NAUJIENOS

Vilija Kojelytė: balta varna – ne paukštis, jei tu kitoks, vadinasi, ne koks

Kategorija:

Miestas:
Mano kartos atmintyje neblėstamai įaugęs mokyklinės kasdienybės vaizdinys: mokyklos halė, ratu, dažniausiai susikibę po du ar po tris, įsikniaubę į vadovėlius arba plepėdami, tarsi kaliniai vaikšto mergaitės ir berniukai vienodomis uniformomis, panašiomis šukuosenomis. Halės viduryje sukinėjasi prižiūrėtojas, t. y. budintis mokytojas, ir daro tvarką. Niekam nevalia bėgioti, šūkauti, pastumti draugą ar dar ką nors nepadoraus iškrėsti – tuoj būsi gėdingai pastatytas į vidurį šalia mokytojo. Taip buvo auklėjami tarybiniai piliečiai – visi turėjo gyventi ir mąstyti tarybiškai. Bet koks nepaklusnumas, noras išsiskirti iš kolektyvo elgesiu, išvaizda, kalbomis buvo netoleruojamas. O tos Vakarų šmėklos, bandančios iš vieningos minios išskirti individualistus, persekiojo net vaikų darželiuose: nebandyk vienas kampe žaisti su mašinyte ar lėle – tuoj visi vadins nedraugišku, nemokančiu bendrauti su vaikais.
 
Atpūtus naujiems demokratijos vėjams, išaugome mokyklines uniformas, tačiau vienodumo siekis, netolerancija kitokiam tarsi užsikodavo mūsų atžalose. Mokyklas užplūdo smurtas, patyčios – kliūva nuo bendraklasių ir ačkarikams, ir ryžiems strazdaniams, ir storuliams (ypač jei neįveikia normatyvų per kūno kultūros pamokas), ir moksliukams, mamyčių sūneliams bei dukrytėms, kurios nesilanko diskotekose, slaptose klasiokų sueigose sodų nameliuose. Ypač nemėgstami mokytojų vaikai – mat, jie potencialūs stukačiai. Nors mokyklose didelis dėmesys skiriamas asmenybės, individualumo ugdymui, tačiau paaugliai ir jaunuoliai sunkiai toleruoja išskirtinius asmenis – pilkų varnų būriui reikalingas vieningas aprangos, mąstymo ir elgesio kodas.
 
O mes patys ar jau tikrai išaugome tas vienodas mokyklines uniformas, pagaliau ar išsivadavome iš paauglių mąstymo?.. Ar lengva bendrauti su kitokiu? Ar toleruojame kitaip gyvenantį, kitaip mąstantį? Gal mūsų karta jau nebegali išsilaisvinti nuo sovietinio mąstymo klišių? Ieškodama kartu su jumis atsakymų, pateiksiu keletą gyvenimiškų situacijų - su panašiomis, manau, ne vienas esate  susidūręs. Minimų asmenų vardai pakeisti, bet redakcijai gerai žinomi.
 
Paprastai lankausi tame pačiame grožio salone. Čia aptarnavimas geras ir kainos nesikandžioja. Kirpėjos paprastai būna užimtos, reikia iš anksto užsirašyti. Tačiau viena dažniausiai būna laisva. Pas ją kartais ir nueinu. Ji dirba tikrai profesionaliai, maloniai bendrauja, bet mane nustebino kitų darbuotojų reakcija. ,,Jūs nežinote – ji priklauso Jehovos liudytojų sektai. Ji kažkokia trenkta, mes su ja neturim jokių ryšių, greit išeis kitur dirbti“, – piktdžiugiškai mane apšvietė viena jų. Tuoj supratau, dėl ko nuo jos nuviliojami klientai: ji kitokia, ne katalikė. Gerai pažįstu Iną, Satjos Sai Babos pasekėją. Dėl savo religinių įsitikinimų, veganiškos mitybos, pagarbos visoms gyvybės formoms moteris beveik prarado ryšius su giminėmis, artimaisiais, kaimynais, senais draugais. Daug kartų keitė darbovietes, nes niekas netoleravo jos mąstymo ir gyvenimo būdo: laikė keistuole, su pavažiavusiu stogu. Niekam nesuprantamos jos dažnos kelionės į Indiją, meilė indų kultūrai. Slegiama vienatvės, Ina paliko savo gimtąjį miestelį ir išsikėlė į Klaipėdą, įsijungė į Sai Babos pasekėjų grupę, atrado naujų draugų, bendraminčių. Ne paslaptis, jog katalikybė Lietuvoje jau tapo valstybine religija. Jei esi laisvamanis arba kitaip garbini Kūrėją, nepuoselėji katalikiškų tradicijų, esi balta varna – ne to lizdo paukštis.
 
Neseniai teko pabuvoti vieno miestelio ligoninės priimamajame. Niekada nepamiršiu mane šokiravusio įvykio. Grupė jaunuolių atvedė pagyvenusią moterį, patyrusią rankos traumą. Budintis chirurgas nusivedė moterį į operacinę, nes reikėjo susiūti piršto žaizdą. Paskui jį puolė į operacinę ir vienas iš lydėjusių jaunuolių – moters sūnus. Net nežinau, dėl kokios priežasties, bet priimamajame užvirė baisus triukšmas ir susistumdymas. Chirurgas paprašė apygirčių jaunuolių jam netrukdyti dirbti ir uždarė duris. Į konfliktą įsikišo net policija.  ,,Tu, nusenęs žydpalaiki, mes tau parodysime, tu dar mus prisiminsi“, – rėkė vienas iš atlydėjusių. Jam pritarė ir kiti. Buvusios šalia darbuotojos į konfliktą nesikišo. Nežinau, ką blogo padarė chirurgas, tačiau abejoju, kad šis garbaus amžiaus žmogus nusipelnė tokių jaunuolių patyčių ir epiteto žydpalaikis. Peršasi tik viena išvada: ,,Jei tu ne lietuvis, vadinasi, esi svetimas, tau ne vieta tarp mūsų“. Apie tautinę diskriminaciją teko pasikalbėti  su mokytoja Liuda. Ji ilgą laiką dirbo vienoje internatinėje mokykloje ir labai dažnai patirdavo mobingą tiek iš administracijos, tiek ir iš kai kurių kolegų. Jai buvo sudaromos blogos darbo sąlygos, jos veikla stebima lyg pro didinamąjį stiklą, stengtasi užkrauti pareigas, kurios jai visai nepriklausė. Kadangi Liuda rusė, kolegos jai bandė įpūsti lietuviškos dvasios – kasmet įpareigodavo mokykloje pravesti Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios šventes. Deja, lietuvybės įpūsti mokytojai tikrai nereikėjo – jos proproseneliai jau gyveno Lietuvoje, puikiai kalbėjo lietuviškai ir buvo įsilieję į mūsų kultūrą. Dėl nuolatinio mobingo Liuda pakeitė darbą ir šiuo metu sėkmingai dirba kitoje mokykloje. Tačiau ar padarytos stigmos kada nors užgis? Vargu. Man tik vieną kartą teko regėti žygiuojančius jaunuolius su plakatu ,,Lietuva lietuviams“, tačiau jų žvilgsnio niekada nepamiršiu. Atrodė, kad jie pasiruošę sutrypti visa, kas netelpa į jų standartus, visus, kurie yra ne tokie kaip jie.
 
Niekas negali užginčyti, kad šeima yra didžiulė vertybė, svarbiausia valstybės ląstelė. Tačiau visoje Europoje didėja vienišų žmonių skaičius. Lietuvoje skiriasi kas antra šeima. Ne kiekvienam lemta sukurti ir išsaugoti ją. Mes ne visi esame šeimos žmonės, kiekvienas gyvenime atliekame savo vaidmenį. Tačiau viengungiai dažnai tampa baltomis varnomis: laikomi nevykėliais, egoistais, o kartais net psichiniais ligoniais. ,,Pradinių klasių mokytoju negali dirbti nevedęs vyras, jis neauginęs savo vaikų, todėl nemoka su jais bendrauti“, – kaip su purvu drėbė viena supermamytė. ,,Kaip tu, būdama senmergė, iš viso gali bendrauti su mano vaiku? Pirma savo užaugink, o tik paskui eik mokytojauti“, – tėškė man viena kaimo poniutė. Viengungiai ypač patraukia homofobų dėmesį. Kažkas kažkur kažkam kažką pasakė ir prasideda pačios pikantiškiausios apkalbėlės, lyg mokytojas turėtų ir savo lytinę orientaciją deklaruoti.
 
Liūdnokos tos mano mintys. Nenoriu teigti, kad mūsų vaikystė sovietmečiu buvo tragiška, tačiau ji paliko tokias gilias žaizdas, jog dar kelioms kartoms teks jas gydytis. Norėtųsi, jog Tolerancijos diena būtų ne vieną kartą metuose.
 
Vilija Kojelytė

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ispazintis-nelengvas-kelias-is-alkoholizmo-nirvanos-blaivybes-link
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/vilija-kojelyte-mobinga-mokykloje-patiria-tie-kurie-tuo-metu-nereikalingi-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/snypstuko-sekmes-istorija-benamis-laukinis-kaciukas-tapo-namu-valdovu
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/pasididziavimo-nekeliantis-musu-tautosakoje-uzkoduotas-zmogaus-ir-gyvuno-santykis-

Reklama