NAUJIENOS

Vintažinė mamos suknelė

Kategorija:

Miestas:
Adventas – metas šiltiems prisiminimams... Sugrįžta Jie – mūsų brangiausieji – mintimis ir... daiktais. Skiriu savo mamos atminimui.

Iš retro stiliaus nuotraukos – mamos mielas mąslus žvilgsnis. Vos regima šypsena lūpų kampučiuose. Tokie švelnūs veido bruožai – ir nė vienos raukšlelės! Vargai ir begaliniai rūpesčiai nepajėgė užgožti sielos tyrumo.



Tą ypatingą progą Ji vilkėjo nepaprastą suknelę. Bandau atgaminti suknelės vaizdą.   
Rodos, liečiu audeklą – tėvo dovanotas kiniškas natūralus šilkas. Toks plonas, nepaprastai švelnus. Ant santūriai melsvai pilkšvo dugno išplaukia pastelinės, vos rausvos gėlės su žalsvais lapeliais (labai panašios į ežuoles). Kuklios kaklo iškirptės smailėjančiame kamputyje segė – trys raudonų vyšnių karoliukai su dviem gintariniais lapeliais.     

Dabar sakytumėm – vintažas. Tada, septintą dešimtmetį, visos mamos suknelės buvo vienetinės – siūtos pagal savo susikurtą modelį geros senos siuvėjos rankomis. Ir tą įnoringo audeklo suknelę pasiuvo.

Jau kurį laiką nuostabioji mamos vintažinė suknelė kabojo spintoje...
Išdrįsau pasimatuoti. Pataisinėjau siūlę kitą, kad priglustų prie mano mergiškos figūros. Dabar aš šiltomis vasaros dienomis pasidabindavau mamos suknele. Jaučiausi lengvutė lyg ežuolių pievoje plazdanti marga plaštakėlė.

Tą birželį svilino karštis ir nupildavo šiltas tropikų lietus. Grįžau iš instituto. Iššokusią iš autobuso užklupo liūtis.   Pylė kaip iš kibiro. Ir skėčio, kaip tyčia, nebuvau pasiėmusi. Suknelės šilkas akimirksniu prilipo prie kūno lyg antra mano oda. Varvanti parbėgau į namus. Mėginau nusivilkti suknelę – tik šilko pasteliniai skuteliai liko mano delnuose.

Mama būtų linksmai nusijuokusi ir pasakiusi: ,,Laiminga suknelė – sudėvėta iki paskutinio siūlo galo...“

Vytė Bitė
 

Reklama