Žmogaus teisių komitetas: tokios būsto prieinamumo sąlygos veja jaunimą iš Lietuvos

Gegužės 3 d. Seimo Žmogaus teisių komitetas (ŽTK), vykdydamas parlamentinę kontrolę, posėdyje išklausė informaciją dėl valstybinio audito ataskaitos (VA-P-30-1-4) „Ar užtikrinamas būsto prieinamumas mažas pajamas gaunantiems gyventojams” (toliau – Ataskaita).

Komitetas, išklausęs Ataskaitą pristačiusios Valstybės kontrolės 3-ojo audito departamento direktoriaus pavaduotojos Ritos Švedienės pasisakymą, konstatavo, kad būtini kardinalūs pokyčiai būsto prieinamumo politikoje. „Dabartinė situacija veja jaunimą lauk, – apgailestavo ŽTK narys Algimantas Salamakinas. – Dabartinis reikalavimas jaunimui turėti didelį atlyginimą ir santaupas pradiniam įnašui, norint įsigyti būstą, pasiekiamas tik vienetams. Jei jaunas žmogus neturi paremti galinčių tėvų, Lietuvoje oraus gyvenimo sąlygos praktiškai neprieinamos“.

Posėdyje aptarta esama situacija, kai stojimas į eilę socialiniam būstui gauti, „nugalina“ žmogų, tai yra jį motyvuoja nedirbti. Kaip konstatuota ir Ataskaitoje, nustatytas maksimalus pajamų dydis, norint įsigyti socialinį būstą, yra nepagrįstai mažas. Būstas tampa neprieinamas daugeliui neįgaliųjų, nes jų gaunama, nors ir nedidelė, parama dėl negalios, dažniausiai viršija maksimalų pajamų dydį, reikalingą įgyti teisę pretenduoti į socialinį būstą. Taip pat posėdyje kalbėta apie tai, kad vienoje eilėje stovi pažeidžiami asmenys (neįgalieji ar pan.) ir nedideles pajamas turintis jaunimas. Jaunimas lengviau gyvenimo sąlygas gali susikurti užsienyje, nes esama paramos būstui įsigyti sistema visai neatitinka realių poreikių. Pasak R. Švedienės, mieste socialinio būsto įprastai laukiama 20–30 metų, rajonų savivaldybėse – apie 10–20 metų. 2016 metų pabaigoje eilėje socialiniam būstui laukė apie 13 000 gyventojų.

Vykdydama Europos socialinę chartiją ir siekdama veiksmingai įgyvendinti socialinės paramos teisę, Lietuva turi užtikrinti, kad kiekvienas asmuo, kurio pajamos yra labai mažos, gautų reikiamą paramą. Viena svarbiausių tokios  paramos formų yra parama būstui įsigyti ar išsinuomoti. Asmens teisė į būstą – tai viena pagrindinių socialinių ir ekonominių asmens teisių. Europos socialinių teisių komiteto, prižiūrinčio, kaip vykdomi valstybių įsipareigojimai, 2011 m. išvadose pažymėta, kad valstybė privalo atsižvelgti į tai, kokį poveikį jos nustatytos priemonės turi kiekvienai asmenų kategorijai, ypač tiems, kurie labiausiai pažeidžiami.

Siekiant įvertinti, ar pasiekti paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti programoje nustatyti tikslai, ar lėšos ir savivaldybių socialinio būsto fondas valdomi efektyviai, racionaliai ir teisėtai, buvo atliktas valstybinis auditas. Audito metu buvo vertinta:

ar paramos būstui išsinuomoti sistema užtikrina būsto prieinamumą jo laukiantiems asmenims ir šeimoms;

ar pasiekti SADM 2015 m. paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti programoje nustatyti tikslai;

ar lėšos ir savivaldybių socialinio būsto fondas valdomi efektyviai, racionaliai ir teisėtai.

Audituotas laikotarpis – 2015 metai, pokyčių analizei atlikti naudoti ir 2012–2014 metų bei 2016 metų duomenys. Audito ataskaita pateikta 2017 metų kovo mėnesį.

Lietuvoje parama būstui teikiama nuomojant savivaldybių socialinį būstą, mokant būsto nuomos ir išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijas, kuriomis naudojantis neprarandama teisė į socialinio būsto nuomą.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija formuoja paramos būstui išsinuomoti politiką, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą, vykdomų socialinės paramos programų lėšas paskirsto savivaldybėms.

Savivaldybės aprūpina asmenis ir šeimas socialiniu būstu arba moka būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijas.

Atlikus auditą, prieita išvadų:

Paramos būstui išsinuomoti sistema neužtikrina, kad būtų veiksmingai įgyvendinta teisė į būstą asmenims, neturintiems pakankamai lėšų pragyventi ir negalintiems gauti tokių lėšų savo pastangomis;

2016 m. pabaigoje patvirtintas naujas valstybės tikslas nėra ambicingas, nes orientuotas tik į 20 proc. visų socialinio būsto nuomos laukiančių asmenų, kurie nuomoja būstą rinkoje. Iki 2016 m. pabaigos šalis siekė būsto prieinamumą padidinti pažeidžiamoms gyventojų grupėms, nors strateginio planavimo sistema tiek ministerijoje, tiek savivaldybėse į tai nebuvo orientuota. Ministerija planuoja, kad asmenų, gaunančių paramą būstui išsinuomoti, skaičius padidės, savivaldybėms laiku pervedus asignavimus, tačiau nenurodo, kokį konkretų rezultatą turi pasiekti skirtas lėšas panaudojusios savivaldybės. Ministerija, teikdama paramą būstui išsinuomoti, savivaldybėms nenustato siektinų tikslų. Jų neturėdamos 68 proc. savivaldybių strateginio planavimo dokumentuose nenurodo ir nesiekia ambicingų rezultatų – naudojant valstybės lėšas užtikrinti būsto prieinamumą kuo didesniam skaičiui asmenų. Neturėdamos konkrečių siektinų tikslų ir rodiklių, savivaldybės neatliko stebėsenos ir laiku nepriėmė būtinų sprendimų dėl paramos teikimo tvarkos. Todėl informacija asmenims ir šeimoms apie būsto nuomos ir išperkamosios būsto nuomos mokesčių kompensacijas nebuvo suteikta laiku, kad asmenys galėtų jomis pasinaudoti. Socialinio būsto fondo plėtra nesprendžia aprūpinimo būstu problemų, o lėšos naudojamos neefektyviai, nes savivaldybės neatlieka kaštų ir naudos analizės, dažnai pasirenka brangiausią būsto įsigijimo alternatyvą – naujų būstų statybą, nenaudojamų pastatų rekonstrukciją, todėl už tuos pačius finansinius išteklius aprūpina mažiau asmenų ir šeimų socialiniu būstu, nei galėtų. Savivaldybių planuojamų statyti naujų socialinių būstų ir rekonstruojamų nenaudojamų pastatų vidutinės kainos nuo 2 iki 10 kartų didesnės negu siūlomų įsigyti rinkoje.

Valstybės kontrolė, siekdama tobulesnės valstybės paramos aprūpinant būstu nepasiturinčius gyventojus, taip pat siekdama, kad valstybės politika šioje srityje būtų integrali, kad sprendimai būtų priimami vadovaujantis gero valdymo principais bei sąnaudų ir naudos analizės rezultatais ir  spartėtų būsto prieinamumas jo laukiantiems gyventojams, pateikė atitinkamas rekomendacijas socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Komitetas, susipažinęs su būsto prieinamumo problemomis, priėjo išvados, kad būtini kardinalūs pokyčiai paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti politikoje.

ŽTK pirmininkas Valerijus Simulikas pasiūlė kreiptis į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją su siūlymu parengti įstatymų pakeitimus, įgalinančius savivaldybes nuomotis būstą rinkoje ir pernuomoti tokį būstą pažeidžiamoms asmenų grupėms, taip pat užtikrinančius kitas priemones, kurios būstą padarytų labiau prieinamą Lietuvos gyventojams. Prie šio klausimo komitetas nusprendė grįžti rugsėjo mėnesį.

Nuo 2015 m. asmenys ir šeimos gali nuomotis būstą iš privačių asmenų ir pasinaudoti būsto nuomos ir išperkamosios būsto nuomos mokesčių kompensacijomis. Nauja valstybės parama mažai naudojamasi: būsto nuomos kompensacijomis 2015 m. pasinaudojo tik 0,3 proc., o 2016 m. – 6,8 proc. planuotų asmenų ir šeimų. Savivaldybės 2015 m. nepanaudojo tam skirtų 3 542,1 tūkst. Eur, o 2016 metais – 104,9 tūkst. Eur valstybės lėšų. Išperkamosios būsto nuomos kompensacijomis iki šiol nesinaudojama.

Eglė Gibavičiūtė