NAUJIENOS

Vaida Ambrasaitė: tikiu, kad lietuvių kalba yra ateities kalba

Kategorija:

Miestas:
Ar norėtumėte per lietuvių kalbos pamoką išmokti programuoti tekstus? Įsitraukti į projektą, per kurį įrašysite lietuvišką dainą bendraamžiams iš Argentinos? O gal per pertrauką sugroti gitara kartu su mokytoja? Visa tai įmanoma, suderinama ir padeda mokiniams įsitraukti į mokymosi procesą taip, kad visai nesinori po pamokų skubėti namo, – atskleidžia Inovatyviausia metų kalbos mokytoja išrinkta Vaida Ambrasaitė, dirbanti Vilniaus kunigaikščio Gedimino progimnazijoje. Apie netradicinį lietuvių kalbos mokymą, mylimą profesiją, tinkamo požiūrio svarbą ir dar daugiau – šiandieniame interviu.

 

Miela Vaida, kaip jaučiatės, gavusi Inovatyviausios kalbų mokytojos apdovanojimą? Ar tai Jums buvo netikėta?

Jaučiuosi pasiryžusi augti. Kai esi mokytojas (-a), o tuo labiau, kai pradedi žengti mokytojo keliu ir darai ką nors naujo, pasitaiko visokių dienų, įvairių patirčių. Mokykloje kiekviena diena yra skirtinga, tad kasdien tenka tarsi traukti loterijos bilietėlį ir tik tada paaiškėja, kokia diena tądien bus. Šis apdovanojimas yra tarsi pasakymas, kad einu teisingu keliu švietimo sistemoje, o tai suteikia drąsos toliau eiti pasirinktu, kartais galbūt net labai netradiciniu, ugdymo keliu. Na, o kad mano pasirinktas kelias yra inovatyvus, buvo netikėta. Galbūt man tiesiog pasisekė, kad dirbu aplinkoje, kurioje žmonėms rūpi ugdymas, esu apsupta kolegų, kurie renkasi skirtingus ugdymo kelius, prieigas, neapsiriboja tik bendrosiose ugdymo programose išdėstytu turiniu. Būdama tokioje aplinkoje nesijaučiu daranti kažką ypatingo – kaip ir mano kolegos, dirbu darbą, kurį mėgstu, dirbu taip, kaip man pačiai būtų įdomu.
 
Lietuvių kalbos mokymas turbūt daugeliui iš pirmo žvilgsnio atrodo archajiškas, rimtas, galbūt monotoniškas. Kaip galėtumėte paneigti šį stereotipą?

Kalbos archajiškumas, manau, yra dalykas, kuriuo verta didžiuotis, tad nepriskirčiau tam jokios neigiamos konotacijos. Kita vertus, suprantu, kad klausimas yra apie nuostatas, dažnai girdimas visuomenėje. Kaip ir galima pastebėti mano pirmame atsakyme, manau, tai yra požiūrio klausimas. Požiūrio ir į pačią kalbą, ir į jos dėstymą. Jeigu į lietuvių kalbą žiūrėsime tik kaip į praeities kalbą, tuomet išties ji gali pasirodyti tik archajiškas, monotoniškas dėstomasis dalykas, bet juk lietuvių kalba yra mūsų dabarties kalba, kurią vienu ar kitu formatu sutinkame kiekvieną dieną. Taip pat tikiu, kad lietuvių kalba yra ir ateities kalba. Jau šiuo metu tai puikiai įrodo Sauliaus Keturakio sukurtas personažas Tomas Maagi – dirbtinis intelektas, kurio parašytos novelės buvo išspausdintos kultūros ir meno žurnale „Nemunas“. Dėl šių priežasčių esu įsitikinusi, kad neverta rinktis archajiško ar inovatyvaus požiūrio į kalbą. Manau, tai gali derėti, svarbiausia – rasti balansą ir nuoširdžiai tikėti, kad lietuvių kalba nėra tik praeities kalba, tai yra dabarties ir net ateities kalba.
 
Kokias inovacijas taikote savo pamokose? Ir kodėl, Jūsų nuomone, svarbu, kad pamokos būtų interaktyvios?

Stengiuosi dėstyti savo dalyką taip, kad ne tik mokiniams, bet ir man pačiai būtų įdomu. Būtent tada rezonuoja atradimo džiaugsmas ir nutinka įdomios pamokos fenomenas. Pasakyti mokiniams, kad tik perskaitytų tekstą, esantį vadovėlyje, o paskui atliktų užduotis, atsakytų į vadovėlyje esančius klausimus, man pačiai būtų neįdomu. Kai vadovėlis tampa pagalbine, bet ne pagrindine priemone pamokoje, tenka kurti daug autentiškų ir, žinoma, naujų ugdymo metodų. Yra buvę pamokų, į kurias nešiausi net raugintus agurkėlius (kaip ugdymo priemonę).

Šiuo metu man pačiai įdomiausia inovacija „Micro:bit“ kompiuteriukų integracija lietuvių kalbos ir literatūros pamokose – juos pasitelkdami programuojame tekstus, o su vyresniais mokiniais šiais mokslo metais pritaikėme „Micro:bit“ programavimo plokštelės teikiamas galimybes lėlių spektaklyje Kazio Borutos kūrinio „Baltaragio malūnas“ motyvais. Tad įvairių keistų sprendimų mano darbo praktikoje tikrai yra buvę. Tačiau viso to tikslas nėra ką nors nustebinti. Svarbiausia, kad pasitelkiant tokio tipo sprendimus galima ne tik pasiekti ugdymo tikslus, bet ir ugdyti mokinių bendrąsias kompetencijas, paskatinti jų pozityvų požiūrį į ugdymo procesą, lietuvių kalbą ir literatūrą, parodant kalbos ar literatūros archaiką ne kaip problemą, bet kaip galimybę, o galbūt net keisti požiūrį į mokyklą ir ugdymo(si) procesą. Tikrai tikiu, kad tai veikia.

Štai mūsų mokyklos bendruomenėje natūralu, kad mokiniai po pamokų neskuba namo. Jie leidžia laiką mokykloje, nes jiems ten smagu, jie tapatinasi su šia erdve. Yra buvę atvejų, kai auklėtinio tėvai atvažiavo ieškoti sūnaus į mokyklą, nes negalėjo patikėti, kad išties po pamokų jis nori būti ne kur nors kitur, bet mokykloje. Manau, tokie dalykai nėra savaiminiai procesai, tai yra didelio mokyklos bendruomenės susitelkimo, bendravimo ir darbo rezultatas, kuris prasideda galbūt nuo mažiausių pokyčių pamokoje.

Kaip nustatote ribą tarp interaktyvaus ir tradicinio mokymo, kad nenukentėtų nei vienas, nei kitas?

Dažnai tenka girdėti, kad pamokos, kurios nutolsta nuo vadovėlyje siūlomų mokymosi metodų, yra tik visiškai nenaudingas žaidimas, todėl šiuo atveju itin svarbu išgryninti esminį dalyką – nepainioti tikslo ir priemonių. Lietuvių kalbos ir literatūros ugdymo turinys yra patvirtintas bendrosiose programose, todėl yra labai aišku, ką mokiniai turi mokėti. Tai ir yra mano tikslas. Na, o tikslams pasiekti renkuosi tas priemones, kurios atrodo tinkamiausios.
Pavyzdžiui, disgrafijos atveju galimybė dalį atliktų užduočių įrašyti balsu, sumontuoti vaizdo įrašą ar kita interaktyvi priemonė gali būti išsigelbėjimas, o daliai mokinių keisti rašymą į tiesiog balso įrašymą gali būti regresą skatinantis procesas. Svarbu, kad patys mokiniai suprastų, jog tikslas lemia priemonių pasirinkimą, o ne atvirkščiai.
 
Ar kartu su vaikais dalyvaujate projektuose, renginiuose ar išvykose? Kuris jų labiausiai įstrigo tiek vaikams, tiek Jums ir kodėl?

Nors karantinas šiek tiek pristabdė tempą, stengiuosi su mokiniais dalyvauti visur, kur tik įmanoma, nes pasaulis yra labai įvairus ir įdomus, todėl noriu, kad jie jį pažintų kuo plačiau ir turėtų galimybę susidėlioti savo pasaulėlį iš spalvotų mozaikos dalelių. Ar visiems mokiniams visada viskas patinka? Tikrai ne, bet mokau iš kiekvieno renginio, projekto, išvykos pasiimti bent vieną idėją. Net jei mokinys argumentuotai moka pasakyti, kodėl kažkas nepatiko, vertinu tai kaip teigiamą patirtį.

Kita vertus, pastebiu, kad dažnai mokiniai ir pakeičia nuomonę, galbūt kartais reikia laiko, nes net tokie dalykai kaip organizuojama septintokų etnografinė vakaronė palaipsniui įgauna pagreitį ir tampa užkrečiama veikla. Pirmaisiais metais prisijungė tik viena klasė, dabar tai jau didelis visų septintokų renginys, apie kurį klausinėja ir šeštokai, laukdami, kada jiems vyks kažkas panašaus.

Ko gero, atmintyje ryškiausiai išlieka tos patirtys, kurios skatina tarptautiškumą, o kartu priverčia susimąstyti apie lietuvių kalbos, kultūros šiuolaikiškumą, patrauklumą, integralumą. Kadangi dirbu Vytauto Didžiojo universiteto organizuojamuose vasaros ir žiemos kursuose, kuriuose mokomi kitakalbiai, turiu galimybę į pamokas pakviesti kitataučių. Na, o kai olandas, kalbantis lietuviškai, vieną dieną apsilanko pamokose ir mokiniams skaito savo kūrybos poeziją lietuviškai ar paaiškina dalyvio temą, nuosakas, palygina lietuvių kalbą su kitomis kalbomis, pasako konkrečius argumentus, kodėl pats iš visų pasaulyje egzistuojančių kalbų pasirinko lietuvių kalbą, tikrai tiek man, tiek mokiniams kyla daug minčių apie nuostatas ir požiūrį į savo gimtąją kalbą.

Taip pat labai sėkmingas projektas, kurio metu buvo skatinamas tarpkultūrinis bendravimas, vyko prieš pat Kalėdas. Keitėmės savo pačių gamybos dovanomis su Argentinos mokykloje besimokančiais mokiniais, visos dovanėlės turėjo atspindėti mūsų kultūros Kalėdų tradicijas, papročius, tad įrašėme ir siuntėme net lietuvišką kalėdinę dainą. Taigi, manyčiau, kad tokios veiklos įtraukia mokinius į tarpkultūrinę aplinką, kurioje jie gali didžiuotis tuo, kad yra lietuviai ir moka kalbėti būtent lietuviškai.


Visuomenėje pasigirsta nuogąstavimų, kad šiuolaikiniai vaikai nenoriai mokosi lietuvių kalbos (arba rašo su gausybe gramatikos klaidų) ir mieliau bendrauja angliškai. Ar pastebite tokią tendenciją? Kokia Jūsų asmeninė patirtis?

Išties dažnai tenka išgirsti tokių nuogąstavimų, tačiau aš atsisakyčiau kalbų priešinimo, siūlyčiau žodelį „arba“ keisti „ir“. Man atrodo, kad puiku mokėti ir lietuvių kalbą, ir anglų kalbą, ir kitas kalbas. Tiesą sakant, dažnai ir mokiniai nustemba, kad lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja moka angliškai, tačiau man atrodo svarbu mokėti anglų kalbą. Mano nuomone, pagarba savo gimtajai kalbai neturėtų skatinti priešiškumo kitoms kalboms. Na, o kaip mokiniai supranta ir priima lietuvių kalbos svarbą savo gyvenime, yra nuostatų klausimas. Pastebiu, kad mano mokiniai atskiria arba bent jau stengiasi atskirti tiek anglų, tiek lietuvių kalbos vartojimo kontekstą. Kartais jiems tikrai išsprūsta žodis „sorry“, bet tokiu atveju tuoj pat pasakomas ir lietuviškas atitikmuo „atsiprašau“.

Manau, svarbu, kad mokiniai jaustų kalbos vartojimo situaciją, kontekstą ir pagal tai rinktųsi kalbą. Sudėtinga tikėtis, kad žaisdami kompiuterinį žaidimą su kitakalbiais draugais jie vartos lietuvių kalbą, tačiau atėję į mokyklą jie angliškai su manimi nekalba, nebent tai išsprūsta netyčia, nori pajuokauti arba tai lemia pamokos kontekstas (pavyzdžiui, vyksta tarptautinis projektas ir aplink tik anglų kalbą suprantantys žmonės). Jeigu mokiniai noriai kalba lietuviškai, dažniausiai stengiasi šią kalbą ir mokytis.

Žinoma, tikrai negaliu teigti, kad tai būdinga visiems mokiniams, ir jokiu būdu nesakau, kad visiems sekasi, tačiau geriau pagalvojus, net ir pasiklausius savo tėvų, artimųjų mokyklos istorijų, suprantu, kad taip buvo visada. Yra mokinių, kuriems sekasi lingvistika, kalbos ar kurie turi pakankamai motyvacijos mokytis, jei net ir nesiseka, o yra mokinių, kuriems nesiseka ir nenori mokytis. Bet juk tai nėra naujas reiškinys. Ar tikrai visi žmonės, kurie mokėsi prieš kelias dešimtis metų, buvo tobulai raštingi ir mylėjo lietuvių kalbą? Manau, kad ne. Tad aš esu linkusi sutelkti dėmesį į būdus, kaip jaunajai kartai jų kalba pasakyti, jog svarbu gerbti savo kalbą, ja didžiuotis, nes tai mūsų išskirtinumas pasaulyje, kad jiems būtų svarbu, kaip jie kalba, rašo, kad jie suprastų, jog tai yra jų tapatybės dalis ir kalba yra labai didelė jėga, kuria mes galime pasinaudoti, o ne į jaunosios kartos kritiką.
 
Kaip atrodo Jūsų laisvalaikis – ką mėgstate veikti, užvėrus klasės duris? Kokios veiklos padeda greičiausiai atitrūkti nuo darbinių rūpesčių?

Tenka pripažinti, kad uždarius klasės duris mokytojos darbas nesibaigia, bent jau man. Riba tarp to, kur yra darbas ir kur nebe, yra išnykusi. Tačiau visiškai atitrūkti man padeda meditacija, ilgi pasivaikščiojimai, apsilankymas teatre, knygos arba grojimas gitara. Gitarą turime net ir klasėje, tad kartais pavyksta pasinerti į muziką per laisvas pamokas, o per pertraukas grojame su mokiniais. Man grojimas su mokiniais ar klausymas muzikos, kurią jie išmoko groti, irgi yra atotrūkis nuo darbinių rūpesčių, o tam net kartais nebūtina išeiti iš klasės. Juk mokykloje vyksta gyvenimas, o gyvenimas būna visoks, kartais pažeria rūpesčių, o kartais ramybės akordų.
 
Kas Jus labiausiai įkvepia tobulėti profesinėje veikloje? Ar tai tam tikri žmonės, sutikti Jūsų gyvenime, galbūt autoritetai? O gal stiprus noras būti šio, technologijų apsupto, laikmečio dalimi?

Mane labiausiai motyvuoja aplinka, kurioje nereikia galvoti apie motyvaciją. Net jeigu būna sudėtingų dienų, vis tiek žinau, kad esu ten, kur noriu būti, tada jaučiuosi gerai. Manau, jeigu galvočiau, kad man reikia kažkur ieškoti įkvėpimo, tuomet suprasčiau, kad kažkas vyksta ne taip, kaip turėtų vykti.

Kita vertus, bandydama reflektuoti, kas yra ta aplinka, kurioje aš specialiai negalvoju, kas mane įkvėptų, ko gero, rasčiau nemažai komponentų, bet svarbiausia – žmonės, kaip ir visoje švietimo sistemoje. Mokykloje, kurioje dirbu, nuolat gavau daug laisvės, palaikymo įgyvendinti keisčiausias idėjas tiek iš administracijos, tiek iš daugelio tėvų, tiek iš kolegų, tiek ir iš pačių mokinių.

Kaip ir minėjau interviu pradžioje, mokykloje būna visokių dienų, todėl labai svarbu, kas yra aplink, ypač tomis blogomis dienomis, kai ištrauki nesėkmingos dienos mokykloje bilietėlį. Kartais sakau, kad mokyklos, kurioje dirbu, bendruomenė mane užaugino kaip mokytoją, tikiu, kad taip ir yra, nes aplinka sukuria sąlygas arba augti, arba, pavyzdžiui, tiesiog šaukti apie blogą švietimo sistemą. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę augti. To linkėčiau ir kitiems mokytojams – rasti aplinką, kurioje jie galėtų augti.

Dėkoju už pokalbį.

Miglė Lopetaitė
Straipsnis paskelbtas: https://www.svietimonaujienos.lt


 

Reklama