NAUJIENOS

Verslininkas Ahmed Daker: esu dėkingas Lietuvai, tačiau matau dvigubus standartus

Kategorija:

Miestas:
Dvylika metų, vienas mėnuo ir dvidešimt aštuonios dienos. Tiek laiko pokalbio dieną buvo praėję nuo egiptiečio Ahmed Daker atsikraustymo gyventi į Lietuvą. Čia sukūręs šeimą ir pradėjęs verslą vyras sako, kad lietuviams sunku priimti prieglobsčio prašytojus ne dėl kultūrinių skirtumų, o mitų, kuriais jie apipinti.

Esate pačiame Vilniaus centre veikiančio salono „Beardland“ įkūrėjas. Pastebėjau, kad čia dirbantys meistrai – ne lietuviai. Gal galėtumėte papasakoti, kaip subūrėte šią komandą?

„Beardland“ mes siūlome arabišką kirpimo stilių. Kai 2016 m. atidariau pirmąjį saloną, Lietuvoje dar nebuvo nieko panašaus. Tais pačiais metais Lietuvos sieną kirto daug pabėgėlių ir nusprendžiau dirbti vertėju iš arabų bei prancūzų kalbų Užsieniečių registracijos centre. Iš Užimtumo tarnybos ir pačių atvykusių žmonių pradėjau girdėti, kad barzdaskučiai ieško darbo, ir atsirado galimybė plėsti savo komandą. Šie žmonės norėjo dirbti, tad su jais susitarti buvo labai lengva.

Bandžiau įdarbinti ir lietuvių, bet neradau tinkamų savo verslui, nes atliekame specifinių įgūdžių reikalaujančias procedūras, kurios Lietuvoje dar nėra populiarios, jų nėra mokoma. Galiu atvirai pasakyti, kad beveik visi mano darbuotojai šiuo metu yra pabėgėliai – arabai, afganai. Turime ir migrantų iš Turkijos.

Kada Jūs pats atvykote į Lietuvą, kas paskatino tokį sprendimą?

Čia atvykau vedęs lietuvaitę 2010 m. vasario mėnesį. Žmona ir vaikai buvo pagrindinė priežastis likti Lietuvoje.

Kaip ši šalis ir jos žmonės jus priėmė?

Vos atvykęs gyvenau Mažeikiuose. Man buvo labai įdomu, nes miestelis mažas, tuomet jis buvo daug tuštesnis nei dabar, o aš jame buvau turbūt vienintelis užsienietis. Esu šiek tiek tamsesnis, auginu barzdą, todėl traukiau visų žvilgsnius ir jaučiausi kaip Džonas Travolta. Ačiū Dievui, per visą laiką ten nepatyriau jokių blogų incidentų.

Nepaisant to, iš pradžių buvo sunku. Atvažiavau žiemą ir buvo labai šalta, pradėjau valgyti kitokį maistą, net vandens skonis skyrėsi nuo to, prie kurio buvau pratęs Egipte. Darbo neradau iškart, draugų taip pat dar neturėjau ir buvo liūdna visą laiką sėdėti namuose. Užtrukau apie pusę metų, kol pradėjau kalbėti lietuviškai. Aišku, ne taip laisvai kaip dabar, bet bendrauti su žmonėmis iškart pasidarė lengviau – galėjau kalbėti su kitais, jų klausytis ir suprasti. Bet įveikti reikėjo ne tik kalbos barjerą. Lietuvoje visai kitokios tradicijos, žmonės čia kitaip mąsto. Egipte mes turime savo tradicinius rūbus ir virtuvę, bet taip pat kitaip bendraujame ir kūno kalba. Esame ekspresyvūs, daug gestikuliuojame, o lietuviai – santūresni, todėl egiptiečiams būdingos manieros jiems gali pasirodyti nepriimtinos. Žinojau, kad jei nusprendžiau gyventi Lietuvoje, turiu pradėti mokytis ne tik kalbos, bet ir žmonių gyvenimo būdo. Man čia patiko. Žemaitijoje žmonės ypač uždari, bet iš ten parsivežiau tik gerus prisiminimus ir iki šiol bendrauju su buvusiais kaimynais.

Žinoma, kai persikėlėme į Vilnių, skirtumas jautėsi, nes sostinėje yra įsikūrusios visos valdžios institucijos, daug tarptautinių organizacijų, universitetų, į kuriuos atvyksta studentai iš viso pasaulio, beveik visur galima susikalbėti angliškai. Daugiau tiek čia gyvenančių užsieniečių, tiek turistų. Vilniuje prasilenkti su lietuviams nebūdingų bruožų žmogumi nėra taip neįprasta kaip mažesniuose miestuose.

Jūs šiuo metu itin užsiėmęs – vadovaujate verslui ir toliau savanoriaujate prieglobsčio prašytojų sulaikymo vietose. Tiesiogiai matote, ką atvykę žmonės išgyvena, matote, kaip į juos reaguoja visuomenė. Ar manote, kad per dvylika metų Lietuva pasidarė atviresnė kultūrų, tautybių įvairovei?

Anksčiau, kai valiuta dar buvo litas, žmonės keliavo daug mažiau. Dabar vis daugiau atostogoms renkasi Egiptą, Maroką, Šri Lanką, JAV ir kitas tolimas šalis. Lietuviai į keliones pradėjo žiūrėti kitaip – jie pradėjo galvoti, kad tai gali būti naudingas pasaulio pažinimo būdas. Taip pat ir su darbu užsienyje. Žmonės sugrįžta pamatę daugiau įvairovės ir ją skatina Lietuvoje, pradeda čia vykdyti tarptautinius projektus.

Tuo pačiu matau dvigubus standartus ir iš pradžių šiuo klausimu buvau griežtokas. Dauguma praėjusių metų liepos mėnesį atvykusių prieglobsčio prašytojų vis dar uždaryti, gyvena konteineriuose arba buvusio kalėjimo patalpose ir net negali laisvai išeiti pasivaikščioti, telefonai paimami tikrinimui. Vadinasi, nutrūksta kontaktas su šeima ir išoriniu pasauliu. Maistas tose vietose sąlyginai prastas, kai kur viduryje žiemos į dušą per lauką reikia eiti apie du šimtus metrų.

Aš pats esu arabas, didžioji dalis uždarytų prieglobsčio prašytojų taip pat arabai, yra ir afrikiečių. Europa nurašo šiuos žmones kaip neteisėtus migrantus, bet nebando žiūrėti, kodėl jie stengiasi čia atvykti ir prašyti prieglobsčio. Yra priežastis, kodėl žmogus viską paliko ir atvyko čia. Šiaip sau jis to nedarys. Mes tų priežasčių nematome, bet jos yra ir jos yra svarbios. Žmogus tik prašo leidimo gyventi, o ne prabangos.

Kaip manote, ar žiniasklaidos veikla turi įtakos tam, kaip matome iš Artimųjų Rytų ir Afrikos šalių atvykstančius asmenis?

Tikrai taip. Jei mes paimame telefoną ir atsidarome naujienas, visur rašo tik apie Ukrainą. Karas Sirijoje nėra plačiai apžvelgiamas. Nieko nėra ir apie Jemene žuvusius žmones. Kas ką tik vyko Saudo Arabijoje? Ten kenčia žmonės, kuriems lygiai taip pat kaip mums reikia normalaus gyvenimo, bet ką apie juos žino Vakarai? Aš skaitau arabiškai, todėl man ši informacija pasiekiama.

Tuo tarpu Bulgarijos Ministras Pirmininkas sakė, kad visus pabėgėlius iš Ukrainos reikia priimti, nes jie yra išsilavinę europiečiai, krikščionys, o ne teroristai, kurių visi bijo. Lenkijoje tas pats. Didžiuliai naujienų portalai, pavyzdžiui „NBC“, komentuoja, kad šitie žmonės yra gerai apsirengę, panašūs į mus, o ne kokie pabėgėliai iš Sirijos.

Palaukite – arabai taip pat turi gerą išsilavinimą, bet problema ta, kad jūs nemokate jų kalbos, o jie – jūsų. Kultūriniai skirtumai ir kitokios tradicijos nereiškia, kad arabai mažiau verti empatijos. Per Antrąjį pasaulinį karą dalis europiečių bėgo pas mus į Siriją, Libaną, Egiptą, Tunisą, Maroką. Mes nesakėme, kad atvyko balti žmonės, kurie nemoka mūsų kalbos, todėl nenorime jų priimti. Atidarėme duris ir juos įsileidome, nes jų šalyse vyko karas. Aleksandrijoje iki šiol yra likę italų, prancūzų, graikų klubai.

Dabar viskas atvirkščiai, bet mūsų priimti jau nenori. Man liūdna, kad atsirado tokia skirtis. Palaikymo mažai, o tie, kurie internete vis dar rašo kažkokius blogus komentarus, turbūt patys turi savų problemų ir taip išsilieja.

Kaip manote, kodėl komentatorių sukauptas pyktis nukreipiamas į tam tikrų tautybių asmenis?

Taip yra dėl to, kad šie žmonės mato kartojamus stereotipus. Pažiūrėkime į bet kokį amerikietišką filmą – banditai yra musulmonai ir tamsiaodžiai, o pasaulį išgelbėja baltaodis. Siunčiama netiesioginė žinutė, kad arabai yra kvailesni, blogesni, iki šiol vairuoja kupranugarius, turi penkiasdešimt merginų ir šimtą vaikų. Islamas ir musulmonai pristatomi ne tokie, kokius juos žinau aš. Stereotipai prasideda nuo medijų. Kol juos matome ekranuose, gatvėje niekas negalvos kitaip, nenorės bendrauti su užsieniečiais, jų bijos. Tėvai vaikams sakys nežaisti su tamsiaodžiais, o vaikai užaugę tokį požiūrį perims.

Eikite ir žaiskite, eikite ir bendraukite – jie visi yra vaikai. Prieš šešis metus mano dukra, dabar jai dešimties metų, grįžo iš darželio verkdama, nes tėtis egiptietis. Turėjau ją nuraminti ir paaiškinti, kad tame nėra nieko blogo. Dabar mano vaikams tėtis pats geriausias.

Nespaudžiu vaikų, nes jie dar maži, bet stengiuosi supažindinti su savo kultūra. Jie jau supranta, kad tėtis Ahmed yra musulmonas, kad namie neturime alkoholio, o kiaulienos negalime valgyti nei namie, nei darželyje, nei mokykloje, kad negražu meluoti. Mokau juos, kad visi darome klaidų, bet svarbiausia neskaudinti kitų, nes už sukeltą skausmą būsime atsakingi mes.

Aš labai visiems linkiu, kad savo problemų nekrautume aplinkiniams, mokėtume gyventi neskriausdami kitų, dalintumėmės tuo, ką turime. Problemų buvo ir bus, mes visi esame žmonės, aš taip pat turiu problemų, bet jos yra už šio kambario durų ir į mūsų pokalbį jų neatsinešu.

Aušrinė Smilgytė
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba

 

Reklama