Vilija Targamadzė: nepakeitus švietimo sistemos administravimo, nematau išeities

 „Apie ugdymą paskelbta tiek edutauškalų  (educare lot. ugdymas, švietimas )… Tad prieš pradėdami kalbėti apie ugdymą, pirmiausia pagalvokime, kokia yra jo esmė. Ugdymas visada susijęs su tikėjimu ir pasitikėjimu. Tai yra ugdymo variklis. Turi tikėti tuo, ką darai ir pasitikėti ugdytiniu.  Taigi ugdymo rezultatas priklauso nuo to, kaip mes sudėsime akcentus: ar mes matysime ugdytinį, ar tik ugdytoją, ugdymo procesą plėtojantį iš savų pozicijų“,  – pokalbį apie šiandieninio švietimo problemas pradeda Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko pavaduotoja prof. Vilija Targamadzė.

Gerbiama profesore, nuotolinis mokymas tarsi apnuogino švietimo sistemos problemas. Jūsų manymu, dėl ko ugdymo procesas vis dažniau įvardijamas kaip atgyvenęs ir nepajėgus tenkinti šiuolaikinius poreikius?

Švietimo sistemos problema slypi, į ką orientuojamasi ugdymo procese. Kai ugdytojas ugdymo procesą mato tik iš savo pozicijų, yra iškreipiama ugdymo esmė. Pagalvokime, kas yra ugdymas. 

Tikriausiai geresnio ugdymo proceso apibūdinimo už profesorių Leoną Jovaišą nesugalvosime. Jis teigia, kad ugdymas yra žmogaus pilnutinio gyvenimo kūryba, jo paties jėgomis, aprūpinant jį saviraiškos priemonėmis.  Taigi ugdymo procesas vyksta paties ugdytinio jėgomis. O kokias savo jėgas turi vaikas? Jis turi savo intelektines, savo dvasines, savo fizines jėgas. Iš išorės galima jį aprūpinti tik saviraiškos priemonėmis.

Kokios gi saviraiškos priemonės gali būti? Tai vidinės priemonės – kalba, vaizdiniai, įvairios sąvokos, motyvai, idėjos. Ir išoriniai – simboliai, įpročiai, įvairūs darbo įrankiai.

Ugdymo procese labai svarbu suprasti, kad, jei centre mes matome ugdytinį, jį ir reikia kiek įmanoma labiau pažinti. Deja, kaip mokslininkė labai dažnai pastebiu, kad ugdymo procese yra dirbama su neatpažįstamais skraidančiais objektais.

Dabar kalbama apie antropoceno vaikus. Nemažai tyrimų esu atlikusi su Z karta, kuri, kaip teigia Vakarų mokslininkai, atsirado 1995-aisiais, ir ta karta susijusi su informacinėmis technologijomis. 2010-aisiais metais atsiranda Alfa karta. Tačiau svarbu ne pavadinimas. Svarbu tos kartos pažinimas, nes mums tai yra neatrastosios kartos. Mes turime mokytis šiuos vaikus pažinti. Vien jų skaitymas jau yra kitoks. Jų skaitymas – kilpinis.  Jie neskaito raidė po raidės, žodis po žodžio ir sakinys po sakinio. Jie žiūri, kas jiems įdomu, ir skaito kažkokiais tik jiems suvokiamais gabaliukais. O tai reiškia, kad tie vaikai informaciją pagauna fragmentais. Ir tada vaikai neturi galimybės analizuoti.

Kitas dalykas, nežinia, kokią informaciją tie vaikai susirenka. Jei vyresnei kartai vienas svarbiausių informacijos šaltinių buvo laikraščiai ir ta informacija jie labai tikėjo,  dabartiniai vaikai tiki tuo, kas parašyta internete. Tai virtualios aplinkos vaikai. Ir tai mes turime įvertinti. O kur dar žaidimai, kuriuose dovanojamos gyvybės?..

Ir tą virtualų gyvenimą vaikai perneša į realų, todėl jiems be galo sunki yra komunikacija.  2019 metais atlikau kokybinį tyrimą su Z kartos mokytojais, dirbančiais su tos pačios Z kartos vaikais. Vaikai buvo 12–13 metų. Ir ką pastebėjo mokytojai? Būtent jie ir pažymėjo, kad šie vaikai realioje aplinkoje stokoja komunikacinių gebėjimų, dažnai nemoka analizuoti nemoka informacijos ir ja pasinaudoti, labai dažnai būna užsisklendę savyje, jiems būdingi emociniai pliūpsniai. Taigi mokytojui, švietimo pagalbos specialistui nėra taip paprasta , o juk  tarp pedagogo ir ugdytinio turi atsirasti bendravimas ir bendradarbiavimas. Jei to nebus, teliks kalbos apie visavertį ar visuminį ugdymą. Edotauškalų jau prisisklausėme visi. Reikia realių darbų. Noriu atkreipti dėmesį – kaip bepavadinsime vaikus, kokias savybes priskirsime alfa ar kitai kartai, nedera pamiršti, kad mokslininkai apibūdina tik tos kartos tendencijas, o dirba su konkrečiu ugdytiniu konkretus ugdytojas. Vaikai yra unikalūs. Ir tai yra žavu – kiekvienas ugdymo konstruktas yra kūryba.

Taigi mokytojas yra kūrėjas?

Taip, mokytojas  yra kūrėjas. Jis turi konstruoti tą sąveiką.  O kas kartais atsitinka?  Pasiima programą, vadovėlį ir priemonę paverčia pačiu svarbiausiu dalyku. Kai nematai vaiko, neturi su juo sąveikos, siekiamų ugdymo rezultatų nebus. Reikia turėti aiškius tikslus, o ne dažnai   nacionaliniu lygmeniu pateikiamus  sunkiai suprantamus tikslų apdainavimus.

Kadangi vaikai skirtingi, mes turime kalbėti apie personalizavimą ir aprūpinti vaikus saviraiškos priemonėmis.  Tai yra ypatingai svarbu, nes 2024 metais  turėtų būti integruoti ir  specialiųjų poreikių vaikai.  Įsivaizduokite, kai klasėje, kurioje  mokosi vaikučiai, kurie daugiau ar mažiau įsisavina programą, atsiranda vaikučiai su didesniais ar mažesniais sutrikimais ar su kompleksine negalia, kaip mokytojui dirbti? Reikia dirbti su komanda. O tam reikalingi švietimo pagalbos specialistai.

Be to, mokytojui reikia ne menkai apmokamo mokytojo padėjėjo, kuris neturi specialaus išsilavinimo ir kuris išties yra mokinio padėjėjas. Reikia mokytojo asistento, kuris mokytojui padėtų dirbti klasėje. Tokia pareigybė būtina. Kitaip vėl bus lozungai, sumaištis ir toliau vyks eutrofikacijos (pelkėjimo) procesas.

Prirašyta visokiausių popierių ir sprendimų, o kas vyksta realybėje? Ar mokytojai gauna pagalbą? Ar pagaliau laikomasi normatyvų. Pagal normatyvą 400 mokinių turi būti vienas socialinis pedagogas, bet realiai pasitaiko, kad 500 mokinių skiriama 0,75 socialinio pedagogo etato.

Kalbėti apie visokiausias mimikrijas  (prisitaikymus)  neverta. Kad atsirastų pokyčiai, mes turime galvoti apie metamorfozę(virsmas, keitimasis). O jei ir toliau tęsis, kas šiuo metu vyksta, kai vieni priiminėja įstatymus, kiti – poįstatyminius dokumentus, treti, suprasdami ar nesuprasdami, tai vykdo, ir nebus realios pagalbos mokytojui ir švietimo specialistui, nebus realios pagalbos ir mokiniui. Jei mokykla sukurta tam, kad vyktų ugdymo procesas, reikia ir galvoti, ko trūksta  ugdymo procesui, ko trūksta mokyklai, kad procesas būtų kokybiškas ir efektyvus. Galų gale bent veiksmingas. Jei ugdyme neatsistosime nuo galvos ant kojų, ir toliau turėsime tik ugdymo proceso imitaciją, nepasiekiant rezultato.

Neretai susidaro įspūdis, kad mūsų ugdymo proceso esmė – mokinio krepšelis. Nereta mokykla, stengdamasi išsaugoti mokinio krepšelį, ugdymą paverčia įtikimu mokiniui ir jo tėvams.

Tokia tendencija pastebima ir aukštosiose mokyklose. Finansavimo sistema gali būti įvairi, bet pirmiausia turi būti suvokiama, kokia mokyklos misija. Ir tai turi suprasti kiekvienas dirbantis mokykloje – nuo mokyklos vadovo, mokytojų iki kitų mokyklos darbuotojų. Normos, kurių laikomasi, visada išplaukia iš vertybių. Jei mes ugdymą suprantame, kaip neturinti vertybinio pagrindo, tad ir turime tai, ką turime.

Mes turime sugrįžti į ugdymo esminius ir prasminius dalykus.  Ugdymas turi vertybinį pagrindą, nepaisant, kokias vertybes mes į tai sudedame. O čia jau turi būti apgalvota ugdymo filosofija.

2015 m. patvirtinta Geros mokyklos koncepcija, 2017 m priimtos  bendrojo ugdymo mokyklos ugdymo gairės, tačiau dalis mokyklų iki šiol dar plūduriuoja arba skęsta. Vieną kartą mes turime apsispręsti. Reikia išanalizuoti mokyklų padėtį ir joms padėti. Turi būti pagalbos mokyklai sistema. Deja, pas mus vyrauja kontrolė. Net per karantiną kontroliuojami mokyklų vadovai, mokytojai. O kur pagalba? Ne bet kokia, o reikalinga  mokytojui, vaikui?

Na, pagalbos sistema, bent jau vaikams, augantiems padidintos rizikos šeimose, lyg ir pradėta kurti, pristeigta naujų pareigybių ir etatų, bet dažniausia pagalba – ataskaitų iš mokyklos reikalavimas. Tad jei bus einama tuo keliu, vargiai, Geros mokyklos koncepcija taps realybe?

Sistema  graikų kalboje reiškia ryšį tarp elementų. Galimi du sistemos ir žmogaus santykių variantai. Arba sistema tarnauja žmogui, arba žmogus pradeda tarnauti sistemai. Kadangi dabar Lietuvoje labai įsigalėjusi biurokratija, žmonės priversti tarnauti sistemai. Net per karantiną, kai mokytojai ir mokyklų vadovai užverčiami dar įvairiomis ataskaitomis. Neseniai kalbėjausi su mokyklų vadovų asociacijos atstovais. Dalis jų labai aiškiai pasakė: kodėl taip nepasitikima mokykla. Mokyklos labai įvairios ir negalima jų unifikuoti. Ir skirtingi ne tik mokiniai, bet ir sąlygos, pastatai, aplinka.

Kas turėtų priimti tuos sprendimus: Seimas, ministerija, dar kažkas? Sutikite, kad šiuo metu didžioji dalis mokytojų yra užguiti. Jie bijo atvirai pasakyti savo nuomonę, mokyklų vadovai taipogi pilni baimės. Kieno valioje pirminis švietimo išlaisvinimo postūmis?

Pirmiausia reikia pakeisti švietimo administravimo sistemą. Sistema turi būti grįsta pasitikėjimu, o ne kontrole. Pasitikėjimo be atsakomybės nebūna.  Jei mes nepasitikime mokytojais, nepasitikime mokyklų vadovais, kam mums tokia švietimo sistema išvis reikalinga?  

Kas Lietuvoje vyksta? Deklaruojamas komandinis darbas. Ir man susidaro įspūdis, kad daug kas Lietuvoje žodį komanda kildina  nuo žodžio komanduoti. Ir tada iš viršaus eina komandavimas, nes tokį statusą turintis asmuo įsivaizduoja, kad jis tai gali daryti. Patys nemokėdami dirbti komandoje, jie komanduodami verčia kitus elgtis pagal jų valią, o kiti, neturėdami instrumentų pasipriešinti ar neatlaikydami psichologinio spaudimo, neretai užima konformistinę padėtį.

Įsivaizduokite, kaip galima dirbti, kai jauti pastovų spaudimą. Mokytojas turi būti kūrybiškas, nes ugdymo procesas yra kūrybinis darbas. Tačiau mokytojas neretai atsiduria instrukcijų ir nurodymų narve. Ir tokiam mokytojui sakoma: būk kūrybiškas. O kai mokytojas, norėdamas būti kūrybiškas, iškiša ranką, ta ranka yra kapojama. Net sunku pasakyti, kokiam amžiui atstovauja mūsų atsilikusi švietimo sistema.

Jei norime pasiekti rezultatų, turime išlaisvinti mokytoją ir mokyklos vadovą. Užtat ir sakau, kad ugdyme turi atsirasti pasitikėjimas ir tikėjimas. Pasitikėjimas žmogui duoda galimybę, bet užkrauna ir didelė atsakomybę. Kodėl mes netikime mokyklos vadovais? Suprantu, kad yra įvairių mokyklos vadovų, kaip yra įvairių ir mokytojų, ir gydytojų, ir teisininkų. Tačiau išlaisvinkime žmogų, kad jis galėtų tikėti savo galiomis, tikėti tuo, ką jis daro, tikėti mokyklos bendruomenės  galimybėmis. Nepakeitus švietimo sistemos administravimo, nematau išeities.

Tačiau švietimo sistemos administravimas neatsiejamas nuo įstatymų.

Įstatymiškai ir mokytojai, ir mokyklų vadovai yra laisvi. Imkime Geros mokyklos koncepciją. Joje teigiama, kad mokyklos veiklą reikia grįsti bendruomenės susitarimais. Tačiau yra labai daug poįstatyminių aktų, kuriais biurokratai suvaržo mokytojus, mokyklų vadovus. Mano supratimu,  švietimo sistemos administravimo ydos yra atsiradusios dėl biurokratinio mechanizmo ir biurokratų mentaliteto.

Kita dalykas, jei mokytojai daromi vergais, nes antikos laikais pedagogas buvo vergas, vedantis vaiką į mokyklą, nereikalaukime iš jo rezultatų.

Pasižiūrėkime, kokie reikalavimai keliami mokytojui. Neužtenka įvairių biurokratinių reikalavimų, neleidžiančių mokytojui atverti kūrybinių galimybių, bet dar mokytojas yra įbaugintas įvairiausių kontrolių. Ir vėl grįžtu prie tikėjimo ir pasitikėjimo mokytoju ir mokykla.  Jei  to nėra, neimituokime nei kūrybiško ugdymo proceso, nei komandinio darbo.
Pagalvokime, kodėl daugybė mokytojų, negalėjusių atskleisti savo kūrybiškumo valstybinėse mokyklose, kūrybiškai dirba privačiose mokyklose? Ogi todėl,  kad ten jie laisvi, jiems leidžiama laisvai kūrybiškai dirbti. 
O plėsti savo tikėjimo ir pasitikėjimo ribas  galimybių turi kiekviena mokykla.

Todėl, mano manymu, pokyčius reikėtų pradėti nuo kiekvieno mūsų mentaliteto. Visi turime bendradarbiauti  horizontaliai,  o ne vertikaliai, nes vertikaliai bendradarbiauti neįmanoma.  Tačiau pas mus neretai dar vyrauja sovietmečiu susiformavęs mentalitetas.

Kitas dalykas – daug kas priklauso nuo kultūros. Juk biurokratija pati savaime nėra blogai. Tik žmonės su sovietiniu ar, kitaip tariant, nedemokratiniu mentalitetu sumenkino biurokratijos vardą.

Svarbi ir mokyklos kultūra. Juk kultūroje yra užkoduoti bendri susitarimai. Tie bendri susitarimai susiję su vertybėmis.  Jų pagrindu atsiranda normos ir taisyklės
 
O gal tą pokytį stabdo ir tai, kad mokykla orientuota į akademinius pasiekimus?

Grįžkime prie Geros mokyklos koncepcijos. Orientavimasis vien į akademinius rezultatus, mano supratimu, yra ydingas, bet neneigiu akademinių rezultatų svarbos. Koncepcijoje parašyta: branda – pasiekimai – pažanga.  Manyčiau, kad į akademinius pasiekimus labai nukreipė ir brandos egzaminai, nes jie praktiškai yra stojamieji į aukštąsias mokyklas. Tai iškreipė vaizdą ir padidino akademinių pasiekimų svorį.  Dėl to atsiranda vaikui spaudimas, pamirštant, kad visi esame skirtingi. Tad atsidūrėme tarsi kreivų veidrodžių karalystėje. neretai net pamiršdami, kad labai svarbu  vaikui  ne tik žinių suteikimas, bet ir žinojimas, kad vaikas galėtų tas žinias pritaikyti. Tyrimai rodo, kad mūsų vaikai nemoka taikyti įgytų žinių.

Taip pat reikia peržiūrėti ir bendrojo ugdymo programas. Jos yra atnaujinamos, bet jei jos vėl bus perkrautos ar nesustyguotos, pokyčio nebus. Reikia atsijoti pamatinius dalykus. Ir nereikia visko surašyti į programas. Svarbu, kad būtų surašyti pagrindiniai dalykai, paliekant mokytojui teisę pasirinkti.

Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į mokytojų rengimą. Mūsų šalyje tai labai skaudi problema. Šiandien likę du pedagogų rengimo centrai. Jie turėtų būti stiprinami ir didinama jų institucinė kompetencija.  Ir dėstytojai turėtų labiau orientuotis į savo profesinį tobulėjimą, bet ir jiems reikia padėti. Tam reikalingi ir įvairūs tyrimai, ir priemonės. Kol kas pedagogų rengimo centrai palikti plaukti. Turėtų būti tinklaveika. Centrai turi bendradarbiauti ir su savivaldybėmis, ir su profesiniam tobulinimui skirtomis  institucijomis. Kitaip nepasieksime sinerginio efekto. Turi atsirasti bendradarbiavimo kultūra.
Dar gan opi problema – dažnai nepagrįsti sprendimai. Jei norime kažką teigti, turime motyvuoti,  tam reikalingi tyrimai. Tyrimai yra labai nususinti. O Lietuvoje dera remtis nacionaliniais tyrimais.

Kiekvienas iš mūsų neturėtume pamiršti, kad  švietimas yra raktas – į ateitį. ir jei tą sritį apleidžiame, mes skandiname Lietuvą.

Dėkoju už pokalbį

Kalbino Karolina Baltmiškė