Vytautas Krikščiūnas: primirštiems kaimo keliams tvarkyti savivaldybė telkia ūkininkus

Vytautas Kriščiūnas Radviliškio rajono savivaldybės vicemeru dirba nuo 2021 metų liepos 23 dienos. Su juo ir kalbamės apie pirmųjų mėnesių darbus, planus ir apie gyvenimą gimtajame rajone.
 
Gerbiamas Vytautai, esate gimęs ir augęs Radviliškio rajone. Kuo Jums ypatingas šis rajonas?

Kaip sakoma, kur įminta pirmoji pėda, ta žemė ir yra brangiausia. Kadangi visą laiką gyvenu Radviliškio rajone, neturiu su kuo jo palyginti.

Radviliškio rajonas yra ne tik mano gimtinė. Čia yra ir mano tėvų, ir senelių žemė. Tą sodybą, kurioje gyvenu, įkūrė mano senelis.  Jis buvo savanoris. Liaudiškių kaime gavęs 12 ha žemės jis pasistatė namus, sukūrė šeimą.
Vėliau toje sodyboje gyveno mano tėvukas. Ir mano mama kilusi iš tų pačių vietų. Jos tėvų namai – už 800 metrų nuo mūsų sodybos. Tėvukas sodybą pertvarkė ir rekonstravo senuosius pastatus. Senelio pastatai buvo dengti šiaudiniais stogais, o tėvukas juos perdengė paties pagamintomis čerpėmis. Jis jas gamindavo grįžęs į namus po darbo kolūkyje. Jis buvo labai nagingas žmogus. Pats ir kalvio darbus darydavo. Namuose ir žaizdrą buvo įsirengęs. Puikiai išmanė staliaus darbus. Visus tam darbui reikalingus įrankius turėjo, tad pats ir langus, ir duris, ir kitus namams reikalingus daiktus pasidarydavo. Jaunystėje tėvukas buvo mokęsis Rokiškio statybos technikume, bet mirus mamai, mano močiutei, mokslus nutraukė. Tačiau kolūkyje dažniausiai prie statybų dirbo.

Vėliau visus sodybos rūpesčius aš perėmiau. Ją modernizavau, perstačiau kai kuriuos pastatus, stogus perklojau šiuolaikiška danga.

Ar tai, kad sodybą puoselėja kelios kartos, nebuvo priežastis ir pačiam likti joje gyventi ir imtis ūkininkavimo?

Manau, kad taip. Juk šioje sodyboje būna ir mano vaikai, ir anūkai.

Tad esate vienas tų žmonių, kurie mato Radviliškio rajono pokyčius iš kelių kartų perspektyvos?

Taip, pokyčiai vyko ir vyksta, bet ypač dideli pasikeitimai vyksta per pastaruosius kelerius metus. Žinoma, tam įtakos turi gerėjanti šalies ekonomika, europinė parama kaimui. Tad rajonas gražėja, darosi patogesnis ir patrauklesnis žmonėms gyventi. Gražėja namai. Atsiranda daugiau lėšų infrastruktūrai, keliams…

Tačiau, mano manymu, kaimo keliams  skiriama per mažai dėmesio. Kai kurie jų netvarkyti keliasdešimt metų. Jei neįmanoma žvyrkelių asfaltuoti, juos reikia bent žvyru pamaitinti.  Deja, dalis rajono kaimo kelių keliasdešimt metų ir žvyro nėra matę. O juk tais keliais į laukus važiuoja ūkininkai, sukuriantys nemažą pridėtinę vertę. Yra paskaičiuota, kad kol ūkininkas nuima derlių, jis 16 kartų į lauką važiuoja. Ir jie, mano manymu, yra truputį pamiršti.

Dėl ko, Jūsų manymu, taip atsitiko? Ar pirmumas buvo teikiamas kitiems objektams, ar tiesiog darbus ribojo lėšos?

Kas be ko, lėšos tikrai riboja, bet ūkininkai, kaip ir kiti verslininkai moka mokesčius. Iš pradžių mokėdavome 5 proc. pelno mokesčio, paskui – 10 proc., o dabar mokame 15 proc. Nemažai sumokame PVM-o. Sukuriame didelę bendrojo vidaus produkto dalį.

Be to, žemės ūkis netiesiogiai sukuria daug darbo vietų. Kiek žmonių dirba žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonėse! Todėl, manau, kad į kaimo kelius, kuriais naudojasi ūkininkai, yra per mažai investuojama ir pasigendame kaimo kelių priežiūros. O keliai juk – ekonomikos gyslos. Tačiau kuo prastesnis kelias, tuo daugiau laiko juo važiuodami sugaištame, techniką laužome ir, be abejo, daugiau išmetame CO2.

Laikas svarbus ir derliui. Jei laiku pasėlius patręšei, nupurškei, tuo didesnį derlių užaugini. Kuo didesnį derlių užaugini, tuo didesnį pelną gauni ir tuo daugiau mokesčių sumoki valstybei.

Pirmą kartą į politiką Jūs buvote įsitraukęs 2000 metais. Buvote išrinktas tarybos nariu. Kas lėmė tokį sprendimą?

Taip, buvau 2000–2003 metų kadencijos tarybos nariu. 1997 metais rajono ūkininkai mane išrinko Lietuvos ūkininkų sąjungos Radviliškio skyriaus pirmininku. Kadangi buvau prijaučiantis Valstiečių partijai, nes ji vienintelė rūpinosi ūkininkų reikalais, pradėjau bendrauti su Ramūnu Karbauskiu, o vėliau ir pats įstojau į tą partiją. Tapau Valstiečių partijos Radviliškio skyriaus pirmininko pavaduotoju. Artėjant savivaldybės tarybos rinkimams, man pasiūlė dalyvauti sąraše antruoju numeriu. Ir buvau išrinktas į rajono tarybą.

Ir kokį įspūdį paliko darbo taryboje metai?

Kažkodėl tie treji metai man didelio įspūdžio nepaliko. Gal todėl, kad mūsų partijos tarybos nariai buvome opozicijoje, nieko daug negalėjome pakeisti. Bandydavome kelti problemas, bet mūsų nelabai kas girdėdavo. Kai kalbėdavau, kad reikia daugiau dėmesio skirti žemės ūkiui, apie tai išvis niekas į kalbas nesileisdavo: kam tas žemės ūkį, ko reikės, įsivešime.

Ir kadencijai pasibaigus nutarėte daugiau politikoje nedalyvauti?

Tada buvau jaunas ir pajutau, kad nei aš tarybai galiu duoti naudos, nei man darbas taryboje yra kažkuo naudingas. Dėl mano visuomeninių pareigų, nes buvau ir rajono tarybos narys, ir Lietuvos ūkininkų sąjungos skyriaus pirmininkas, ir valstiečių partijoje skyriaus pirmininko pavaduotoju, ūkis, kuris  buvo tik intensyvaus kūrimosi pradžioje per tuos metus visiškai nepasistūmėjo į priekį. Tada nusprendžiau, kad man geriau pavalgyti negu pakalbėti.

O per pastaruosius savivaldybės tarybos rinkimus nusprendėte, kad jau galite ir pakalbėti?

Visi trys vaikai užaugę, baigę universitete žemės ūkio mokslus, gali rūpintis ūkiu, nes dabar tiek abu sūnūs, tiek dukra dirba ūkyje. Pajutau, kad noriu kažką gero savo gimtajam rajonui duoti.

Kaip šeima sureagavo, kai nusprendėte priimti mero siūlymą būti jo pavaduotoju?

Normaliai. Gal sūnui, kuriam ūkyje tenka pagrindinis krūvis, buvo kiek neramu, bet anksčiau ar vėliau tenka priimti tuos iššūkius. Tam nerimui nėra jokių priežasčių. Ūkio infrastruktūra sukurta. Ūkis aprūpintas visa reikalinga technika. Yra sandėliai, dirbtuvės. Reikia tik dirbti. Kai aš pradėjau ūkininkauti, visko trūko: ir pinigų, ir kuro, ir technikos. Tiesa, dabar ūkio apimtys didesnės, bet juk ir sąlygos tam yra.

Kaip pačiam atrodė mero pasiūlymas tapti vicemeru?

Žinoma, buvo neramu, kaip seksis, bet kai pradėjau dirbti, greitai pajutau, ko šiame darbe reikia. Tad ir minčių, ir sumanymų atsirado. Sulaukiu kolegų padrąsinimų.

Kokiomis savivaldybės veiklos sritimis pačiam tenka daugiausia rūpintis?

Daugiau kuruoju kaimiškų vietovių reikalus: švietimą, sveikatos apsaugą, kelius, žemės ūkio reikalus.  Šiuo metu sprendžiame, kaip pagerinti kaimo kelius. Matome vieną kelią – prie kelių tvarkymo reikia pritraukti ūkininkus. Tad rajono tarybai pateikia pasiūlymą ūkininkams žemės mokestį sumažinti trimis eurais, kad ūkininkai tuos tris eurus skirtų keliams remontuoti.
 
Aukštelkų seniūnijos, kur ir aš pats gyvenu, ūkininkai, kartu su seniūnu ir seniūnaičiais, nusprendė pirmieji įgyvendinti šį sumanymą ir pasiremontuoti seniūnijos kelius. Tą patirtį perduosime kitų seniūnijų ūkininkams, kad mokesčio už žemę sumažinimas pavirstų į skaldą, išpiltą ant kelių.

Sakėte, kad esate atsakingas už kaimo švietimo įstaigas.  Mažėjant kaime vaikų tenka kai kurias mokyklas ir Radviliškio rajone uždaryti?

Taip, tenka. Praėjusiais metais teko uždaryti Pakalniškių mokyklą, šiemet – Šaukoto. Nors Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programoje pasisakome prieš mokyklų uždarymą, bet, manau, prieš priimant sprendimą reikia pagalvoti apie vaiką ir priimti tokius sprendimus, kurie jam sudarytų geriausias sąlygas mokytis.  Juk mažose mokyklose nėra tokios mokymo bazės, kokias turi didžiosios. Didesnėse mokyklose daugiau dėmesio skiriama ir pedagogų kvalifikacijai. Tad gal geriau vaiką pavėžėti, kad jis atsidurtų geresnėje ugdymosi aplinkoje.

O kaip su sveikatos apsaugos įstaigomis kaime?

Anksčiau rajone buvo nepalyginamai daugiau ir įvairias paslaugas teikiančių sveikatos priežiūros įstaigų. Tik labai abejoju, kad visose jose buvo teikiamos aukštos kokybės paslaugos. Manau, nėra blogai, kad rajone geriausi specialistai būtų apjungti į vieną naujausia įranga aprūpintą darinį, kuris suteiktų kvalifikuotą pagalbą rajono gyventojams.

Kaimo žmonės neliko be medikų pagalbos. Uždarius punktus, pradėtos paslaugos teikti namuose. Medikai atvažiuoja į negaluojančio žmogaus namus, apžiūri, jei reikia suleidžia vaistus, suteikia kitas paslaugas. Kiek tenka kalbėtis su žmonėmis, jie labai teigiamai atsiliepia apie šią paslaugą. Juk neretam vyresniam žmogui ir iki medicinos punkto ateiti buvo problemiška. Ne visi gi jie turi šalia gyvenančius vaikus ar giminaičius, kurie automobiliu jį atvežtų pas medikus..  
Žinoma, iš opozicijos sulaukiame kritikos ir dėl mokyklų, ir dėl sveikatos priežiūros įstaigų uždarymo.

Paminėjote opoziciją, bet kartais susidaro įspūdis, kad opozicijos kritika yra tik dėl kritikos. Trakime, per upę reikia pastatyti tiltą. Jei jis reikalingas gyventojams, opozicijos kritika, kad jo nereikia daugiau nei keistai atrodo. Būtų suprantama, jei diskusija vyktų dėl projekto, dėl galimybių jį pigiau pastatyti.

Mūsų rajono taryboje daugmaž visi racionaliai mąsto, bet kritikos dėl kritikos taip pat neišvengiame. Plėtojant Jūsų pavyzdį apie tilto statybą. Jei taryba nuspręs, kad tiltą reikia pastatyti, jis tikins, kad tiltas nereikalingas. Jei taryba nuspręs tilto nestatyti, jis teigs, kad tiltą būtina pastatyti. Tiesiog žmogui reikia pabruzdėti ir pašnekėti. Žinoma, racionaliausia būtų, jei opozicija, vietoj neigimo, pateiktų savo siūlymus.

Nors pandemija ir karantinas kiek suvaržė judėjimą, bet pradėjote dirbti vicemeru, kai buvo kiek laisviau. Tad ar dažnai tenka susitikti su rajono gyventojais?

Kol buvau tik tarybos nariu, susitikimų būdavo mažiau, dabar dažniau bendrauju. Vyksta šventės, renginiai, kuriuose dalyvauju ir pasikalbu su žmonėmis. Kai kurie paskambina telefonu.

Kokių lūkesčių ar pasiūlymų sulaukiate iš rajono gyventojų?

Labai įvairūs klausimai. Ir dėl namų atnaujinimo, ir dėl paslaugų, švietimo pertvarkos, dėl kiemų, gatvių ir kelių būklės, užimtumo tarnybos veiklos. Labai įvairūs klausimai. Dauguma klausimų labai gyvenimiški.

Ir kaip pavyksta tuos pageidavimus įgyvendinti?

Žinoma, savivaldybės turimos lėšos neleidžia visų pageidavimų įgyvendinti, bet tariamės su tarybos nariais, seniūnais, seniūnaičiais, bendruomenėmis ir imamės spręsti bendru sutarimu svarbiausius klausimus.

Ir pabaigai, kas sudėtingiau: ūkininkauti ar darbas šiose pareigose?

Nelabai sulyginami dalykai, nors kai kurių bendrumų esama. Ūkininkaudamas esi viskas: ir žemdirbys, ir statybininkas, ir projektų rengėjas,  nes teko įgyvendinti nemažai ES finansuojamų projektų. Turi sekti ir kas rinkoje vyksta. Tiek įsigyjant trąšas, tiek realizuodamas derlių. Vadybiniai įgūdžiai praverčia ir dirbant savivaldybėje, nes vicemero pareigose turi būti ne tik politikas, bet ir geras vadybininkas.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė