Vykdomas valstybinis ūdrų monitoringas

Lietuva, tapusi Europos Sąjungos nare, kartu su gaunama parama ir  atsivėrusiomis galimybėmis, taip pat prisiėmė ir įsipareigojimus. Vienas jų susijęs su biologinės įvairovės apsauga. Ši nuostata įtvirtinta 1992 metais paskelbtoje Buveinių direktyvoje. Direktyvos I priede pateikiamas sąrašas Europos Sąjungai svarbių natūralių buveinių tipų, kurių apsaugai būtina išskirti specialias saugomas teritorijas, o II priede išvardytos augalų ir gyvūnų rūšys, kurių apsaugai reikia steigti specialias saugomas teritorijas. Tokių teritorijų tinklas ES šalyse vadinamas Natura 2000. Žemaitijos nacionalinis parkas yra šio saugomų teritorijų tinklo dalelė. Siekiant išsaugoti gyvūnų ir augalų paplitimo vietas, būtina jas  rasti, taip pat  žinoti rūšių ir buveinių būklę. Dabar visiems, tik ne gamtai, įtemptu metu Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos gamtininkai vykdo miškų, pelkių buveinių būklės vertinimą. Taip pat pradedamas įgyvendinti Europos Bendrijos svarbos žinduolių, paukščių, moliuskų, vabzdžių, kurių apsaugai būtina steigti teritorijas, monitoringo Natura 2000 tinkle, 2020 m. planas.

Pirmasis monitoringo objektas – ūdra. Šios rūšies apskaita Žemaitijos nacionalinio parko vandens telkiniuose atliekama pirmą kartą. Šių retųjų žvėrelių tyrimui buvo parinktos Babrungo, Uošnos, Šilinės, Pietvės, Pagardenio ir kitų upelių atkarpos. Apskaitos metu  ieškoma ūdros veiklos žymių: ekskrementų, gleivių, sukastų žemių krūvelių, pėdsakų. Dėl to apžiūrimi pakrantėje bei virš vandens iškilę akmenys, smėlingi pakrantės ruožai, salelės, nuvirtę medžiai ir kita. Taip pat atliekami ūdrų buveinių būklės aprašymai, galimos grėsmės. Ūdros populiacijos (kaip ir bet kokių kitų gyvūnų) gausos svyravimas tam tikroje vietovėje priklauso nuo daugelio sąlygų: maisto išteklių, trikdymo, vandens telkinių taršos ir žinoma brakonieriavimo intensyvumo. Tikimės, kad pabaigę apskaitą galėsime pasakyti, jog Žemaitijos nacionaliniame parke ūdros laikosi puikiai.

Ūdra (Lutra lutra) yra plėšriųjų būrio, kiauninių šeimos, pusiau vandens žinduolis (kaip upinis bebras, ondatra, kanadinė audinė). Ūdra gyvena tik prie vandens telkinių. Mėgsta sraunius miškų upelius,  žuvingus ežerus, tvenkinius, rečiau aptinkama melioracijos grioviuose. Žvėrelio kūnas ilgas, palyginti laibas ir labai lankstus, pritaikytas maistą rasti ir gaudyti vandenyje. Ūdros gerai plaukia ir nardo, jų kailis tankus, neperšlampantis, letenų pirštai sujungti plaukiojamąja plėve. Tai nakties gyvūnas, nors retsykiais pastebimos ir dieną, ypač ten, kur yra žuvų. Be jų, ūdros taip pat maitinasi moliuskais, varliagyviais, stambiais vabzdžiais. Mokslininkai teigia, kad ūdros neapgyvendina vandens telkinio tankiai. Jos individualią teritoriją ženklina ir saugo, pažymėdamos ribas specifinio kvapo ekskrementais. Veikli visus metu. Teigiama, kad per parą gali nukeliauti 15 ir daugiau kilometrų.  Nors ūdros aptinkamos visoje Lietuvoje, tačiau visur jos negausios ir laikomo švarios gamtos indikatoriumi.

Žemaitijos nacionalinio parko
Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vyresn. specialistas
Saulius Sidabras

nuotr. miskai.lt