NAUJIENOS

Vladimiras Prudnikovas: apie dietą balsui ir pražūtingas lošimo aistras

Kategorija:

Miestas:
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklyje paskutinį kartą jis dainavo 2010 m. sausį: tai buvo opera „Meilė ir kiti demonai“. Ir štai bosas Vladimiras Prudnikovas sugrįžta į operos sceną: taip būtų galima įvardinti jo rengiamą Generolo vaidmenį Sergejaus Prokofjevo operoje „Lošėjas“, kurią žiūrovai matys jau vasario 12, 14 ir 15 d. dienomis.

Gerbiamas Vladimirai, ar anksčiau buvote susidūręs su S. Prokofjevo operomis?  

Dirigentas Jonas Aleksa kadaise turėjo ketinimų statyti šio kompozitoriaus operą „Ugnies angelas“, bet po gero mėnesio persigalvojo. Man duotą klavyrą saugau iki šiol, tačiau bosui šioje operoje skirtos Fausto partijos scenoje dainuoti taip ir neteko. Koncertuose atlikdavau atskirus numerius iš kitų šio kompozitoriaus operų „Karas ir taika“ bei „Sužadėtuvės vienuolyne“.
O „Lošėją“ kažkur buvau girdėjęs labai seniai ir prisimenu, kad jis man nepaliko gero įspūdžio. Bet kai neseniai režisieriaus Vasilijaus Barchatovo paprašytas atsiverčiau šios operos klavyrą, muzika pasirodė geniali, o Generolo vaidmuo – sudėtingas ir stiprus tiek vokaliai, tiek dramatiškai. Gaila, kad šis S. Prokofjevo kūrinys taip sunkiai skynėsi sau kelią į publiką. Dirigentas Modestas Pitrėnas „Lošėją“ taikliai apibūdino kaip dramma per musica. Stilistiškai jis susišaukia su Modesto Musorgskio ir Dmitrijaus Šostakovičiaus kūryba.
Jeigu šią operą dainuosi paisydamas vien ritmų, tempų ir intonavimo – išeis solfedžiavimas ir ne daugiau. Pradėjęs domėtis „Lošėju“, išklausiau daug tokių įrašų. S. Prokofjevo muzika reikia persiimti, kartu su orkestru bei dirigentu įsigilinus rasti jai tokią išraiškos formą, kurioje išryškėtų operos prasmė. Kitaip tai bus kūrinys apie nieką.

Ar Generolas – irgi lošėjas?

Iš esmės visi šios operos personažai – buvę arba aktyvūs lošėjai. Žaidžia jei ne rulete, tai vienas kito jausmais. Generolas irgi žino, kas yra ruletė: tai aišku iš jo pokalbio su aistringu lošėju Aleksejumi. Abu jie – emigrantai, besiglaudžiantys tuose pačiuose vakarietiškuose svečių namuose.
Kokia priklausomybe gali tapti lošimas, savo akimis regėjau svečiuodamasis JAV. Kadangi ne visose valstijose ten lošti legalu, dalis gyventojų kiekvieną vakarą keliauja vien tam, kad turėtų galimybę „gamblinti“. Man kaimynas duodavo 100 dolerių, kad važiuočiau kartu. Porą kartų nuvažiavau – buvo įdomu tai pamatyti. Pats neužsikabinau, tačiau tapau liudininku, kaip kaimynas, kazino išlošęs didelę sumą, vos negavo infarkto – iš to didelio džiaugsmo teko kviesti gydytoją... Kitą vakarą pralošė viską, ką buvo laimėjęs.

O kam Generolui reikalingi pinigai?

Istorija paprasta: pagyvenęs žmogus nusižiūri jauną dailią merginą – prancūzaitę Blanšą. O ši į neturtingus vyrus nesidairo, jai norisi gražaus gyvenimo... Svečių namų gyventojams ne paslaptis, kad Generolas pretenduoja į Bobulytės, sergančios savo tetos, turtus. Šie pinigai – vienintelis Generolo koziris siekiant Blanšos palankumo.
Tačiau Bobulytė mato jo nekantrumą ir nusprendžia savo turtus pralošti pati, nuolat statydama zero, kitaip sakant, lošdama iš visos atsineštos sumos. Tai žinodamas ir negalėdamas švaistūnės Bobulytės sustabdyti, Generolas iš nevilties pradeda gerti, o išgėręs namuose griebiasi smurto.

Įdomu, kad Generolo meilužės Blanšos partija spektaklyje atiteko jūsų dukrai Ievai Prudnikovaitei. Ar anksčiau judviem yra tekę kartu dainuoti operos spektakliuose? 

Koncertuose abu dainuojame dažnai, bet spektakliuose?.. Nebent prieš 10–15 metų, kai Ieva dar buvo pradedanti operos dainininkė, kartais susitikdavome Giuseppe's Verdi „Likimo galioje“ ir Richardo Wagnerio „Valkirijoje“. O dabar dažnai vykstu į užsienio teatrus jos naujausių vaidmenų pamatyti. Juk įdomu, kaip jai sekasi.

Ar Ievai vis dar reikia jūsų, kaip vokalo pedagogo, pagalbos?

Padedu ne tik jai, bet ir kitiems užsienyje sėkmingai dainuojantiems lietuvių solistams: Jurgitai Adamonytei, Tadui Girininkui, Raimundui Juzuičiui, Kostui Smoriginui, Almui Švilpai. Netgi Seimo narys Vytautas Juozapaitis stengiasi neprarasti vokalinės formos... Padedu ir LNOBT solistams, kurie į mane kreipiasi. Nes viena yra mokėti dainuoti, o visai kas kita – pateikti operos partiją taip, kaip ją įprasta atlikti pasaulyje.

Žinome, kiek reikia pastangų, kad kūnas ilgiau išliktų jaunas. O ko tenka imtis, kad ilgiau tarnautų balsas?

Ilgai dainuoja tie, kurie renkasi tinkamą repertuarą ir turi tvarkingą dainavimo techniką. Tai galioja absoliučiai visiems dainininkams, be išimčių. Ne vienas gabus solistas po skaudžių pamokų tuo įsitikino.
Prisipažinsiu, kad grįžęs iš Šarm el Šeicho kurorto praėjusį rudenį pajutau, kad ir aš turiu problemų. Pradėjau vaikščioti pas gydytojus, tikrintis sveikatą – mąstau, gal koks vėžiukas... Bet vienas gydytojas foniatras nieko bloga balso stygose nepastebėjo, nerado ir kitas. Tada dar labiau susirūpinau: stygos sveikos, o balso nėra. Gruodį naujametinį koncertą vos ištempiau. „Lošėjo“ irgi ruošiausi atsisakyti – maniau, galas man...
Atlikau visą krūvą sveikatos tyrimų, kol galiausiai nustatė refliuksą. Nieko keista: dirbdamas su studentais, nuo ryto iki pietų išgerdavau 6–7 didelius puodelius kavos. Be to, esu aštraus maisto mėgėjas. O ilsėdamasis Egipte visokius pipiriukus krimtau labai dažnai... Laimė, kad po mėnesio griežtos dietos vėl pradėjau dainuoti.

Ko teko atsisakyti vardan scenos ir Generolo vaidmens?

Visko, ką taip mėgau anksčiau: kavos, alaus, vyno, šokolado, medaus, pipirų, česnakų, baltos duonos, saldžių ir sūdytų produktų... Netgi žuvį leido valgyti tik baltą, o ne raudoną. Maniau – komedija, netikėjau, kad tai gali padėti. Bet – padėjo.
Todėl dabar kartu su visais „Lošėjo“ solistais laukiu tikros operos šventės.
 
 
Renata Baltrušaitytė | Atstovė spaudai
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras

Reklama