Žuvų turtingi ežerai ir upės – ir džiaugsmas, ir užslėpti pavojai

Sakoma, kad žvejui mėgėjui nėra nieko malonesnio už ryto sutikimą prie upės ar ežero su meškere rankose. Ypač kai ant kabliuko kimba žuvys, už kurių žvejojimą prieš keletą metų galėjai būti „premijuotas“ nemenka bauda. Tačiau, kaip sako liaudies išmintis, apetitas ateina bevalgant. Atsiranda siūlymų liberalizuoti vidaus vandenų įžuvinimą. Mokslininkai, vadovaudamiesi kitų šalių karčia patirtimi, perspėja: kuo daugiau įmonių imsis įžuvinimo, tuo didesnė grėsmė jau atkurtiems ir ateities mūsų upių ir ežerų žuvų ištekliams.
Gausėjantys ištekliai – įžuvinimo rezultatas
Šiandien galime tik spėlioti – mitas ar tikrovė apie upes ir ežerus, kuriuose virte virė įvairiausios žuvys, kurias net rankomis buvę galima pagauti. Išlikusios nuotraukos, užfiksuoti žvejų įspūdžiai primena prieš šimtmetį Lietuvos upėse gyvenusius ir savo didžiu stebinusius aštriašnipius eršketus. Tačiau nieko nėra trapesnio už gyvąją gamtą. Dešimtmečius trukusi neatsakinga ūkinė veikla, besaikė žvejyba, ypač brakonieriavimas, padarė savo darbą.
„Pastaruoju metu mokslininkai ištyrė ganėtinai nemažai ežerų ir upių. Akivaizdu, kad juose gausėja bendrieji žuvų ištekliai, didėja vidutinis žuvų svoris“, – pabrėžia Ekologijos instituto Gamtos tyrimų centro vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Vytautas Kesminas.
Prieš porą dešimtmečių Lietuvoje buvo imtasi atkurti Baltijos lašišų, šlakių, kitų vertingų žuvų išteklius. Nuo 2011 metų šalies upėse įkurdinami aštriašnipių eršketų jaunikliai. „Labai svarbu, kad rūpinamasi retųjų žuvų populiacijos atkūrimu mūsų šalies upėse ir ežeruose“, – pažymi dr. Vytautas Kesminas ir pasidžiaugia, kad jau kelinti metai Lietuvos upėse  galima žvejoti lašišas ir šlakius, kurie dar visai neseniai buvo įrašyti į Raudonąją knygą. Šiuo metu lašišų ir šlakių žvejyba leidžiama 17 šalies upių.  Net Vilniaus centre, Neryje galima sužvejoti lašišų. Mokslininko teigimu, turtingesni vidaus vandenys – moksliškai pagrįsto, kruopštaus įžuvinimo rezultatas, kurį, pagal galiojančius teisės aktus, atlieka Žuvininkystės tarnybA prie žemės ūkio ministerijos.
Vien per 2016 metus tarnybos rūpesčiu į valstybinius apie 70 procentų sudarančius vidaus vandenis paleista daugiau nei 23 mln. įvairių vertingų žuvų. Tarp jų lašišos, šlakiai, margieji upėtakiai, kiršliai, Vištyčio ir Platelio ežerų sykai, seliavos. Taip pat paleista aštriašnipių eršketų, šamų, sterkų, lydekų, lynų, karpių, vėgėlių. Kaip teigia Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos skyriaus vedėjas Valdas Gečys, tarnyba per metus vidutiniškai įveisia apie 17-18 rūšių žuvų. „Kiekvienais metais paleidžiame nuo 20 iki 23 mln. žuvų vienetų. Apie 40 proc. to kiekio sudaro seliavų lervutės, o visos kitos – nuo 0,5 iki 100 gramų paaugintos žuvys, – veiklą pagrindžia skaičiais Valdas Gečys. – Vidutiniškai žuvys išleidžiamos į 120 valstybinės reikšmės ežerų ir 60 upių ir jų atkarpų.“
Nematomos grėsmės
Privačiuose pokalbiuose su politikais, žuvininkystės atstovais gan dažnai praslysta nuomonė: ar ne verta vidaus vandens telkinių įžuvinimą perduoti privačioms žuvininkystės įmonėms, kurių,kaip skelbia Nacionalinė akvakultūros ir žuvų produktų gamybos asociacija, šiuo metu yra šešiolika. Ši iniciatyva nemažai baimių kelia žuvininkystės mokslininkams. Baimės pagrįstos skaudžia kitų šalių patirtimi. „Viena tokių pamokų yra Norvegija, visame pasaulyje garsėjančią itin aukštais ekologiniais ir gamtosauginiais standartais, sukrėtusi nelaimė. Per tris dešimtmečius 49 upėse teko išnuodyti visas žuvis, moliuskus, vėžiagyvius ir kitus bestuburius. Kai kuriose upėse žuvys buvo išnuodytos po kelis kartus ir kas liūdniausia upių nuodijimas planuojamas ir ateityje. Šios nelaimės priežastis – noras kaip galima greičiau atkurti aštuntame dešimtmetyje pradėjusius smarkiai sekti lašišų išteklius Norvegijos vandenyse. Buvo nuspręsta į upes ir fiordus įveisti dirbtinai išaugintų lašišaičių. Įveisimo ėmėsi ir privatūs, ir valstybiniai žuvininkystės ūkiai. Kažkurie žuvininkystės ūkiai, pritrūkę savų lašišaičių, jų įsivežė iš Švedijos ir paleido į Norvegijos upes, kaip vietoje išaugintas. Po kelerių metų lašišos Norvegijos upėse, nepaisant įžuvinimo tempų, ėmė sparčiai mažėti. Žuvo net 95 procentai šių žuvų“, – nemalonią Norvegijos žuvininkystės pusę apžvelgia Ekologijos instituto Gamtos tyrimų centro vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Saulius Stakėnas.
Aiškindamiesi to reiškinio priežastis, Norvegijos mokslininkai aptiko iki tol neregėtą parazitą Gyrodactylus salaris  – tai vos 0,5 mm ilgio lašišinių žuvų parazitas, natūraliai paplitęs Baltijos jūros baseino lašišose. Baltijos lašišoms šis parazitas nėra pavojingas, bet Norvegijos lašišos, kaip parodė tyrimai, šiam parazitui visiškai neatsparios.  Parazitui vis labiau plintant, norvegams liko pati drastiškiausia priemonė – išnuodyti upėse visas žuvis ir kitus vandens gyventojus ir taip nužudyti parazitus, kurie netekę šeimininko irgi žūsta.
„Norvegijos pavyzdys – ne vienintelis. Daugelis Europos šalių pasimokė iš panašių nelaimių ir nustatė gana griežtas taisykles, kaip žuvininkystės ūkiuose turi būti veisiamos žuvys, kurios vėliau pateks į šalies natūralius vandenis. Daugelyje šalių žuvininkystės ūkiai gali į šalies vandenis įveisti tik savo išaugintas žuvis ir tik tos upės baseine, iš kurio šios žuvys yra kilusios. Kiekvienos žuvų rūšies dirbtinis veisimas yra moksliškai reglamentuotas, kaip geriausiai atitinkantis šalies interesus, o visi ūkiai turi gauti sertifikatus ar licencijas kiekvienai norimai veisti žuvų rūšiai. Deja, tenka apgailestauti, kad Lietuvoje privačių ūkių vykdomas žuvų veisimas į mūsų upes, ežerus ir tvenkinius yra beveik  nereglamentuotas – svarbu tik tai, kad į vandenis būtų išleistas tam tikras skaičius ar svoris dar gyvų žuvų, o kilmė, ligos, parazitai, kokybė visai nesvarbu. Net jei iš suleistų žuvų neišgyvena nė viena, oficialiai žuvų įveisimo faktas laikomas sėkmingu ir įvykdytu“, – apie slypinčias grėsmes Lietuvos upėms ir ežerams perspėja dr. Saulius Stakėnas, pažymėdamas, kad grėsmę padidina ir įžuvinimo paslaugų pirkimo viešieji konkursai, kurių pagrindinis kriterijus – maža kaina. Kadangi tarptautinės faunos ir floros konvencijos įpareigoja valstybes užtikrinti vertingų ir retų žuvų apsauga ir gausinimu, tad įvykus panašiai nelaimei, kokią patyrė ir patiria norvegai, galimas dalykas Lietuvai būtų pritaikytos sankcijos, nukentėtų valstybės autoritetas tarptautinėje erdvėje.
Įžuvinimas – ne vienkartinė akcija
Pasiteiravus, kas daroma, kad Lietuvos neištiktų analogiškos nelaimės, Žuvininkystės tarnybos atstovas Valdas gečys patikino, kad tarnyba vidaus vandenis įžuvina tik Lietuvoje pagal mokslininkų rekomendacijas išaugintomis žuvimis. „Be abejo, neužtenka paleisti žuvis į upę ar ežerą. Būtinas ir specialistų, ir mokslininkų stebėjimas, kaip atsistato žuvų populiacijos, gal kažkuriame telkinyje reikalingas papildomas dirbtinis įveisimas. Įžuvinimas yra daug atidumo ir žinių reikalaujantis procesas. Todėl tarnybos specialistai dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose seminaruose, gilina savo žinias ir tobulina įgūdžius, bendrauja su kitų šalių žuvų veisimo specialistais. Ir šiandien galiu drąsiai teigti, kad visuose tarnybos padaliniuose dirba puikūs specialistai“, – tvirtinaValdas Gečys.
„Žinoma, viena yra iš ikriukų išauginti paleidimui tinkamą žuvį, tam turime įsigiję modernias technologijas, bet ne mažiau svarbu ir darbas su reprodukcine banda. Reproduktoriams pagauti reikalingas ypatingos žinios ir įgūdžiai. Reikia žinoti, kur ir kada geriausiai juos gaudyti. Pavyzdžiui, Platelių ežero syką reikia suspėti pagauti per dvi savaites. Nesuspėjai – lauk kitų metų veisimui“, – žuvivaisos specialistų kasdieninius rūpesčius praskleidžia Valdas Gečys.
Žuvininkystės tarnyba turi šešis padalinius. Kiekvienas jų specializuojasi tam tikrų žuvų auginime. Pavyzdžiui, Rusnės padalinys vienintelis Lietuvoje veisia sterkus, o taip pat mūsų upėse gyvenančius europinius šamus, kurie buvo beveik išnykę ir 2006 m. pradėti veisti Rusnės ir Simno padaliniuose. „Tik mokslininkai rekomenduoja veisiant šamus nepersistengti, nes tai labai plėšri, priešų neturinti žuvis. Net ūdros jų privengia, – pastebėjimu pasidalija Valdas Gečys. – Rusnėje brandinama aštriašnipio eršketo banda. Inkubuojami šios žuvies ikrai, paauginami jaunikliai ir paleidžiami Neries ir Šventosios upėse, kad po 10-14 metų sugrįžtų neršti. Eršketai, kaip ir lašišos, grįžta neršti ten, kur paleidžiami. Kadangi tiek vienos, tiek kitos žuvys bręsta Baltijos jūroje, grįžtant neršti į upes jie susiduria su pavojumi Kuršių mariose, o didžiausias pavojus – tinklai.“
Simno padalinyje daugiausia veisiamos sykinės žuvys. Auginami Platelių ir Vištyčio ežerų sykai. Ir vienų ir kitų užauginama po 500 tūkstančių. Šilavoto padalinys specializuojasi veislinių karpių veisime. Laukystos poskyryje paauginami sterkai, lydekos, unguriai. Žeimenos poskyris – lašišų ir šlakių veisykla.  Po 200 tūkst. lašišų jauniklių ir apie 200-210 tūkst. jame išaugintų šlakių jauniklių kasmet paleidžiama Lietuvos vandenyse. Ignalinos padalinys – seliavų veisimo bazė. Surenkami seliavų ikrai, o lervutės išleidžiamos į Rytų Lietuvos ežerus.
Pastaruoju metu ypatingas dėmesys skiriamas migruojančioms žuvims. Trakų Vokės poskyryje investavus Lietuvos biudžeto ir Europos Sąjungos lėšas vėl pradėta dirbtinai veisti ir auginti margieji upėtakiai, kiršliai, cecho baseinuose savo eilės laukia ūsorių reproduktoriai. Šiomis žuvimis ir toliau bus intensyviai įžuvinami Lietuvos vidaus vandenys. Toliau tęsiami žuvų praėjimo takų statybos ir rekonstravimo drabai, nes valstybės, vadovaujantis tarptautinėmis konvencijomis ir direktyvomis, privalo padėti praeivėms žuvų rūšims migracijos ir neršto metu pasiekti nerštavietes.
Tik nuoseklaus ir atsidavusio darbo pasekoje visai netolimoje ateityje Lietuvos visuomenė galės didžiuotis, kad jos upėse gyvena ypatingai vertinga erškėtinė žuvis – sterlė.
 
 
Genovaitė Paulikaitė
Straipsnis paskelbtas "Savaitė", Nr.26