NAUJIENOS

Virginijus Kacilevičius: kardinalus buvo tik pareigų pasikeitimas, o ne pati veikla

Kategorija:

Miestas:
„Va, ką tik pagalvojau: atsakau į Jūsų klausimus ir važiuoju į mišką“, – sako ne vieną dešimtmetį miškams atidavęs Pakruojo rajono mero pavaduotojas Virginijus Kacilevičius. Su juo kalbamės apie Pakruojo krašto privalumus vietas kuriose verta artimiausiu metu apsilankyti esamus ir laukiamus pokyčius.

 Gerbiamas Virginijau, šiomis dienomis sukanka vieneri metai, kai esate išrinktas rajono tarybos nariu, o po mėnesio – ir kai dirbate Pakruojo rajono mero pavaduotoju. Kuo Jums ypatingas šis laikotarpis? Juk darbai kardinaliai pasikeitė – iš miškų į savivaldybę?

Taip, tiesa. Pakruojo rajono miškuose  dirbau trisdešimt vienerius metus. Linkuvos girininkijos girininku. Buvo šiek tiek ir kitokių ,,postų“ Pakruojo miškų urėdijoje, tačiau iš esmės visada – Linkuva, jos žmonės, jos miškai ir miškeliai. Tačiau kardinalus buvo tik pareigų pasikeitimas, tapimas mero pavaduotoju, o ne pati veikla. Trečią kadenciją esu rajono tarybos narys, buvau ir opozicijos vadovas, dirbau rajono tarybos  Etikos komisijos, prieš tai Antikorupcijos komisijų pirmininku, tad kraštiečių gyvenimas, rajono ar net regiono problemos ir  skauduliai, džiaugsmai ir pasiekimai jau geras dešimtmetis man ne svetimi.
Kurias sritis kuruojate?

Rajone yra buvę visaip. Vicemerai kuruodavo ir vienokias, ir kitokias rajono gyvenimo sritis. Nuo artojų varžybų iki kelių priežiūros. Mano rūpesčio sferoje yra švietimo, kultūros, sveikatos priežiūros, žemės ūkio, eismo saugumo, socialiniai klausimai.

Kokiais pirmųjų metų darbais galite pasidžiaugti ir su kokiais iššūkiais tenka susidurti?

Rinkėjų valia pradėdami vadovauti rajonui mes jau turėjome kruopščiai ir atsakingai parengtą, mąstytą permąstytą veiklos programą. Joje vietą rado aštriausi įvairių gyvenimo sričių klausimai, neatidėliotinai spręstinos pakruojiečių problemos bei ilgesnei ar trumpesnei perspektyvai planuojami darbai. Ant mano darbo stalo ,,po ranka” visada yra  koalicinė veiklos programa, Darbų padaryta daug, jie bus surašyti mero ir administracijos direktoriaus ataskaitose, informaciją skelbsime savivaldybės internetiniame puslapyje. Pirmųjų kadencijos metų darbai visada yra imlūs laikui, o rezultatai matomi vėliau. Taip jau yra. Tačiau ir dabar jau  galime džiaugtis, kad Lygumuose pastatytas naujas modulinis vaikų darželis, nes ten ( !) nebetilpo visi norintys vaikučiai, Linkuvoje įkurti motinos ir vaiko namai, pajudėjo ,,Atžalyno” gimnazijos stadiono, Linkuvos vaikų lopšelio-darželio renovacijos, sporto finansavimo programos pertvarkymo reikalai, sprendžiasi mobilaus darbo su jaunimu, finansinio seniūnijų savarankiškumo klausimai. Viešumas ir tarimasis  su  bendruomene – mūsų stiprumas ir atrama, nors niuksų (dažnai net ne už savo ,,griekus”)  gauname pakankamai. Naujame rajono biudžete patvirtinta ir pinigais pagrįsta parama šeimoms, susilaukusioms naujagimių,  įgyvendinome medicinos specialistų pritraukimo į rajoną planą, kaip ir žadėta, dalį  žemės mokesčio lėšų skyrėme kelių tvarkymui ir priežiūrai.

Kaip matyti iš biografijos, kultūra Jums nėra svetimas dalykas, tad ką manote apie regionų kultūros plėtrą? Nuo ko priklauso rajono kultūrinis gyvenimas ir kokios stipriosios pakruojiečių kultūros pusės. Apskritai, kokios stipriosios Pakruojo rajono pusės ir ar pakankamai jos panaudojamos?

Pats žodžių derinys ,,regionų kultūros plėtra” skamba viltingai ir daug žadančiai. Ir tai jau gerai. Galima pasidžiaugti ir tuo, kad pasirinktas tolygios kultūrinės raidos modelis netapo vien tik imitacine veikla, leido rajonuose gyvenantiems ir veikiantiems kultūros žmonėms dalyvauti projektų kūrime ir neprarasti vilties kultūrinį regionų gyvenimą suaktyvinti, padaryti patrauklesniu, įdomesniu ir profesionalesniu. Iš to laimi ir savivalda, tampanti atviresne, ir čia gyvenantys žmonės, turintys galimybę pasidžiaugti gerėjančia kultūrinės veiklos infrastruktūra, parodomis, renginiais, koncertais.
Nuo ko priklauso rajono kultūrinis gyvenimas?  Nuo kultūros žmonių ir nuo jiems sudarytų sąlygų. Tai nėra mandagi ,,budinti” atsakymo klišė. Tokį matymą man suformavo sukimasis rajono kultūriniame gyvenime, ilgametis bendravimas (o gal bendradarbiavimas)  su kultūrininkais, su tais, kurie puoselėja tradicijas, suburia ir sukviečia į repeticijų sales meno mėgėjus, kurie ieško (ir randa) įdomesnių, įvairesnių veiklos formų. Nenorėčiau labai komentuoti  stipriųjų pakruojiečių kultūros pusių. Ne todėl, kad jų  nėra, bet todėl, kad bendrakultūrinių sluoksnių formavimasis vyksta, mano galva, globaliau, didesnėmis bendruomenių grupėmis (suvalkai, aukštaičiai, žemaičiai.), negalima jų įsprausti į rajonų administracines teritorijas. Žinoma, siauresne prasme galime kalbėti ir apie rajonų stipriąsias ar silpnąsias puses. Čia kaita vyksta laiko įtakoje. Šiuo metu pakruojiečiai pagrįstai didžiuojasi chorinės, orkestrinės muzikos, šokių bei teatrinio meno žanrų pasiekimais. ,,Viestartas”, ,,Reketys”, ,,Gaudulė”, ,,Mūša”, ,,Šiaurys”. Šių kolektyvų vardus žino ne tik pakruojiečiai…

Rajone nemažai išskirtinių kultūros paveldo objektų, juos reikia tvarkyti, atnaujinti, įveiklinti. Kas padeda ir kas trukdo puoselėjant paveldą?

Rajono herbe – vėjo malūnas ir arkinis tiltas. Kažkada pakruojiečiai garsėjo mediniais, akmeniniais, iš dolomito ir molio pastatytais vėjo malūnais, unikalus Europoje ir mūsų arkinis Pakruojo dvaro tiltas. Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje rajone dar buvo 86 vėjo malūnai, dabar liko mažiau nei trečdalis. O sutvarkytų, išsaugotų ir turinčių vieną ar kitą paskirtį – ant rankų pirštų suskaičiuotum. Nuo sunykimo išgelbėti Pakruojo dvaro sodybos, Stačiūnų, Sigutėnų , Ūdekų, Steigvilių kaimo malūnai. Liūdniausia, kad likusius dėl įvairiausių priežasčių  (privati nuosavybė, lėšų stoka ir t.t.) negrįžtamai ardo ir laikas, ir vėjai. Žinomiausias ir garsiausias rajono kultūros paveldo objektas – Pakruojo dvaras. Žinomas ne tik Lietuvoje. Suremontuotas, išpuoselėtas, gyvenantis savo gyvenimą, siūlantis lankytojams įvairiausias pramogas, ekskursijas bei programas, maistą ir nakvynę. Pakruojiečiai džiaugiasi prikeltu Žeimelio Karčemų ansambliu, kuriam naujai gyvybę įpūtė muziejus ir jame verdantis bendruomenės kultūrinis–edukacinis gyvenimas, Sinagoga, tapusia viena jaukiausių ir labiausiai įveiklintų ir panaudojamų kamerinių erdvių Pakruojyje. Savo eilės laukia (darbai jau pajudėjo) Pakruojo senoji gaisrinė, Linkuvos Karmelitų vienuolyno atstatymas ir restauracija, senoji spaustuvė. Pakruojiečių negali tenkinti ir  dabartinė situacija su Stasio Ušinsko atminimo išsaugojimu, tinkamu jo darbų, gyvenimiško palikimo eksponavimu. Atsiradus mano minėtoms erdvėms, spręstųsi ir tai.

Pakruojo rajonas yra pasienyje su Latvija: privalumai ir trūkumai ir kaip trūkumus sekasi paversti privalumais?

Trūkumų dėl to, jog turime kaimynus latvius tikrai nematau. Privalumų daug. Tai ir bendradarbiavimas savivaldybių lygmeniu, bendrų projektinių veiklų įgyvendinimas, tai ir kultūrininkų (dailės studija, meno mėgėjų kolektyvai) bendri renginiai,  asmeniniai ryšiai, kontaktai, nuoširdžios draugystės, įvairūs plenerai, naujos idėjos ir pasidalinimas patirtimi. Svečiavimasis vienų pas kitus švenčių metu. Nebeįsivaizduočiau, kad Pakruojo šventėje nedalyvautų broliukai latviai iš Iecavos, Bauskės, Viecumniekų ar Rundalės...

Kadangi vienas Jūsų pomėgių – kelionės, ar draugiškas mėgėjams keliauti yra Pakruojo kraštas? Ką siūlytumėte aplankyti ir kodėl?

Žinoma, tariant Pakruojo vardą žodis ,, keliauti“ nėra toks asociatyvus, kaip, sakykime, tariant Druskininkų, Molėtų, Anykščių ar kitų Rytų, Pietų Lietuvos regionų pavadinimus. Derlingos ir ramios, lėtos mūsiškės lygumos, turtingi laukai Dievo skirti duonos (plačiąja prasme)  auginimui. Tačiau ir mes turime kuo pasidžiaugti bei ką parodyti. Pakruojis – tai ir išskirtinis žydų kultūros paveldas, ir pavieniai pastatai ir jų ansambliai. Garsusis fon Ropų dvaras su savo ,,gyvąja praeitimi”, gal mažiau triukšmingas ir popsinis, bet bohemiškai žavus ir tyliai tikras (,,semperverum”!) Akmenėlių dvaras, gražiausia medinė Sinagoga su išsamia žydų gyvenimo ir istorijos ekspozicija, Gedimino Ališausko akmenų muziejus, daugybę lankytojų pritraukiantis Rozalimo miško parkas ir dar daug kitų mano nesuminėtų objektų. Pakruojis pamažu tampa išties draugiškas mėgėjams keliauti. Norinčius geriau pažinti Žiemgalos kraštą nuoširdžiai kviečiu pasidomėti Camino Lituano keliu, būtinai pasinaudoti Pakruojo verslo informacijos centro, Pakruojo gidų paslaugomis.

Ir vis tik neištveriu, nesugrąžinusi Jus trumpam į miškus. Ką Jums reiškia miškas ir kiek laiko galėjote miškui skirti per pastaruosius metus?

Nuo ketvirtos klasės su keletu draugų pradėjome ,,bastytis“ po apylinkių miškus ir miškelius. Nuo aštuntos klasės žinojau, kad būsiu miškininkas. Dviese iš klasės įstojom ir baigėme miškų fakultetą. Ir nors gyvenimo vingiai posūkiuose keletą kartų išmetė iš miškų, bet juose praleistų pusė sąmoningo gyvenimo metų nepadėsi niekur. Miškas man – kovo 8-osios žibutės mamai, Fenimoro Kuperio ar Džeko Londono knygų herojai, atrėžtos biržės, pasodinti medžiai, aptverti skruzdėlynai, išvažinėti ir suremontuoti keliai, Linkuvos girininkijos eiguliai, darbininkai ir lankytojai, pati sodyba ir jos priežiūra... Nesupasakosi. Per pastaruosius metus miške buvau keturis ( tik!) kartus. Savaitgaliais.

Dėkoju už pokalbį.

Klabino Karolina Baltmiškė
Pašnekovo archyvo nuotraukos

Pinu trispalvę

Žygis Pagramančio regioniniame parke

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis





12-a leciono (pamoka)



Reklama