Suvaldyti ŽIV epidemiją galime, bet tik bendromis valstybės ir visuomenės pastangomis

Šiuo metu Lietuvoje nuo ŽIV gydoma mažiau nei pusė užsikrėtusiųjų. Specialistai sutinka, kad teigiamas ŽIV statusas vis dar sulaukia diskriminacijos tiek iš sisteminės pusės, tiek iš plačiosios visuomenės. Toks požiūris nustumia epidemiją į pogrindį, kur gydymo paslaugos tampa sunkiai prieinamos, o likusi visuomenės dalistaip pat rizikuoja užsikrėsti. 

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų infektologė prof. Raimonda Matulionytė sako, kad tarp žmonių vis dar gyvuoja mitas, jog ŽIV infekuoti asmenys būtinai turi priklausomybių ir socialinių problemų, tačiau tai nėra tiesa. 

„Per švirkščiamuosius narkotikus apskritai Lietuvoje yra užsikrėtę apie 60 proc. pacientų. Tačiau vertinant ŽIV infekcijos plitimo tendencijas galima matyti, kad pastaruoju metu mūsų šalyje vis daugiau žmonių ŽIV užsikrečialytiniu būdu. Pastaraisiais metais jų skaičius netgi lenkia užsikrėtusiųjų per narkotikų vartojimą skaičių. Vadinasi, tai gali būti visiškai socialūs žmonės, todėl yra svarbu suvokti, kad šia liga užsikrėsti teoriškai gali kiekvienas“, – sako gydytoja infektologė.

ŽIV gydymas nuolat tobulėja

Anot prof. R. Matulionytės, tolerantiškesnis ir brandesnis visuomenės požiūris į ŽIV galėtų paskatinti sergančiuosius kuo anksčiau kreiptis į gydytojus ir kartu užkirsti kelią infekcijos perdavimui kitiems žmonėms. Statistika rodo, kad 91 proc. besigydančių nuo ŽIV asmenų Lietuvoje pasiekė teigiamus rezultatus ir gyvena visavertį gyvenimą. Gydomo paciento viruso krūvis kraujyje yra neaptinkamas, todėl jis neužkrečia kitų žmonių ir neperduoda ŽIV infekcijos, o jam pačiam nelieka rizikos susirgti sunkiomis infekcijomis ar kitomis piktybinėmis ligomis. Tačiau mūsų šalyje tokias gydymo paslaugas gauna tik 43 proc. užsikrėtusių asmenų.

„Apmaudu, kad Lietuvoje šis rodiklis išlieka toks mažas, nes kiekvienam užsikrėtusiajam prieinamos efektyvios gydymo priemonės leidžia ŽIV turintiems pacientams gyventi visavertį socialinį gyvenimą. Virusas gali būti valdomas, kaip ir bet kuri kita lėtinė liga. Gydymas paprastai pritaikomas pagal individualius žmogaus poreikius, tablečių skaičius yra minimalus, dažniausiai viena tabletė per dieną. Inovacijų šitoje srityje nuolat gausėja, todėl ateityje galbūt turėsime ir kartą per vieną ar du mėnesius leidžiamų vaistų, kurie dar labiau palengvins pacientų kasdienybę“, – vertina infektologė R. Matulionytė. 

Priminimu tampa skurdžiausios pasaulio valstybės

ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacijos „Demetra“ konsultanto Giedriaus Likatavičiaus teigimu, pažangus šiuolaikinis gydymas vis tiek nėra efektyvus be kitų sudedamųjų dalių gydymo organizavimo sistemoje. 

„Nors Lietuvos testavimo ir gydymo kaskadoje 83 proc. ŽIV užsikrėtusių asmenų žino apie savo ligą ir šis rodiklis artėja prie Vakarų Europos šalių, visgi tai yra labiau optimistinis skaičius, kuris neatspindi tikrosios padėties. Vienas iš argumentų – vis dar reikšmingai daliai naujai diagnozuotų asmenų ŽIV nustatomas jau vėlyvoje stadijoje. Apskritai testavimo, kaip ir kiti kaskados rodikliai, laikui bėgant turėtų gerėti, nes dėl sėkmingos ŽIV testavimo politikos vis daugiau asmenų sužino diagnozę, tačiau mūsų šalyje – jis mažėja“, – pabrėžia G. Likatavičius.

Specialisto tvirtinimu, palyginti su kaimyninėmis šalimis, ŽIV infekuotų pacientų skaičius mūsų šalyje yra santykinai nedidelis, tačiau negalime laukti, kol jis išaugs, kad pagaliau atkreiptų valstybės ir visuomenės dėmesį. 

„Net kai kuriose skurdžiausiose pasaulio valstybėse gydoma procentiškai daugiau ŽIV turinčių žmonių nei Lietuvoje. Kai kuriose šalyse daugiau dėmesio rodoma strateginiam atsakui į ligą, kitų valstybių ir tarptautinių fondų parama yra skiriami dėl daug didesnio ligos paplitimo. Mes neturėtume to laukti, tačiau galime pasimokyti iš jų pasiekimų“, – atkreipia dėmesį G. Likatavičius. 

Gydymą pradėti neužtenka – reikia jį tęsti

Akivaizdus atotrūkis nuo ŽIV suvaldymo tikslų verčia galvoti apie sveikatos priežiūros politikos mūsų šalyje efektyvumą. Kasdien su žemo slenksčio kabineto lankytojais bendraujanti paramos fondo RIGRA vadovė Gražina Aleksaitienė svarsto, kad Lietuvoje kylančios problemos rodo, jog nėra tinkamo „tilto“ tarp paciento ir gydymo. Dėl to dalis ŽIV infekuotų pacientų rizikos grupėse nesigydo arba nutraukia gydymą.

„Socialiai pažeidžiamiems asmenims, kuriems trūksta socialinių įgūdžių, ŽIV gydymą dažnai apsunkina tam tikri barjerai patekti pas infektologą. Jie nelabai orientuojasi sistemoje, regionuose gyvenantys pacientai neturi pinigų bilietui kelis kartus važiuoti pas infektologą į didmiestį, kad galėtų pradėti gydymą. Skurdą ir socialinę atskirtį patiriantiems pacientams gydymas nėra svarbiausias poreikis, todėl nors ir atvyksta pas gydytoją, padaro pirmą vizitą, dažnai nesugeba tęsti gydymo ir vieną dieną tiesiog nepasirodo“, – patirtimi dalijasi socialinių paslaugų centro vadovė.

Pasak G. Aleksaitienės, valstybė turėtų prisiimti didesnę atsakomybę siekdama ne tik įtraukti pacientus į gydymo sistemą, bet ir padėti joje išsilaikyti. Specialistė išskyrė keletą sričių, kuriose mato galimybių pagerinti padėtį ir sėkmingiau valdyti ligą.

„Didelės patirties ir įdirbio šioje srityje turi nevyriausybinėse organizacijose ir žemo slenksčio kabinetuose dirbantys specialistai. Dėl vis dar vyraujančios stigmos ir diskriminacijos ŽIV infekuoti asmenys linkę labiau pasitikėti šių organizacijų ir bendruomenių teikiama pagalba. Siekdama teigiamų pokyčių, valstybė turėtų glaudžiau bendradarbiauti su institucijomis, kurios yra arčiausiai ŽIV užsikrėtusių pacientų. Tam reikalingas reguliarus finansavimas ir sisteminė infrastruktūra, kuri sudarytų sąlygas specialistams padėti pacientams integruotis į visuomenę ir laikytis skirto gydymo plano. Kol valstybės požiūris į šią problemą nebus rimtas, besigydančiųjų nedaugės ir toliau pagal šiuos rodiklius vilksimės kitoms šalims iš paskos“, – teigia G. Aleksaitienė. 

Sėkmingai tikslą pasieksime tik dirbdami kartu 

G. Likatavičius priduria, kad ŽIV valdymo sistemoje dalyvauja ne viena valstybinė institucija ir nevyriausybinė organizacija, o norint siekti tikslo, reikalingas strateginis veiksmų planas. 

„Norint formuoti efektyvią sveikatos priežiūros politiką, svarbu bendradarbiavimas ir lyderystė, reikia koordinuoti veiksmus, sutarti dėl principų ir ateities veiksmų, šalinti kliūtis ir analizuoti rezultatus. Galima remtis ir kaimyninių šalių gerąja patirtimi, kai daug daugiau investuojama į tyrimus, o gautais duomenimis vadovaujamasi įgyvendinant ir tobulinant atsaką į ŽIV epidemiją. Reikalingas priemonių kompleksas, nukreiptas į prevencines priemones rizikos grupėms, testavimo prieinamumą ir prieinamą gydymą bei priežiūrą. Tačiau lygiai tiek pat svarbus yra visuomenės požiūris į ŽIV infekciją, šia liga sergančių žmonių artimųjų palaikymas, palanki teisinė aplinka ir daug kitų aspektų“, – apibendrina asociacijos „Demetra“ konsultantas. 

Aistė Bielinė