Toks išraiškingas raitelis

Liepos šeštąją į dangų kilo vėliavos: trispalvė, sumanyta prieš gerą šimtmetį ir ta raudona su baltu raiteliu. Abi gražios ir mielos, bet ta su raiteliu dar ir istorinė, dar ir vėliava su herbu.

Mūsų herbas – Vytis – karžygys, viskas regis taip parasta ir aišku, jame visa tautos simbolika, istorija ir ideologija, kaip ir nieko nestinga. Galima pasiginčyti nebent dėl žirgo uodegos plazdenimo dinamikos. Išraiškingas raitelis.

Ne visos tautos taip sugeba, kartais tautiškumą išsako neįprastais, net kurioziškais simboliais.

Mano kartos žmonės mena, kad vadinamos sovietinės Lietuvos herbe būta kur kas daugiau „lietuviškų“ atributų – ąžuolo lapų, žiemkenčių javų, primityvių žemdirbystės ir amatininkystės padargų, kaligrafijos dviem kalbom ir dviem rašto tipais. Dar saulė, matyt taip pat lietuviška, o gal Stalino įduota.

Viskas pagal tuometinių sovietinių respublikų herbų tipažą. Heraldinis dizainas baisus, bet jis buvo įpirštas ir sovietų bloko šalims bei „draugiškoms“ Afrikos bei Azijos valstybėms. Ir ko tik ten nebuvo – peizažų su kalnais ir derlingais laukais, naftos bokštų, užtvankų, darbo įranki, matavimo prietaisų... dabar atrodo tik juokinga, anais laikais buvo graudu.

Nežinia ar graudu, bet juokinga, kai kuriose šalyse sovietinis dizainas nepakeistas.

Šiaurės Korėjos herbe, kalnai, užtvankos, elektrinės (be atominės) ir aukštos įtampos laidai. Dar ryžiai. Geresnių tautinių simbolių nesumanysi, nebent Šiaurės Makedonijos herbe esančios aguonos ir... tabakas. Štai kur rūkymo propaganda. Laoso respublikos sovietinio stiliaus herbe – miškai, upės, ir... asfaltuotas kelias, tikėtina, į šviesią ateitį. Mozambiko respublika savo simboliuose pasiliko rusišką „kalašnikovą“. Matyt šis sovietinis produktas Afrikoje tikrai turėjo paklausą.

Tačiau ne tik sovietinio stiliaus herbuose apstu kuriozų. Apie juos galima parašyti visą disertaciją, čia paminėsiu tik kelis pavyzdžius.

Bene žiauriausią herbą turi ... Meksika. Erelis nagais ir snapu doroja gyvatę, iš kurios povyzos matyti skausmingas desperatiškas priešmirtinis klyksmas. Pats erelis įsitaisęs ant kaktuso su spygliais ir žiedais.

Zambijos herbo erelis taikesnis – skrenda virš sukryžiuotų kalnakasybos įrankių. Herbo esmė tačiau – šalies piliečiai laikantys skydą su tautiniu simboliu, įdomi tų piliečių apranga, sakyčiau ne tautinė-afrikietišką, ypač stilingi vyruko šortai. Kolonijinis stilius. Ir dar miniatiūrinis zebriukas prie moters kojų. Žavu.

Panama sugebėjo sudėti į savo herbą tikrai daugiau, nei kas galėtų įsivaizduoti: krašto peizažas (Panamos sąsmauka), šaltieji ir šaunamieji ginklai, kasybos įrankiai, pinigai, keturios vėliavos. Ir šūkis kur kas toliau siekiantis nei lietuviškos tautinės giesmės „žmonių gėrybei“. Panama sako „pro mundi beneficio“ – pasaulio naudai. Ne juokas. Juokiasi kai kurie geografai, norėdami pasakyti, kad herbe saulėtekis pavaizduotas lyg ir vakaruose, o saulėlydis rytuose... bet atsargiai, Panamoje daug kas atvirkščiai – Atlanto vandenynas.. vakaruose, o Ramusis – rytuose. Tautinį-globalų šūkį snape laiko... nesuklydote, erelis.

Paukščių, ypač plėšrių, herbuose nestinga, toli ieškoti nereikia. Kai kurios šalys mėgsta net dvigalvius. Bet ne jie patys įdomiausi.

Tailando nacionalinis simbolis – Garuda. Tai sparnuota būtybė – Paukščių Karalius – galinga dievybė, sugebanti visus apginti. Garuda yra taip pat Mianmaro, Kambodžos ir Indonezijos herbuose, bet gyvačių nedrasko. Herbų paukštyną vainikuoja Maurikijus, kurio herbe pavaizduotas išnykęs paukštis dodo. Išnykęs, bet kažkada gyvenęs būtent Maurikijaus saloje, unikumas.

Šmaikštuoliai, rinkę egzotiškiausius pasaulio herbus, kažkada pirmą vietą atidavė Jamaikai, kurie toje herbo vietoje, kur sovietai lipdydavo žvaigždes, užkėlė... krokodilą. Šiaip jau herbe yra ananasų ir kitų vaisių, kuriuos siūlo du pusnuogiai Jamaikos gyventojai. Matyt, ne kokia padėtis tekstilės rinkoje.

Herbus patyrinėti verta, jie daug pasako. O mūsų kuklus Vytis išties nuostabus. Neegzotiškas, nenykstantis. Tegyvena amžinai.

Egidijus Vareikis