Švėkšniškių rekordas – skalsai, gausai, sėkmei ir darnai

Šiaudas nuo seno reikšmingas lietuvio gyvenime, lydėjo nuo gimimo iki mirties guolio… Jais dengė namų stogus, įmaišydavo į molį statydami molines trobas, darė įvairius buities daiktus, kūrė puošmenas, ypač – šiaudų sodus. Sodų rišimo tradicija 2017 m. įtraukta į nacionalinį Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Kada šiaudų sodai atsirado Lietuvoje – tiksliai nežinoma, nes trūksta istorinių tyrinėjimų. Sprendžiant iš tautosakos, liaudies dainų, manoma, kad XIX a. pradžioje.
 

Šiaudas – trapi medžiaga, tad ir kūriniai iš jo neilgaamžiai, o jų restauracija – sudėtinga. Seniausias sodas saugomas Lietuvos nacionalinio muziejaus fonduose – apie 100 metų.

Švėkšniškių sumanymas sukurti įspūdingo dydžio ir formos šiaudinį sodą buvo brandintas ne vienerius metus. Idėjos autorė – Ingrita Riterienė, kuriai talkino Švėkšnos sambūrio nariai. Dar vasarą Ingrita pradėjo rinkti ir džiovinti rugių ir kvietrugių šiaudus. Milžiniško kiekio šiaudų apvalkalėlių nuvalė ir narelius nukarpė sambūrio moterys. Ingrita nuo Naujųjų metų suvėrė 11 piramidžių, 8 iš jų 1 m pločio ir 70 cm aukščio (!), 8 bumbulus, 8 žvaigždes ir kelias girliandas. Angeliukus ir saulutes iš šiaudų gamino pagalbininkės. Pasak Ingritos, dirbo kasdien, leisdama sau atsipūsti tik sekmadieniais. Gigantiškas sumanymas, gimęs tik galvoje, be jokių brėžinių ir pagalbinių priemonių užbaigtas prieš pat Verbų sekmadienį.

Visos būsimo sodo detalės buvo suvežtos į Švėkšnos šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią, kurioje Ingrita su bendraminčiais per šešias alinančio darbo pakeltomis rankomis valandas sumontavo 5 m aukščio, 2,23 m pločio ir 6,100 kg svorio šiaudinį sodą. Tikėtina, kad kūrinys netruks taps didžiausiu respublikoje ir bus naujas Lietuvos rekordas.

Šiaudiniai sodai – viena įspūdingiausių lietuvių paprotinės dekoratyvinės dailės rūšių, gyvybingų iki šių dienų. Ingrita riša ne pirmąjį sodą. Nesuskaičiuojamą kiekį yra dovanojusi, organizavusi sodų rišimo kūrybines dirbtuves. Vieną gigantą – dvimetrinį padovanojo Švėkšnos seniūnijai, kuris įstaigos vestibiulyje kabo jau keli metai.

Sodai griežtai geometrinės formos dirbiniai. Lietuvoje vyrauja keturšlaitės piramidės silueto ir iš jos kilusių sudėtingesnės struktūros sodai. Labiausiai mėgstamą sodų pavidalą sudaro aštuoniasienis briaunainis – dvigubos to paties keturkampio pagrindo piramidės, kurių viršūnės simetriškai nukreiptos į prieštaringas puses – viršų ir apačią.

Ingrita pastebi, kad sudėtingiausia buvo rišti dideles tuščiavidures piramides. Neatsargus judesys ar per daug įtemptas siūlas ir šiaudas plyšta…

Tradicinė šiaudinių sodų forma yra sakrali. Tai dvi piramidės su bendru pagrindu, turinčios ypatingą energetinę galią. Trikampiai simbolizuoja sielą, o keturkampiai atstovauja materiją. Teigiama, kad į sodą per viršutinę piramidę, kuri yra smaigaliu į viršų, atiteka kosminė, arba dieviška energija, o per apatinę, kuri yra smaigaliu žemyn – šioji energija paskleidžiama patalpoje. Sodo formoje atskleidžiamas visas pasaulėvaizdis. Taigi, šiaudinis sodas sukurtas pagal kosminę tvarką, be chaoso.

Paprasčiausias sodas sudaromas iš dviejų piramidžių su bendru pagrindu. Prie keturių kampų ir apatinės piramidės viršūnės tvirtinami mažesni tokios pat formos pakabukai. Švėkšniškių sodą sudaro aštuonios tarpusavyje sujungtos piramidės, apatinė ir viršutinė piramidės, sujungtos su dar dviem – viršuje ir apačioje, esančiomis mažesnėmis piramidėmis. Vaizdas kerintis, sunkiai apibūdinamas žodžiais. Ingritos sukurtas sodas papuoštas paukšteliais, angelėliais, saulutėmis ir girliandomis.

Senovėje sodus rišdavo ne tik Kalėdoms, bet ir Velykoms. Ir tai buvo daroma ne vien dėl puošybos. Tikėta, kad sodai dovanoja skalsą, gausą, sėkmę, darną, saugo nuo piktų jėgų. Tad ir norisi tikėti, kad ši didinga I. Riterienės ir Švėkšniškių sambūrio dovana bendruomenei šv. Velykų proga kaip tik tai ir atspindi.

https://www.silutesnaujienos.lt