NAUJIENOS

Vilija Kojelytė: mobingą mokykloje patiria tie, kurie tuo metu nereikalingi

Kategorija:

Miestas:
Šį straipsnį rašau Naujųjų išvakarėse. Tačiau norisi pamąstyti ir pasidalinti su jumis mintimis ne tik apie praėjusius, bet ir apie visus 36 mokykloje praleistus metus. Per Lietuvą nuvilnijusi mobingo banga tarp medicinos darbuotojų pažadino manyje gana kontraversiškus prisiminimus apie pedagoginę veiklą. Ar gyvena mobingas ir mokykloje? Tikrai taip. Su šiuo reiškiniu susidūriau nuo pirmųjų darbo dienų. Tiesa, per 36 metus užsiauginau tvirtą skūrą ir iš driežiuko virtau tikru krokodilu. O jeigu nebūčiau užsiauginusi? Gal būčiau save atidavusi žurnalistikai ar bibliotekininkystei, dirbusi nekvalifikuotą darbą arba tapusi invalide su psichinėmis negaliomis. Bet aš noriu pakalbėti ne apie savo asmenines problemas, o apie mobingą kaip reiškinį, įsišaknijusį švietimo sistemoje, apie tai, ką pastebėjau darbinėje aplinkoje. Straipsnyje paminėti faktai tikri, tik vardai pakeisti, ugdymo įstaigos neįvardintos (redakcijai viskas gerai žinoma). Taigi, kokios mobingo švietimo sistemoje priežastys, kokiomis formomis jis pasireiškia ir kurie švietimo darbuotojai dažniausiai mobinguojami žvelgiant mano, buvusios eilinės mokytojos, o dabar jau pensininkės, akimis?
 
Dirbdama ne vienoje mokykloje, pastebėjau, jog mobinguojamas dažniausiai vienas žmogus, būtent, tas, kuriuo norima atsikratyti. Nenoriu grįžti į sovietmetį, kada mokytojai galėjo būti neparankūs sistemai, netinkami ideologiniam darbui arba šiaip nereikalingi vienam ar kitam darbo kolektyvui. Tada atsikratyti nereikalingais mokytojais administracijai nebuvo sunku, nes aktyviai talkindavo švietimo skyriai. Mokyklos tuo metu augo kaip grybai po lietaus, todėl darbo tiems ,,netikėliams“ susirasti nebuvo problema. Ir mokyklą palikti nebuvo baisu. Tiesa, viena mokytoja, apsvarstyta mokyklos tarybos posėdyje už bažnyčios lankymą, nusižudė. Po traukinio ratais užbaigė savo gyvenimą vienos mokyklos direktorius, tačiau priežastys man nežinomos, negalėčiau tvirtinti, jog tai dėl mobingo. Mano nuomone, mobingas  paaštrėjo su mokyklų tinklo optimizavimu. Išsaugoti stabilią darbo vietą, normalų darbo krūvį tapo iššūkiu. Todėl nereikalingų atsirado gana daug. Žinoma, lengviausia mobinguoti po vieną – puolant grupę žmonių, galima susilaukti rimto pasipriešinimo. Niekados nepamiršiu buvusios kolegės Rūtos žodžių: ,,Nežinau, ką man daryti. Noriu šokti nuo tilto. Nebematau tikslo gyventi. Mokykloje man vietos nebėra. Geriau nusižudyti, negu užstoti kitiems saulę“. Žinoma, tą minutę aš ją sugebėjau paguosti įrodydama, jog jos mokykla – nėra pasaulio bamba. Tačiau puikiai supratau, jog Rūtai dirbi bus labai sunku. Ji nepritapo prie mokytojų bendruomenės, sumažėjus klasių skaičiui, prasidėjo aršios pamokų dalybos – kažkuo atsikratyti juk reikia. Silpnai dirbantį pedagogą išstumti iš savo tarpo nėra sunku, bet čia atvejis visai kitas. Tenka pasitelkti tėvus ir mokinius. Paskatinti mokinius parašyti prašymą pakeisti mokytoją, o ypač tokį, kuris yra reiklus, nėra sunku. Taip žingsnis po žingsnio ir prarandamas darbas. ,,Nieko daugiau nebenoriu, kad tik trenkčiausi kur nors su mašina ir viskas kuo greičiau pasibaigtų, – verkė mokytojų kambaryje Loreta. – Vaikų suvaldyti neįmanoma, o pagalbos nė nesitikėk – negali dirbti, tai ir nedirbk“. Vida grįžo po atostogų ne į suremontuotą lietuvių kalbos kabinetą – priemones teko susidėlioti fizikos kabinete. Mat į jos vietą direktorė pasikvietė kitą lituanistę, kuriai sudarė gerą darbo krūvį. Tiesa, pastarajai irgi greitai teko palikti mokyklą, nes neatlaikė mobingo.
 
Deja, mokykloje vyksta konkurencija ne tik dėl darbo vietos išsaugojimo, bet ir dėl statuso. Būti pilkuoju kardinolu – ne vieno mokytojo svajonė. Kaip iškelsi savo nuopelnus darbe, parodysi savo pedagoginį talentą nesutrypdamas kito? Todėl ir bėgioja Aldona po mokyklą, pasigriebusi savo auklėtinio sąsiuvinį su, neva, mokytojos blogai ištaisyta klaida. O kiek būna neetiškų pokalbių su klase ir mokinių tėvais, kiek piktų žodžių mokytojų, mokyklos vadovų atžvilgiu. Ir užverdamas tikras širšalas – tėvų, mokinių ir mokytojų bendrame susirinkime ne sprendžiamos problemos, o tiesiog svarstomi mokytojai. O kaip kitaip sumenkinsi kolegos autoritetą ir savivertę? Sakoma – nuo seno galiūnai susikibdavo rankomis demonstruodami savo jėgą, miklumą, o kuriems to trūkdavo, imdavosi ginklo. Mobingui mokykloje geriausias ginklas – mokiniai ir jų tėvai. Tiesa, mokytojo darbo kokybės matas dažnai būna ir mokykla, kurioje jis dirba. Turbūt ne vienam teko dalyvauti PUPP darbų vertinimo komisijoje. Kokia svari gimnazijos mokytojų nuomonė ir kaip sunku įrodyti savo tiesą eilinės kaimo mokyklėlės mokytojui – jam prireikia ne tik žodynų, žinynų, bet ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos tarpininkavimo.
 
Kurie mokytojai dažniausiai patiria mobingą? Žinoma, tie, kurie tuo metu mokykloje yra nereikalingi ir tie, kurie lengviausiai pažeidžiami. Nereikalingas dažniausiai būna tas, kuris nenori stovėti ant to hierarchijos laiptelio, ant kurio pastato mokyklos bendruomenė. Išsišokėliai visada gauna per galvą. Žinoma, visiems malonu pasinaudoti stropiais, kūrybingais žmonėmis, bet jie  turi dirbti tyliai, nesižvalgydami į kitus. Jie turi nereikalauti už savo darbą papildomo užmokesčio, nevažiuoti už kvalifikacijai skirtas lėšas į seminarus, savo lėšomis prižiūrėti kabinetą. Gerai atsimenu vieno kaimo mokyklos direktoriaus žodžius: ,,Mokykloje užtenka trijų dirbančių mokytojų, kiti turi būti reikalingi“. Ne paslaptis, jog tie reikalingieji, t. y. politikų, stambių verslininkų žmonos, draugai, giminės, dažniausiai laimi konkursus ir priimami į darbą. Jiems mobingas paprastai negresia, bent tol, kol užgęsta jų žvaigždė.
 
Mieli kolegos! Tegul Naujieji  atneša į jūsų namus, darbovietes ir širdis kuo daugiau šviesos, meilės, atjautos ir tolerancijos esančiam šalia.
 
Vilija Kojelytė

 
 

Reklama