NAUJIENOS

Vaistų nuo durnumo beieškant: „Tik neprašykite iš durno razumną padaryti“

Kategorija:

Miestas:
Minint vaistininkės, žolininkės, etnografės, habilituotos gamtos mokslų daktarės Eugenijos Šimkūnaitės metus, nejučia akys gręžiasi į pievas ir jose augančius žolynus. Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje vykusio renginio viešnia, atvykusi iš tolimo Žemaitijos krašto, nuo pat Gargždų, Giedrė Bružienė šmaikščiai papasakojo apie pievose augančių žolynų paslaptis.

 

Kaip sužinoti, kokiom ligom sergi ir kaip gydytis? Ogi kas aplink auga, tai tą ir naudoti reikia. Jei išdygo prie slenksčio, tai ne be reikalo, matyt, tokia negalia užpuolė, kurią tas augalėlis pagydyti gali. Viena geriausių žolelių – tai paprastas varputis, kurio šaknis galima naudoti visus metus. Šios šaknys saugo inkstus, jas vartojant nesusidaro akmenys, jos švelniai valo. Svarbiausia – be jokio šalutinio poveikio ir perdozavimo. Pasirodo, badmečiu varpučio šaknų į duoną maišydavo, kad skalsesnė būtų, kad visiems kąsnelio užtektų. Pavasarį duonos kepimui miltų pritrūkus tikdavo ir jauni asiūklio ūgliai. O štai su kitomis žolelėmis reikėtų atsargiai elgtis, pasitikrinti, ar su naudojamais vaistais „nesipyksta“. Ir pertraukas būtina daryti, ilgesnį laiką į vieną žolelę neįsižiūrėti. Kad lengviau būtų viską atsiminti – G. Bružienė atsivežė naują savo knygą „Ir ateis ta diena...“. Kodėl gi toks pavadinimas? Kaip sakė pati autorė, šiam pasakymui jau keli tūkstantmečiai: „Ir ateis ta diena – kai tu nieko nedirbsi. Ir eisi tą dieną skinti augalų. Ir senatvėje džiaugsiesi, kad tą dieną sau, o gal net kitam padėjai“. Tik pradžia šių gražių žodžių panaudota, tai lyg ir užuomina, kad knyga dar turės tęsinį. Leidinyje ne tik nuotaikingi pasakojimai apie augalus ir jų galias, bet ir Lino Bružo nuotraukos, padedančios augalus atpažinti bei tinkamai jais pasinaudoti. Savo ūkyje žolininkė priskina apie 80 rūšių gyduolių – tikrai yra iš ko pasirinkti ir daug ligų jomis galima išgydyti.

 

Vienintelė liga, nuo kurios vaisto nėra – tai durnumas. Šį teiginį žolininkė tikra istorija pagrindė: turėjo Bružai namuose katiną. Vieną dieną ėmė jis ir įsilipo medin, pora dienų nesavu balsu bliovė, niekaip neišlipo. Neapsikentė šeimininkas, įlipo į medį katino gelbėti. Kol žemėn nukėlė, tas jau į kitą medį įsilipo. Iš antro medžio liuoktelėjo ant stogo, o ten jau į kaminą įslydo. Pagailo katino kamine rėkiančio, išardė pečiaus sienelę, iškrapštė katiną, o jis vietoj dėkingumo – kieman ir tik liuokt į medį... Taip ir su durnumu – kaip begelbėtum, neišgelbėsi, jei pats to nenori, nei žmogaus, nei katino.

 

Manot, kad rudenį jau nėra ką rinkti? Klystate. Dabar – pats šaknelių rinkimo metas. Taigi, būkim sveiki, džiaukimės gražiu rudeniu, spalvotais lapais, paskutiniais žiedais, o vakarais mėgaukimės vasaros prisiminimais kvepiančia arbata.....
 
 
Roberto Šūmakario nuotraukos
 
Gitana Pumerytė-Vosylienė
Vilkaviškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
bibliografijos ir informacijos skyriaus vedėja


 

Reklama