NAUJIENOS

Tradiciniu žygiu į vadavietę šiluose prie Skroblaus upelio

Kategorija:

Miestas:
„O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką, Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės! Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs, ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės...“, – rašė tragiško likimo partizanų poetė Diana Glemžaitė. Šias eiles apie amžiną laisvės kovotojų atmintį  puikiai liudija kasmet organizuojamas prasmingas, jautrus ir susikaupimo kupinas žygis į Pietų Lietuvos partizanų vado, pasipriešinimo kovų pradininko, pulkininko Juozo Vitkaus–Kazimieraičio žiemos vadavietę, esančią Marcinkonių šiluose, prie pat veržlaus Skroblaus upelio. Įdomios istorijos peripetijos – šioje vadavietėje buvę partizanai buvo užpulti 1946 m. sausio dvyliktą dieną. Tuomet čia žuvo vienas partizanas –Jonas Kraunelis–Ėglis, buvo suimti Liudas Mulerskas–Naras ir Pranas Platūkis–Karklas, o Vytautas Kraunelis–Žilvitis sugebėjo pasitraukti.  Tądien čia buvo viena auka vardan Lietuvos laisvės, o po 45-erių metų kruvinais sausio įvykiais laisvės kovų aidas atsikartojo Vilniuje.



Vieną žygį į Kazimieraičio vadavietę organizuoja jo šeima, artimieji ir bičiuliai, kitą, naktinį – Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato darbuotojai.
                     
Jau vienuoliktą kartą Juozo Vitkaus–Kazimieraičio šeima – jo sūnus Liudas, vaikaičiai, provaikaičiai, kiti giminės, bičiuliai,  Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono kariai ir visi, kas brangina partizanų bei kovotojų už laisvę atminimą,  keturiolika kilometrų eidami iki vadavietės ir uždegdami atminimo žvakutes dar žymę turinčios vadavietės vietoje, pagerbė legendinį partizanų vadą.
                     


J. Vitkaus–Kazimieraičio pagerbimo renginys prasidėjo Šv. Mišiomis Marcinkonių Šv. apaštalų Šv. Simono ir Judo Tado parapijos bažnytėlėje,  kurias už senelį aukojo jo vaikaitis, kunigas Gintaras Vitkus, kariuomenės kapelionas, diakonas Audrius Jesinskas bei Marcinkonių parapijos klebonas Bronius Krakevičius. Kunigas  G. Vitkus jautriai kalbėjo, jog senelio pavyzdys jų giminę sustiprina sunkiausiais laikotarpiais, jog vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai meldžiasi už senelį ir prašo jo užtarimo bei tiki, kad jis yra šventas žmogus. „Mes, išreikšdami dėkingumą, meldžiamės už mano senelį Juozą Vitkų, partizanus, įvairiais Lietuvos laikotarpiais laisvę gynusius žmones ir už Lietuvą, nes mes ir šiandien mokomės branginti ir toliau kurti Tėvynę. Šiandien labiausiai meldžiamės už partizaninio sąjūdžio dalyvius, kurie išlaikė tikėjimą Lietuvos nepriklausomybe, ir už tuos, kurie dalyvavo 1991 metų  sausio įvykiuose. Taip pat už neseniai į Amžinybę iškeliavusį partizaną Juozą Jakavonį–Tigrą, kuris labai pasitarnavo ir Kazimieraičiui. Tegu mūsų malda sustiprina mūsų žingsnius ir mūsų įsipareigojimus“.
                    
 Jautrų pamokslą pasakė diakonas A. Jesinskas. „Laisvė perkama ne gražiais šūkiais, ne patriotinėmis dainomis,  o pasiaukojimu, kova ir net mirtimi. Toks yra pulkininkas Juozas Vitkus–Kazimieraitis. Mes kiekvienas esam sukurtas pagal mus mylinčio Dievo paveikslą, nes sugebam mylėti. Kazimieraitis yra panašus į Dievą, Tėvynės meilei jis pasakęs taip, niekada neištarė „ne“. Jis labai mylėjo savo žmoną, ją visad vadino Genute. Tačiau  jis labai mylėjo ir Lietuvą. 1945 metais įvyko jo didysis pasirinkimas. Mylėdamas savo žmoną ir šešis vaikus, jis pasirinko ginti savo gimtą šalį. Tai buvo jo nepaprasta auka... Ir šis žmogus pasirinko Tėvynę dėl mūsų visų. Pasirinko mus, kad mes gyventume  laisvėje. Partizanaudamas savo žmonai rašė: „Viena, kas mane ypatingai kankina, kad aš, brangieji, negaliu jums padėti, kad tave, brangi Genute, su tokiu dideliu vargu apkroviau“. J. Vitkus davė tris priesaikas – kario savanorio, karininko ir trečią – paties sukurtą priesaiką partizanams. Ir nė vienos jos nesulaužė... Jau stipriai sužalotas, sudaužytas jis paprašė merginos gerti, o atsigėręs pažvelgė į kryžių ir ištarė paskutinius savo žodžius: „Lietuva bus laisva...“. Būdamas pas Viešpatį, Kazimieraitis dabar šypsosi, nes jo meilės dėka taip ir yra“.  
                     
Po Šv. Mišių prie bažnyčios žygio dalyviai sustojo tradicinei atminimo nuotraukai, sugiedojo Lietuvos himną ir važiavo į Darželių kaimą, žygio pradžios vietą.



Dzūkijos nacionalinio parko ekologinio švietimo namuose viena iš žygio organizatorių, Vitkų šeimos bičiulė, gamtininkė Onutė Grigaitė visus pakvietė susipažinti ir pasivaišinti grikių koše bei žolelių arbata. Čia buvo trumpai prisiminta žygio idėja, išdalinta Juozo Vitkaus–Kazimieraičio šeimos ir bičiulių „Žygio knyga“, kurioje publikuojamos ištraukos iš Adolfo Ramanausko–Vanago atsiminimų knygos „Daugel krito sūnų“, taip pat partizaniškų dainų tekstai. Šios dainos kasmet dainuojamos Kazimieraičio šeimos ir bičiulių žygio ir kitų susibūrimų metu. Onutė Grigaitė priminė, kad pirmąjį žygį pradėjo gamtininkas Henrikas Gudavičius. Jis, sužinojęs iš aplinkinių kaimų gyventojų, kad miške šalia Skroblaus yra Juozo Vitaus–Kazimieraičio žiemos vadavietė,  1991 m. Sausio 13–osios  naktį uždegė pirmas žvakutes kaip simbolį visiems laisvės kovotojams.
                   
 Po to visi išsiruošė į žygį miško keliais iki gražiausiuose šiluose pasislėpusios buvusios vadavietės. Persikėlę per Skroblaus upelį, žygio dalyviai trumpam sustojo dabartinėje Aukštagirio sodyboje paklausyti įdomių pasakojimų ne tik apie Juozą Vitkų–Kazimieraitį, jo bendražygius bei šiuose miškuose veikusius partizanus, bet ir apie partizaninę kovą Dzūkijoje. Buvo pasidalinta čia gyvenusio Jono Krušo prisiminimais, kad šioje sodyboje, jo tėvų šeimoje,  1945 m. Kazimieraitis su partizanais sutiko Kūčias ir Kalėdas, o Naujuosius metus sutiko pas Kraunelius–Žilvičio tėvus Rudnelės kaime. (Žilvičio sesers Marytės Kraunelytės prisiminimai publikuoti knygoje „Rudnia, Kapiniškiai, Dubininkas“).
                     
Gintaras Vitkus tolimesnį etapą – pora kilometrų iki vadavietės – pakvietė eiti vorele,  tylomis ir pėda į pėdą, kaip kadais eidavo partizanai. „Tyla yra dalis mūsų gyvenimo, bet mums sunku ištverti tyloje. Žmogui, kuris gyvena gamtoje ar nori išlikti, tyla padeda. Partizanai tuomet turėjo net alsavimą sulaikyti, kad stribai jų neišgirstų. Bet kokias užduotis jie turėjo išmokti vykdyti tylomis. Tylomis einant galite mintyse būti su gamta ir dėkoti Dievui už tai, ką turime, kas esame, kad svajonių turime, turime dėkoti, kad  išlaikome, kas sukurta, pasimelsti už partizanus,  dėkoti už jų gyvenimo etapą, kai jie kovojo už Lietuvos laisvę, melstis už mūsų Tėvynę. Dėkingomis širdimis anoms kartoms eikime į tą vadavietę, kur laisvės kovotojai savo jaunas dienas leido, gyvendami tarp uodų, erkių, niežų, utėlių, šlapi, sušalę, pūvančiais drabužiais, nežinioje. Eikime, kad būtume tvirtesni, jei mūsų gyvenime kas nors susijauktų. Tebūna kurianti tyla ir tas kelias iki skardžio bus trumpesnis...“
                     
Nors kelias iki vadavietės tikrai nebuvo lengvas, bet kiekvienas žingsnis buvo persmelktas prasmingu jauduliu. Atsargiai leidžiantis nuo skardžio per krūmynus iki pat šalia Skroblaus upelio ir Madžieraus šaltinio esančios vadavietės, buvo galima patirti, kaip nelengva fiziškai buvo partizanams slapstytis ir išgyventi šiuose miškuose. Priėjus vadavietę, vieni pagarbiai uždegė žvakutes jos vietoje esančioje duobėje, pakabino trispalves ir užrišo trispalves juosteles ant medelių, o kiti susikaupę klausėsi prisiminimų. Buvo sukalbėta bendra malda ir sugiedota tautiška giesmė, „Oi, neverk, motušėl“, „Viešpaties Angelas“, prisimintas neilgas, bet labai prasmingai nugyventas jo gyvenimas. Kazimieraitis buvo vienas iš trijų aukščiausių pagal laipsnį ir vienas pamaldžiausių Lietuvos partizanų.

Juozas Vitkus gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Mažeikių aps. Skuodo vls. Ketūnų k. ūkininko-knygnešio šeimoje. Vaikystė prabėgo Tirkšlių miestelyje. 1920 m. lapkričio mėn., mokydamasis Telšių gimnazijos 6-ojoje klasėje, įstojo į Kauno karo mokyklą. 1921 m. baigė jos IV laidą ir buvo paskirtas į veikiančios armijos 4-ąjį Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką, gynusį Širvintų-Giedraičių barą. 1927 m. vedė mokytoją Genovaitę Grybauskaitę. J. Vitkus gilino savo žinias Kauno aukštesniuose karo technikos kursuose, mokėsi Briuselio (Belgija) karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Grįžęs iš studijų užsienyje, tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje inžineriją. Buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde. 1941 m. prasidėjus karui, iš kariuomenės pasitraukė. Vokiečių okupacijos metais dirbo inžinieriumi, buvo Lietuvių fronto Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę antinacinę bei antikomunistinę karinę „Kęstučio“ organizaciją, dėstė pogrindinėje karo mokykloje inžinerijos disciplinas. Antrosios bolševikinės okupacijos metais J. Vitkus visas jėgas skyrė partizanų veiklos organizavimui. Būdamas vos ne vienintelis tokio aukšto rango karininkas rezistenciniame sąjūdyje, jis gerai suprato politinę ir karinę organizacijos reikšmę. 1944 m. pabaigoje, iškilus arešto pavojui, J. Vitkus pasitraukė į Dzūkijos pakraštį, įsidarbino Kabelių girininkijoje buhalteriu. Po kurio laiko užmezgė ryšius su vietiniais partizanais ir buvo pakviestas jiems vadovauti. 1945 m. gegužės mėnesį galutinai pasitraukė į mišką. Būdamas giliai religingas, pasirinko Kazimieraičio slapyvardį Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero garbei. 1945 m. gegužės 7 d. J. Vitkus įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo pirmus direktyvinius dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę (po jo žūties pavadinta Kazimieraičio vardu). 1945 m. lapkričio 18 d. įkūrė „A“ apygardą, o 1946 m. pavasarį, susitikęs su Tauro apygardos vadu, suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu. Tapęs pirmosios partizanų srities vadu, rūpinosi tolesniu partizanų veiklos koordinavimu. 1946 m. balandžio 22 d. pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus, leido srities laikraštį „Laisvės varpas“. Kazimieraičio ir jo bendražygių pastangomis 1946 m. pavasarį visi Dzūkijoje veikiantys partizanų būriai buvo sujungti į Dainavos apygardą, kuri gyvavo iki 1952 m. ginkluoto pasipriešinimo pabaigos.1946 m. liepos 2 d. susirėmime su sovietine kariuomene Žaliamiškyje netoli Liškiavos (Lazdijų aps.) buvo sunkiai sužeistas ir po kelių valandų mirė. Bolševikai plk. J. Vitkaus žmoną su šešiais mažamečiais vaikais 1948 m. ištrėmė.
Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, kovotojo už laisvę nuopelnai buvo deramai įvertinti. 1997 m. lapkričio 20 d. LR Prezidento dekretu J. Vitkus–Kazimieraitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu, 1998 m. sausio 26 d. jam suteiktas pulkininko laipsnis, jo vardu pavadintas lietuvio kariuomenės Inžinerijos batalionas Kaune, gatvės Vilniuje ir Kaune.


Juozas Vitkus buvo labai tikintis žmogus ir Kabelių bažnytėlėje dažnai melsdavosi su kaimo žmonėmis už Tėvynę, už savo šeimą, kurią paliko.  Jis noriai bendravo su kabeliškiais, ypač su jaunimu, buvo jiems autoritetas, tad nors žuvęs prieš 75 metus, bet kaimo žmonių širdyse gyvas ir šiandien.  
                     
Artėjant 1945 m. žiemai, buvo susirūpinta naujos slėptuvės, į kurią būtų galima kuo saugiau patekti, įrengimu. Kazimieraitis apžiūrėjo Juozo Kraunelio–Ėglio pasiūlytą vietą, kuri buvo apie du kilometrus nuo Rudnelės kaimo, prie Skroblaus upelio ir Madžieraus šaltinio, kur galima ateiti brendant upeliu ir šaltinio vagomis, nepaliekant pėdsakų. Lapkričio 5 d. Ėglis su V. Krauneliu–Žilvičiu pradėjo kasti duobę, smėlį pylė į upelio vagą. Kasimo darbus reikėjo atnaujinti kelis kartus, nes griuvo duobės šlaitai. 1945 m. lapkričio 15 d. Kazimieraičio vadavietė persikėlė į naujai įrengtą žieminį bunkerį ir veikė iki 1946 m. sausio 12 d. Čia buvo stalas su rašomąją mašinėle, suolas, rotatorius, lentyna raštams ir spaudiniams, 2-jų aukštų dviguliai gultai, metalinė krosnelė su kaminu stuobryje, virtuvė ir niša bulvėms laikyti. Štabe be Kazimieraičio, kaip „A“ apygardos vado, dirbo Karklas-Pranas Platūkis, Žilvitis–Vytautas Kraunelis, , raštvedys Naras-Liudas Mulerskas, saugojo Ėglis–Jonas Kraunelis. Pradėjus štabui čia dirbti paaiškėjo, jog netoliese vaikšto nepatikimi žmonės.

Bandyta (1945 gruodžio 4 d.) keltis į Lankininkus, bet tuo metu ( gruodžio 10 d. ) žuvo Geležinio vilko rinktinės vadas Šernas-Lionginas Pranas Švalkus. Šernu Kazimieraitis pasitikėjo ir planavo jo globojamam surasti tinkamą atsarginę vietą štabui. Šis sumanymas žlugo. Lankininkų slėptuvė buvo maža štabui, drėgna, nešildoma. Ir dar gruodžio 14 d. čia įvyko susišaudymas tarp stribų ir Vanago partizanų, žuvo Merkinės stribų vadas. Grėsė antpuolis. Todėl Kazimieraitis su štabo vyrais grįžo į žieminį bunkerį prie Skroblaus. Čia Kazimierais baigė rašyti ir rotatoriumi išspausdino partizanų mokymui skirtą brošiūrėlę 300 egzempliorių tiražu ir puskarininkio laipsnio mokymų programą partizanams. Parengė plačius mobilizacijos nurodymus, įtemptai dirbo leidžiant partizanų laikraštį „Laisvės varpas“, spausdinant atsišaukimus. 1946 m. sausio 4 d. atvyko Vanagas ir Balutis, atsinešė po radijo aparatą, bet, deja, jie neveikė. Tad Vanagui pakvietus, Kazimieraitis išvyko su juo į Kasčiūnuose, Jakavonių sodyboje įrengtą vadavietę, palikęs štabo darbuotojus: Ėglį, Žilvitį, Narą ir Karklą.  1946 m. sausio 12 d. ieškoti Kazimieraičio būstinės buvo atsiųstos didelės rusų kariuomenės pajėgos. Jie jau turėjo žinių, kad prie Rudnelės kaimo yra slėptuvė. Likę štabo darbuotojai su reikalais buvo išėję į paviršių. Juos aptiko, prasidėjo susišaudymas, kurio metu žuvo Ėglis. Žilvitis buvo sužeistas, bet jam pavyko pabėgti. Naras (L. Mulerskas) ir Karklas (P. Platūkis) buvo suimti. Slėptuvę rado kitą dieną sekdami paliktais pėdsakais. Iš jos paėmė rašomąją mašinėlę, rotatorių, du radijo imtuvus, radijo siųstuvą, ginklus, bunkerio įrangą, Kazimieraičio dienoraštį, štabo įsakymus ir kitus dokumentus. Prie surastos slėptuvės enkavėdistai paliko savo pasalą ir tykojo maždaug savaitę laiko.
                     
G. Vitkus sakė, jog bunkeris buvo gera vieta išgyventi, darbuotis, bet jei bunkerį užpuldavo priešas, tai pati blogiausia vieta, nes partizanai negalėdavo pabėgti. „Paskutiniuose partizaninės kovos etapuose buvo nemažas skaičius išdavikų, kurie gaudavo užduotį partizanus nušauti. Pelnyti pasitikėjimą ir sunaikinti vadus. Sėdėdami vakarais ir naktimis bunkeryje partizanai galvojo, ar jie gali pasitikėti tuo kitu šalia esančiu žmogumi. Bunkeriai buvo kaip gyvi kapai“.
                     
Savo tėvelio partizano Juozo Jakavonio–Tigro prisiminimais apie Kazimieraitį pasidalino Tigro dukra Angelė Jakavonytė. „Tėvelis pasakojo, kad jis su keliais kitais partizanais po kurio laiko, kai bunkerį susprogdino, ėjo  patikrinti, ar likę kokių dokumentų. Bet nieko nerado. Kokie dvasiškai stiprūs žmonės buvo partizanai, mums reikia mokytis iš jų“.
Pagerbę Kazimieraitį, žygio dalyviai grįžo į Darželių kaimą atgalios temstant ir miškais klausydamiesi Agnės Sabulytės, Agnės Zalanskaitės, Gintaro Vitkaus dainuojamų patriotinių dainų ir patys jiems pritardami. Dainos skambėjo toli pušų viršūnėmis tarsi malda drąsiausiems Dzūkijos sūnums ir dukroms. Grįžusių laukė skanus karštas troškinys, pasidalinimas įspūdžiais ir širdžių šiluma.

Kazimieraičio šeima džiaugėsi, kad žygyje dalyvauja nemažai jaunų žmonių, vadinasi, jie puoselėja partizanų ir laisvės kovotojų atmintį. Nelengvame žygyje dalyvavęs jauniausias Kazimieraičio sūnus Liudas su jauduliu balse dėkojo visiems dalyvavusiems. Vaikaitė Vilija Pranskienė sakė, jog Kazimieraitis dabar džiaugtųsi savo didele Lietuvą mylinčia šeima – dviem iš šešių jo vaikų esančiais gyvais sūnumis, keturiolika vaikaičių, trisdešimt dvejais provaikaičiais. Buvo prisiminta ir jo žmona Genutė, kuri, likusi su šešiais vaikais, turėjo išgyventi tremtį, pažeminimą, patyčias. Nepaisant to, ji visus vaikus išleido į mokslus ir išauklėjo būti dorais. Žygio dalyviai, ir pirmą kartą keliavę iki Kazimieraičio vadavietės, ir tradiciškai dalyvaujantys žygyje, sakė, jog tie keturiolika kilometrų – tai neįkainojama treniruotė kūnui, ir svarbiausia, sielai, kai žygio metu dar labiau pradedi suprasti, dėl ko mes esame laisvi.

Juozas Vitkus–Kazimieraitis buvo ir yra laikomas partizanų idealu. Apmaudu, kad iki šiol nežinome, kur jis yra palaidotas. Jam amžino poilsio namais tapo Dzūkijos miškas. Tiksliau apibūdinti žmogų, kaip tai padarė kitas partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, neįmanoma: „Kazimieraičiui žuvus, Sąjūdis neteko vieno iš aukščiausių savo vadų. Be galo atsidavusių savo Tėvynei. Aš kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę, žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai, karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tesėjo duotą priesaiką. Kovotoją, kuris pelnytai buvo laikomas ir yra partizanų idealu. Kuris įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų. Turėjo didžiulę įtaką dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeninės gerovės. Be galo pasišventęs Sąjūdžio reikalams. Nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus...“.

1945 m.  Kabeliuose Kazimieraitis parašė priesaką, kuriame užkoduoti labai svarbūs dalykai. „Mano gyvenimas taip suskirstytas: maldos brangiausiajai šeimynėlei, kad Jus Dievas išlaikytų, globotų ir vestų didesnei Dievo garbei ir kad greičiau sugrįžtų į pasaulį tiesa ir teisingumas; mano darbai Lietuvai Tėvynei, mažinant neteisybes, skriaudas, guodžiant nusiminusius ir vilties nustojusius, o mano vargai bei nepritekliai, patirtas šaltis, nuovargis, darganos, ir gilūs širdies skausmai, išgyvenimai – už skaistykloje kenčiančias sielas“. Jo šeimos nariai tvirtina, jog šis priesakas veikia visus giminaičius ir kiekvieną atskirai, gal todėl jų giminėje yra dvasininkų, medikų, menininkų.

J. Vitkaus-Kazimieraičio priesake iš tiesų užkoduotos laikui nepavaldžios gyvenimo vertybės. Pagal jas turėtume gyventi ir mes visi, gyvenantieji nepriklausomoje Lietuvoje.
 
Rūta Averkienė

Reklama