Trečioji kuriamos politinės partijos „Antroji Lietuva“ programos dalis

3. Moralinė krizė
3.1. Dvi Lietuvas ir jų atskirtį kristalizavusį „galimybių pasą“ gamina konkreti politinė valia, įgalinta tam tikros psichosocialinės atmosferos ir pati ją, savo ruožtu, įgalinanti. Šią atmosferą vadiname moraline krize. Kalbų apie ją nereikėtų painioti su kalbomis apie „vertybių stoką“: „vertybinė politika“ yra vienas pagrindinių moralinės (o dabar dar ir politinės bei ekonominės) krizės simptomų ir nešėjų.
3.1.1. Vertybė yra tai, ką kas nors vertina, teikia prioritetą kito dalyko atžvilgiu: be vertintojo ir jo tikslų ji neegzistuoja. Todėl šia sąvoka galima pridengti bet ką, o pasitelkiama ji siekiant išvengti moralės temos ir kartu suvilioti būtent apie ją galvojančius.
3.1.2. „Vertybių“ vardu tik bandoma primesti tam tikros interesų grupės partikuliarų gėrį kaip universalų, bendrąjį, ir likviduoti opoziciją kaip ne-žmones.
3.1.3. Moralė – ne lazda kam nors apdaužyti. Kas taip vartoja moralinę terminiją, kas tapatinasi su ja idant gautų progą užjuokti, pasmerkti ir išplūsti – pats yra krizės dalis ir simptomas.
3.1.4. „Nepriekaištingos reputacijos“ sąvoka – irgi simptomas. Kas jaučiasi esąs nepriekaištingos reputacijos, tas jos apskritai neturėtų turėti. Valstybė, kurios tarnautojai ir politikai atrenkami (arba atmetami) pagal tokį formalų kriterijų, neišvengiamai apsistato pačiais amoraliausiais charakteriais ir tampa jų įkaite privilegijuodama pareigūną už tai, kad šis neatrodo esąs gyvas žmogus.
3.1.5. Moralinė krizė – būsena, kurioje natūralu užsiimti kognityvine agresija prieš tradiciškai ir intuityviai suprastą gėrį: būtent tai ir yra blogis.
3.2. Neaišku ar egzistuoja objektyvus gėris – protas gali tik viltis ir linkėti – tačiau valstybė apie jį privalo valingai nežinoti, nes objektyvus gėris, net jei jis visuotinis ir visiems galiojantis, negali būti praktikuojamas daugiau nei vieno žmogaus, kadangi kolektyvas pagal apibrėžimą neturi savo paties laisvos valios. Individui, tuo tarpu, psichologiškai būtina savą gėrį laikyti objektyviai geru – antraip jis tampa cinišku arba netenka vilties. Viešos nuolatinės atakos prieš tai, ką žmogus suvokia kaip gėrį, demoralizuoja jį ir visus aplink.
3.2.1. Atakos liudija, kad egzistuoja sąmoningo „blogio darytojo“, „blogiečio“ tapatybė. Ji nukreipta pirmiausia prieš paties išpažįstamą „gėrio“ sampratą bei jauseną ir pastūmėja elgtis atvirkščiai. Taip viliantis užsitikrinti vietą įsivaizduojamame elite „žinančiųjų geriau“ – tų, kurie „moka gyventi“ ir nėra sentimentalūs ar naivūs, tų, kuriems sekasi.
3.2.2. Gėrio apibrėžimai nėra politikos objektas, valstybė neturi jų primesti ir pamokslauti: valstybė yra apie prievartą, moralė – apie laisvą pasirinkimą; bet koks politinis gėrio primetimas neigia laisvą piliečių valią ir todėl neišvengiamai yra blogis. Valstybė – ne kunigas, ne filosofas, ne pedagogas, ne knyga, ne tėtis, ne mama ir ne asmuo, todėl jų funkcijos jai nepriklauso. Ir tai tariame ne tėčio ar mamos nenaudai, o atvirkščiai.
3.2.3. Tačiau valstybė gali ir turi liautis užsakyti, įdarbinti, globoti „blogio darytojo“ personažą, proteguoti, atsirinkti valstybės tarnybon būtent tokius charakterius. Liautis įgalinti blogio praktikas.
3.3. Pastarąsias sudaro ne tik „bendrojo gėrio“ vardan vykdomi piliečių teisių ir laisvių ribojimai (nuo „sveikatinimo“, „mūsų visų saugumo“ ir cenzūros iki „profesionalų vyriausybių“ ir „žaliojo kurso“), ne tik tam tikri instituciniai mechanizmai, jų prielaidos ir logika, bet ir ištisa ilgametė viešumos kultūra – ją kuria, puoselėja ir skatina žiniasklaida, politikai, valstybės instucijos, švietimo sistema, ir bemaž visi autoritetais prisistatantys balsai.
3.3.1. Biurokratinio aparato žvilgsnis į kiekvieną kaip į potencialų sukčių, nusikaltėlį ar silpnaprotį, „kol neįrodyta kitaip“. Rutiniškas institucinis žeminimas, pvz., priverčiant nepasiturinčius gyventojus prašyti kompensacijų, užuot įstūmus juos į prašymo reikalingą padėtį ta pačia ranka, kuri po to prašymą (kartais) tenkina (įvairios išlygos, teisę į kurias reikia įrodinėti pažymomis, užuot iškart potvarkius formulavus taip, kad išskirtos grupės į jas nepatektų; „pagalba“ pensininkams skiriant įvairias papildomas išmokas ar nuolaidas, užuot padidinus pensijas; biurokratinis aukštos kvalifikacijos darbuotojų teroras ir priežiūra; agresyvi VMI komunikacija dėl menkiausios nepriemokos ar klaidos etc.).
3.3.2. „Sanitariniai“ išpuoliai prieš tuos, kam nepasisekė, kas nenorėjo, negalėjo ar nemokėjo dalyvauti pasaulyje, kuriame sekasi: nuo nuolatinės retorinės paniekos skurstantiems ar mažiau uždirbantiems ir draudimų duoti išmaldą benamiams iki draudimų šerti valkataujančius gyvūnus, individą laikant „sistemine problema“ ir taip „sisteminį sprendimą“ pasiūlant vietoje viešai diskredituoto gailesčio.
3.3.3. Projektinė lėšų įsisavinimo kultūra: gamyba, kuri nieko negamina, kūryba, kuri nieko nekuria – tik popierines darbo vietas, pinigų perskirstymą, ataskaitas, laiko gaišimą, socialines įtampas, melavimą fondams, sau ir visiems, apsimetinėjimą ir jausmą, kad nuo šiol veiklos apmokėjimas nebeturi nieko bendra su jos reikalingumu ir kokybe. O kartu – panieką tebedirbantiems ką nors tikra.
3.3.4. Išmokos už nedarymą, negaminimą ar produkcijos sunaikinimą. Taip ūkio subjektas dirbtinai paverčiamas de facto išlaikytiniu, iš kurio po to dar ir tyčiojamasi.
3.3.5. Skatinimas apsidraudėliškumo ir fiksuotos, apskaičiuojamos, statistiškai prognozuojamos ateities (pensijų fondai, privalomos PSD įmokos etc.). Savo ruožtu, tai skatina savęs ir kitų matymą kaip bet kuo pakeičiamo skaičiuko lentelėje ar „plytos sienoje“, rezignaciją ir tą ateitį uždaro, atima; kartu su dabartimi.
3.3.6. Agresyvi ir vis agresyvėjanti kova su praeitim, virstanti įpročiu ir galop pareiga ją iškraipyti, naikinti ir cenzūruoti, užuot pažinus ir supratus (nuo mokyklinės propagandos ir užsakomųjų straipsnių žiniasklaidoje, iki paminklų ir artefaktų griovimo, anksčiau gerbtų figūrų viešo pasmerkimo ritualų, apsunkintos prieigos prie autentiškų šaltinių ir tekstų). Tuo pagrindu – kartų konflikto kurstymas.
3.3.7. „Jorkšyro terjero“ tapatybė kaip moralinis idealas užsienio politikoje, ne tik stumiant šalį į realų politinį pavojų ir atnešant didžiulius ekonominius nuostolius, bet ir sąmoningai valstybiniu mastu kultivuojant savimi patenkintos smulkios beprasmės niekšybės etiką: besąlygiškai pataikauti galingesniam ir iš už jo nugaros pirmam puldinėti kitus galingus.
3.3.8. Šauktinių armija, ketinimai įvesti visuotinę mobilizaciją: tuo skelbiama, kad asmuo, jo gyvybė, kūnas ir gyvenimas yra valstybės nuosavybė. Šis pranešimas – vienintelis tokio potvarkio motyvas: šauktiniais Lietuva neapginama. Dar daugiau: šauktiniais ji daroma negintina.
3.3.9. Žvilgsnis, kuriam viskas – žmonės, miestas, gamta, idėjos, simboliai… – tėra panaudotinas resursas, matuotinas „verslumu“, „konkurencingumu“, „naujumu“, „tvarumu“ ir eurais, kuriuos galima iš jų betarpiškai kuo greičiau išspausti. Automatinė panieka kitiems prioritetams ir kriterijams. Patyčios iš tų, kurie „nesupranta“ – kad, pvz., negalima kirsti sveikų medžių vien todėl, jog už apželdinimą moka ES, arba leisti naikinti miškus, jeigu skandinavų įmonė pasiūlo neblogą sandėrį.
3.3.10. Politinė monstriško intelektinio nesąžiningumo praktika, nejučia tapusi kasdiene praktika visų, besitapatinančių su taip valdoma valstybe: neribotai smerkti „svetimus“ už tą patį ar gerokai mažesnį trūkumą ar nusižengimą, kuriuo pasižymi „savi“; atitinkamai – liaupsinti „savus“ už ydas ar vidutiniškumą, „svetimiems“ ginčijant net akivaizdų talentą. Taip iš politikos, kultūros ir viešumos eliminuojant tiek realų ar potencialų politinį priešą, tiek oponentą ir, vietoje jų, išstatant pačių susikurtą polemikos nevertą šmėklą.
3.3.11. Menininkų bendruomenės, kultūros ir mokslo institucijų išdavystė: bilietu į kultūros elitą tampa ne talentai, sugebėjimai ir darbai, o demonstratyvi panieka „likusiems“ ir besąlygiškas lojalumas politinei galiai.
3.3.12. Toksiška viešoji komunikacija, kurioje nėra vietos nei informavimui, nei analizei, interpretacijoms ar diskusijoms, o tik „nuomonės formavimui“, t.y. primetimui, nepaliaujamu kartojimu nutildant arba be argumentų pajuokiant visa, kas tam formavimui neparanku ar trukdo.
3.3.13. Socialinių medijų dirbtinė psichopatija, verbalinis simbolinis sadizmas, kurį generuoja ir kursto svarbius postus valstybėje užimantys asmenys bei jų aplinka.
3.3.14. Socialinė inžinerija valstybės užsakomų apklausų ir mokslinių tyrimų būdu: konstruoti užsakovų pageidaujamas tendencijas, užuot dėjus pastangas išsiaiškinti ir suprasti realias. Prielaida – episteminis nihilizmas: realių tendencijų („tiesos“) nėra, jos bus tokios, kokias vaizduosime. Pasekmė – ciniškas viešas melas, prisidengiant mokslo autoritetu, kuris, kaip autoritetas, likviduojamas.
3.3.15. Etninė neapykanta lietuviams, viešas apriorinis jų simbolinių koordinačių niekinimas.
3.3.16. Tapatinimasis su kerštu už Holokaustą, noras žaisti Izraelį – lygiuotis į šią valstybę, laikyti ją pavyzdžiu.
3.3.17. Nors „tiesos nėra“, valstybė remia gamtamokslinį pasaulėvaizdį, kuriam žmogus – gyvūnas tarp gyvūnų, atomas tarp atomų, mechaniška sistema, sapnuojanti, kad turi sąmonę ir skiriasi nuo AI kažkuo daugiau nei ribotumu. Šis pasaulėvaizdis – moralinio nihilizmo ir politinio cinizmo ištakos, jis pašalina kliūtis totalitarizmui ir pastarąjį pateisina. Kas kalba apie žmones lyg valdomus instinktų, „koduojamus“ ar „programuojamus“, tas jį išpažįsta ir yra politinis laisvės priešas.
3.4. Šios blogio praktikos yra reakcija į tai, kas tradiciškai suvokiama kaip gėris: išpuolis prieš folklorinius moralaus elgesio supratimus ir krikščionybę (užuot padėjus vargšui – tyčiotis iš „lūzerių“; užuot vengus puikybės – pozuoti prie stendų; užuot nemelavus – meluoti; užuot pasielgus „kaip liepia širdis“, elgtis „brandžiau“, t. y. priešingai; šaipytis iš visko, kas kada nors patiko, ką vaikystėj ar paauglystėj gerbei ir mylėjai, nes taip saugiau – išpažindamas lojalumą tapsi pažeidžiamas). Taip nieko nebemyli, negerbi ir nemėgsti – išskyrus savo trapų socialinį statusą.
3.5. Valstybė, būdama minimali, negali įstengti likviduoti moralinės krizės (o nebūdama minimalia taptų dar didesne problema už moralinę krizę), tačiau gali neremti jos, neskatinti, ir sudaryti sąlygas elgtis kitaip.
3.5.1. Institucine biurokratinio aparato prielaida turi tapti pasitikėjimas ir nekaltumo prezumpcija. Mažinti priežiūros ir kontrolės buhalteriją.
3.5.2. Paramos, pašalpų, kompensacijų ir nuolaidų sistemą perkeliant biudžeto lėšas keisti tokia, kur interesantui jų nereikėtų.
3.5.3. Likviduoti valstybinę „elito“ vs „masių“ retoriką ir socialinės neapykantos kurstymą viešumoje.
3.5.4. Skatinti individualiai padėti to reikalingiems, užuot draudus: joks individas negali būti laikomas „problemos“ dalimi ir traktuojamas „sistemiškai“ (įskaitant gamtą). Pavieniai gerumo aktai – svarbiau nei „sisteminis problemos sprendimas“.
3.5.5. Likviduoti valstybinį spaudimą kokia nors forma apsidrausti – nuo nebeatsikratomų privačių pensijų fondų iki PSD: tokie pasirinkimai galimi tik savanoriškai.
3.5.6. Jokios projektinės veiklos valstybės institucijose ar jas aptarnaujančiose organizacijose. Užkardyti „lėšų įsisavinimą“, nebent bus įrodytas nepadarymas žalos.
3.5.7. Panaikinti įstatymus, skatinančius susvetimėjimą darbo, verslo ir mokymosi aplinkoje (pvz., dėl seksualinio priekabiavimo; trukdymai suinteresuotiems dalyviams individualiai susitarti bei pasitikėti vieniems kitais).
3.5.8. Pagarba istorinei atminčiai. Liautis iškasinėti mirusius priešus.
3.5.9. Atsisakyti agresyvios konfliktiškos užsienio politikos, kišimosi į kitų šalių vidaus reikalus, tarptautinių provokacijų ir „demokratijos eksporto“. O taip pat – servilizmo.
3.5.10. Atsisakyti šauktinių.
3.5.11. Atsisakyti socialinės inžinerijos, nesamdyti šiam tikslui Mokslo ir ekspertų. Nei tikrų, nei tariamų.
3.5.12. Rinkti duomenis, jų pagrindu priskirti individams tapatybę, kreiptis į juos pagal jų stereotipą ir izoliuoti socialiniame burbule yra neapykantos nusikaltimas.
3.5.13. Liautis žaisti Izraelį: ne, mums jis – ne pavyzdys.
3.5.14. Valstybės politine valia žmogus nėra „tik gyvūnas“ ar „tik žolė“. Valstybė neremia priešinga prielaida grįstų veiklų (įskaitant kultūrą ir menus).
3.5.15. Yra dalykų, kurie neparduodami. Elgtis atitinkamai.
3.6. Remtis personalizmu: asmuo – pirminė, svarbiausia realybė. Iki sistemos, „visuomenės“, „bendrojo gėrio“, „visuotinės perspektyvos“, „objektyvių interesų“ ir bet kokio universalumo yra konkretūs gyvi asmenys ir jų veiksmai. Žmonės nėra be nuostolių vienas kitu pakeičiami funkcijų vykdytojai; sistema pati nesutvarkys. Pasitikėti asmeniu, ne kolektyvu, sistema ar taisykle. Grąžinti į politiką „žmogišką faktorių“, užuot skelbus jį eliminuotinu trikdžiu.