Kalba bus apie branduolinius ginklus.

Ar Šiaurės Korėja gali smogti Amerikai? Ar Iranas jau turi bombą ir ar mes ją ant Izraelio?  Ar...? Apie branduolinius ginklus šiandien tiek daug plepama, tiek daug įvairiai svarstoma ir filosofuojama, kad laikas bent minutėlei stabtelėti ir padaryti savotišką auditą – kas kiek turi ir kas ką gali sau leisti.

Branduolinis kars priskiriamas didelės griaunamosios galios, bet mažai tikėtinas įvykis. Taip yra todėl, kad didžiosios valstybės prieš kelis dešimtmečius įtikino viena kitą, kad branduolinio karo laimėti negalima tad geriau grasinti juo kaip „paskutinės instancijos“ priemone, bet realia nepradėti.

Didžiausia grėsmė, kad globalus branduolinis konfliktas (globalus susinaikinimas) įvyks, buvo apie 1980–1985 metus. Tuomet ir branduoliniai arsenalai JAV bei SSSR rankose buvo tokie, kad pakako net keliems susinaikinimams. Šaltajam karui pasibaigus, įgyvendinus kelias ginklų kiekio mažinimo sutartis, grėsmė pastebimai sumažėjo – imta net tikėti, kad branduolinio karo niekados nebebus. Šiandien tačiau imama kalbėti, kad grėsmė vėl atsirado. Taip yra dėl trijų priežasčių. Pirma – baigia galioti kai kuruos sutartys ir jų nebenorima pratęsinėti. Antra – branduolinį ginklą įsigijo mažos valstybė, kurios gali jį panaudoti savo „smulkiems“ tikslams pasiekti, nesukeliant globalios branduolinės katastrofos. Trečia – vadinamas multipoliarinis pasaulis neturi (ar nenori turėti) pasaulio policininkų – šalių atsakingų už globalų saugumą.

Taigi, žiūrim, ką turim.

Daugiausia branduolinių užtaisų yra Rusijos arsenale – 6500. Amerikiečių „sąskaitoje“ – 6185. Ne iki galo tiksliomis žiniomis iš viso pasaulyje turime 13865 branduolinius užtaisus, tad dviem paminėtoms valstybėms tenka per 90 procentų karinės branduolinės galios. Tiesa, tai nedaug, palyginus su Šaltojo karo apogėjumi, kai tų sprogmenų buvo gerokai daugiau – apie 40 000.

Šioje vietoje būtina paaiškinti, kad eventualaus konflikto atveju svarbus ne tik aritmetinis galios palyginimas, bet, svarbiausia, tai, kuri ginklo dalis yra kovinėje parengtyje, o ne „rūdija sandėlyje“. Taigi Rusija turi tokių 1600, JAV – 1900. Kažkoks galios paritetas egzistuoja. Likusieji užtaisai – įvairaus statuso: ir nesunkiai modifikuojami bei „sukovinami“, ir tinkami tik sunaikinimui, jei to reikės pagal kokią nors sutartį. (bet paritetas iš esmės išlaikomas).

Reikia padaryti ir daugiau išlygų skaičiuojant – užtaisų galingumas, raketų, gebančių jas pernešti ar strateginių bombonešių skaičius, pataikymo tikslumas ir daug kitų dalykų.

Savus arsenalus po Antrojo pasaulinio karo susikūrė prancūzai su britais. Prancūzijos žinioje yra apie 300 užtaisų, bet veik visi – 280 – paruošti karui, kas kita su britais. Iš 200 užtaisų tik 120 laikoma kovinėje parengtyje.

Kitos šalys deklaruoja, kad, taip, turi branduolinį ginklą, tačiau jis yra veikiau sandėlyje, nei paleidimo ar pernešimo įrenginiuose. Kinija šiandien turi 290 branduolinių užtaisų, Pakistanas 150-160, Indija 130-140, Izraelis 80-90, Šiaurės Korėja 20-30. Iranas? Kol kas nedeklaruoja nieko, bet gal ir geriau, kad nedeklaruotų taipogi ateityje.

Pastaba – čia paminėti tik ginklai. Kuriuos galima pernešti lėktuvais, laivais bei raketomis. Tokie, kurie nešami kuprinėse (o jų yra), kol kas nesaistomi sutartimis ir priederme deklaruoti, neįskaityti.

O viskas prasidėjo nuo trijų nedidelių bombų, kurias amerikiečiai turėjo atmintinais1945 metais. Vieną išbandė savo poligone, dvi kitas – prieš Japoniją. Jei pastarieji būtų žinoję, kad arsenalas ištuštintas, gal ir nebūtų taip greit pasidavę. Kol amerikiečiai turėjo branduolinį monopolį, žinojo, kad jų šalies niekas neišdrįs užpulti, o ką JAV priims po savo „branduoliniu skėčiu“, bus toks pat saugus, kaip ir Amerika. Panaudoti ginklo ir nereikės... niekas nepuls. Iš baimės.

Kai buvo dvi apylygiai stiprios valstybės, karo tikimybė buvo, bet nedidelė – tada jau abipusio susinaikinimo baimė saugojo vienus ir kitus. Kuomet atsirado daug nedidelių branduolinių valstybėlių, niekas nebeaišku – karo tikimybė didėja. Gali pasirodyti, kad nedidelis branduolinis karas – kariaujančių reikalas, tačiau prisiminus „taikaus atomo“ išdaigas Černobylyje, neapleidžia įsitikinimas, kad bet kuris branduolinis karas yra globalus. 

Egidijus Vareikis

Seimo narys