titnago iki parako“: atnaujinta ekspozicija Vilniaus bastėjoje kviečia susipažinti su ginkluotės raida

Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Balandžio 1 d. atnaujintoje Vilniaus gynybinės sienos bastėjos ekspozicijoje „Nuo titnago iki parako“ lankytojų laukia iš daugybės mažų istorijų susidėsiantis pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija ir medžiagos.

Atnaujintoje ekspozicijoje pristatomi ginklai, kurie buvo rasti archeologinių kasinėjimų įvairiose Lietuvos vietovėse metu. Ginklų įvairovė ir geografinė aprėptis (jų randama visos Lietuvos teritorijoje!) tik patvirtina teiginį, kad ginklas nuo seno buvo nepamainomas kasdienybės įrankis, kaip kad šiandien nepamainomais laikome mobiliuosius telefonus.
„Ekspozicijoje punktyru galima pasekti beveik dešimties tūkstančių metų ginkluotės evoliuciją nuo akmens amžiaus strėlių su titnaginiais antgaliais iki XVI amžiaus parakinio šaunamojo ginklo – arkebuzos, su kuria titnagas vėl sugrįžo į karybą kaip labai svarbus šaunamojo ginklo elementas, padedantis efektyviai uždegti paraką“, – sako Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologas ir vienas iš ekspozicijos autorių Valdas Steponaitis. Ir čia pat priduria: „Ekspozicijos pasakojimas yra chronologinis, tačiau nusprendėme jį suskirstyti į smulkesnes temas. Taigi lankytojas gali pats pasirinkti – ar judėti nuosekliai, chronologiniu principu, ar genamam smalsumo, prie tų eksponatų, kurie labiausiai patraukia dėmesį.“

Varėnos rajone rastas titnaginis trikampis strėlės antgalis, datuojamas II tūkst. pr. Kr. 1 pusė. (A. Baltėno nuotr., LNM)

Ekspozicijai autoriai atrinko dar nerodytus Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomus unikalius eksponatus. Lankytojai išvys pirmojo akmens amžiaus kario, gyvenusio Lietuvos teritorijoje III tūkstantmetyje prieš Kristų, įkapes ir šalia jo rastus ginklus, sužinos, kokius kovos atributus mūsų krašte gyvenę žmonės parsigabendavo iš svetur ir kuo ginklų gamyboje pasitarnavo pelkės, taip pat kokiais ginklais mūsų protėviai kovėsi su vikingais ir kryžiuočiais. Tipišką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XVI a. antros pusės – XVII a. pradžios bajorišką ginkluotę reprezentuoja ką tik muziejaus restauratorių baigta konservuoti 2012 m. Asvejos ežere rasta nuskendusi kario amunicija: rapyra, pistoletas ir dvi arkebuzos.  

Vienas iš parodos eksponatų – XVII a. artilerijos pabūklas, mortyra, rasta užmūryta Senojo arsenalo sienoje (G. Trečioko nuotr., LNM)

Pasakojimas apie ginklų raidą Vilniaus bastėjos požemiuose įkurdintas neatsitiktinai. Juk būtent šis statinys XVII a. tapo vienu svarbiausių gynybinių įtvirtinimų siekiant apsaugoti miestą nuo priešų. Kartu atnaujinta ekspozicija pratęsia iki šiol čia pasakotą miesto gynybos istoriją.

Mažųjų bastėjos lankytojų laukia piešimas akmens amžiaus priemonėmis, koklių su riterių atvaizdais spalvinimas, galimybė išsirinkti reikiamas medžiagas patrankoms užtaisyti ir taip tapti mažuoju artileristu. Staigmenų bus ir daugiau.
Atnaujintos ekspozicijos autoriai ir sumanytojai – Asta Daunoravičienė, Gytis Grižas ir Valdas Steponaitis, parodos dailininkas Eimantas Ludavičius, dizainerė Jurga Karosaitė.

Lankytojams Vilniaus bastėja atveriama jau nuo rytojaus, balandžio 1 dienos.

Arminas Šileikis
Viešųjų ryšių specialistas
Lietuvos nacionalinis muziejus