Vilma Kava: gyvenimo įvykiai ir emocijos – mūsų pačių pasirinkimas

„Vieniems tai gilus ir subtilus romanas, kitiems – subrendusioms moterims – „Bridžita Džouns“, tretiems – tiesiog moteriški skaitalai“ , – taip apibūdinamas debiutinis Čikagoje gyvenančios rašytojos Vilmos Kavos (Kavaliauskienės) romanas „Aš Tau sakau“. Tačiau šįsyk su Vilma kalbamės ne tik apie kūrybą, bet ir apie emigraciją, gyvenimą JAV, žmonių tarpusavio santykius.

Gerbiama Vilma, kai susisiekėme, Jūs dalyvavote Kaziuko mugėje. Kuo ji ypatinga Čikagoje?

Skautai kviečia į šią mugę – tai viena gražių pavasario tradicijų. Skautų judėjimas Čikagos lietuvių bendruomenėje yra labai tvirtas, įsitraukę ir vaikai, ir suaugę. Jie, pasikvietę ir kitus,  pardavinėja pačių paruoštus maisto produktus ar suvenyrus, lietuviškus tradicinius pavasario žymenis – verbas ar „kačiukus“, ir telkia lėšas savo projektams.
Aš dalyvavau kartu su ilgiausiai pasaulyje, šimtą dešimt metų, lietuviškai leidžiamo laikraščio „Draugas“ redakcija. Esu šios leidybinės grupės tarybos narė. Mes bendravome su skaitytojais, pardavinėjome laikraštį ir lietuviškas knygas, taip pat ir anglų kalba, pristatančias Lietuvą, jos istoriją.

Kiek metų gyvenate JAV ir kaip jaučiatės?

Šiemet vasarą bus penkiolika metų. Mano dukra Alfreda JAV gyvena jau ilgiau, negu Lietuvoje.
Manau, šio laikmečio vertybė, kad gali gyventi, kur nori. Žmonės ieško laimės, ir jeigu ją suteikia kuri nors šalis ar bendruomenė, pirmyn. Traukiuosi nuo tų, kurie nemyli vietos, kurioje gyvena.
Mums buvo gerai ir Lietuvoje, mums gerai ir čia. Mes mylim ir Lietuvą, ir pasirinktus namus.

Išties pačios išvykimas iš Lietuvos buvo kiek netikėtas. Dirbote Žemės ūkio ministerijoje, jei neklystu, Viešųjų ryšių skyriaus vedėja, atstove spaudai, viskas puikiai sekėsi ir vieną dieną sužinome, kad Vilmos ministerijoje nebėra. Jei ne paslaptis, kas paskatino apsispręsti tokiam žingsniui?

Tikrai, ir man išvykimas buvo netikėtas. Išvykti nebuvo jokio nei noro, nei plano. Buvau vertinama darbe, patiko tai, ką dirbu.
Atrodė, pakeliausim, pailsėsim, pasimokysim, ir grįšim. Bet tas naujas gyvenimas įsuko, ir, štai – jau penkiolika metų.
Dažnai klausia, ar grįšiu. Kaip nežinojau, kad išvažiuosiu, taip nežinau, ar grįšiu, ar keliausiu kur toliau. Laisvė man yra labai svarbi.

Kokie buvo pirmieji iššūkiai, kuriuos atvykus iš Lietuvos reikėjo įveikti?

Buvau daug kur keliavusi, bet kurtis pradėjome šalyje, kuri skyrėsi nuo lankytų. Savo romane „Aš tau sakau“, kurį Lietuvoje išleido leidykla „Tyto alba“, pasakoju daug detalių, su kuriomis susiduria emigrantai.
Nesvarbu, ar pradėsi naują gyvenimą Anglijoje, ar Ispanijoje, ar JAV, iš pradžių neturėsi nei šaukšto, nei rankšluosčio. Dažnai nežinai, kur gyvensi, į kurią pusę maisto parduotuvė. Neturi darbo patirties šalyje, tavim darbdaviai abejoja. Kita kalba ir gyvenimo ritmas, nauja tvarka ir reikalavimai. Nepažįsti nieko, kas padėtų. Šalia nėra artimųjų.
Pasikliauji savo jėgomis. Dėkingas kiekvienam, kuris padeda.

Kiek žinau, išvykusi į Čikagą žurnalistikos neužmetėte? Kaip apibūdintumėte darbą Amerikos lietuvių leidinyje ir kuo tas leidinys svarbus?

Atvykusi dirbau laikraščio „Čikagos aidas“ redaktore, taip pat vedžiau tiesioginę radijo laidą. Vėliau pakeičiau karjerą, išsilaikiau licencijas ir pradėjau dirbti amerikietiškoje draudimo kompanijoje, kur dirbu iki šiol.
Amerikoje nepaprastai vertinamas savanoriavimas – darbas be atlygio. Aš daug prisidedu prie lietuviškos bendruomenės veiklos. Esu kviečiama vesti renginius, koncertus, skaityti paskaitas.
Kaip minėjau, esu „Draugo“ laikraščio tarybos narė. Tai – neatlygintina veikla, noriu padėti šiam ilgos ir turiningos istorijos periodiniam leidiniui gyvuoti moderniais laikais. Matau poreikį, ir pagal savo pasirinkimą, daugiau veikiu kaip viešųjų ryšių profesionalė.     

Tačiau šiandien Vilma žinoma ne tiek kaip žurnalistė, bet kaip rašytoja. Kada ir kaip pasibeldė į pačios gyvenimą kūryba?

Esu baigusi Vilniaus universiteto žurnalistikos specialybę, dirbusi ir redaktore, ir žurnaliste. Prieš išvykdama, aštuonis metus Žemės ūkio ministerijoje buvau atsakinga už viešuosius ryšius ir bendravimą su žiniasklaida.
Knyga kaupėsi manyje. Kai pristatinėjau savo romaną „Aš tau sakau“ Žemės ūkio ministerijoje, buvę bendradarbiai man priminė, kad jau tada sakiau, jog rašysiu knygą, net pati to neprisimenu.

Pačios kūrybos pagrindas – emigracija ir Lietuva, žmonių tarpusavio santykiai, ir susidaro įspūdis, kad tai pačios autorės gyvenimo akimirkos. Vis tik, kokią žinią nori perteikti skaitytojui savo kūryba?

Taip sumaniau, ir man pasisekė: norėjau, kad skaitantis manytų, jog tai mano gyvenimas, kad jam atrodytų, jog pažįsta veikėjus ir įvykius, yra jų dalis. Iš tiesų, aš gyvenu savo gyvenimą, ne romano.
Norėjau papasakoti apie emigraciją, aiškiai, tarsi kalbėtų dvi draugės. Siekiau, kad apie mūsų gyvenimo detales sužinotų likę Tėvynėje.
Tačiau svarbiausia – savo knyga norėjau padrąsinti. Sakiau, jeigu nors vienas žmogus, perskaitęs romaną, pakeis savo gyvenimą ir taps laimingesnis, tikslą būsiu pasiekusi. Patikėkite, aš gaunu daug skaitytojų atsiliepimų, kokią teigiamų permainų įtaką jiems padarė knyga. Dėl to esu nepaprastai laiminga.

Romane nemažai dėmesio skiriama moters ir vyro santykiams; kas tai – meilės ir laimės paieškos atspindys, nusivylimas vyrais ar dar kažkas?

Visi mes norime būti mylimi, įvertinti bendradarbių, suprasti artimųjų, norime būti laimingi. Žmonės yra socialūs. Mūsų gyvenimas susideda iš santykių: su tėvais, šeima, vaikais, partneriais, draugais ir kitais visuomenės nariais.
Dažnai mes manome, apie tai kalbu ir knygoje, kad jeigu atsirastų kitas žmogus ar susidarytų tam tikros sąlygos, mes būtumėm laimingi. Mes patys iškeliam sąlygas savo laimei ir bijome jas įvykdyti.
Neverta nusivilti nei vyrais, nei moterimis. Likti pykčio būsenoje – jūsų pasirinkimas, nes dažnai kita lytis net nežino jūsų nusistatymo. Laimės reikia mokytis, kaip ir santykių.

Iš Facebook paskyros pastebėjau, kad Lietuvos nepamirštate ir gan dažnai čia atvykstate. Kas šiandien Jums Lietuva?

Myliu Lietuvą ir žaviuosi ja. Atvykdama matau, kaip gražiai ji pasikeitusi. Tai moderni Europos šalis.
Mes pasiilgstam Lietuvos. Sugrįžę pirmą kartą, fotografavome viską: gatves, žmones, namus, vaizdus, tapetus savo namuose. Norėjome išsaugoti įrodymus, jeigu mūsų prisiminimus uždengtų kitos patirtys.
Kas ką besakytų, Lietuva yra nuostabi.

Sakoma, kad į šią žemę ateiname tam, kad būtume laimingi ir išmoktume džiaugtis viskuo, kas mus supa. Ar galite pasakyti, kad esate laiminga ir kas pačios laimei turi didžiausią įtaką?

Labai ačiū už šį klausimą. Tikrai esu laiminga.
Mano dukra – puiki, Tėvai – sveiki ir besidžiaugiantys gyvenimu. Esu apsupta gero linkinčių žmonių.
Ko dar reikia?

Dėkoju už pokalbį.
 
Kalbino Karolina Balmiškė