Sustojo praeityje garsaus aktoriaus Juozo Rygerto širdis

2021 m. gruodžio 24 d. po sunkios ir ilgos ligos mirė žinomas XX a. II pusės aktorius Juozas Rygertas.
Atsisveikinimas – gruodžio 29 d., trečiadienį, nuo 9 iki 13.30 val.
Šarvojimo salėje Paco g. 4 (už Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios).
Laidotuvės vyks Antakalnio kapinėse.  

Jis gimė 1936 m. sausio 2 d. Kaune, 1955–1959 metais studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Aktorinio meistriškumo katedroje (kurso vadovas – Romualdas Juknevičius), 1959–1962 m. dirbo Kapsuko (Marijampolės) dramos teatre.

A.B. N. Hikmeto „Damoklo kardas”, rež. Stasys Čaikauskas, 1961 (Teisėjo duktė – Nijolė Narijauskaitė)

1963–1993 ir 1995–2000 m. Juozas Rygertas buvo Lietuvos valstybinio akademinio (dabar – nacionalinio) dramos teatro aktorius, šiame teatre sukūrė per šešiasdešimt vaidmenų.

Lietuvos kino studijoje ir televizijoje Juozas Rygertas sukūrė kelias dešimtis vaidmenų, filmavosi kitų šalių kino studijų filmuose.

A.B. N. Hikmeto „Damoklo kardas”, rež. Stasys Čaikauskas, 1961

1972 m. Juozui Rygertui suteikta aukščiausia aktoriaus kategorija, 1978 m. – nusipelniusio artisto garbės vardas.
Tarp reikšmingiausių jo vaidmenų – Mefistofelis (J. Goethe’s „Faustas“, 1965), Mindaugas (Just. Marcinkevičiaus „Mindaugas“, 1969), Drilas (D. Wassermano ir D. Deriono „Žmogus iš La Mančos“, 1970), Ferdinandas (F. Shillerio „Klasta ir meilė“, 1972), Gregersas (H. Ibseno „Laukinė antis“, 1973), Pepelas (M. Gorkio „Dugne“, 1975), Merūnas (V. Krėvės „Žentas“, 1977), Gajevas (A. Čechovo „Vyšnių sodas“,1978), Sapiega (B. Sruogos „Kazimieras Sapiega“, 1979), Olesnickis (B. Sruogos „Milžino paunksmė“, 1979) ir daugelis kitų.
 

Feliksas E. Rudzinsko „104 puslapiai apie meilę“, rež. Vytautas Čibiras. 1964

Informacija apie atsisveikinimą su aktoriumi Juozu Rygertu bus paskelbta vėliau.
 
Įvairiomis progomis išsakytos aktoriaus Juozo Rygerto mintys ne tik apibūdina jį kaip menininką ir asmenybę, bet skatina susimąstyti ir pasisemti išminties dabartines aktorių kartas:

 
 Mefistofelis J. W. Goethe‘s „Faustas”, rež. Juozas Rudzinskas. 1965

„Mano mokytojas Romualdas Juknevičius sakydavo: Ką beveiktum scenoje – visų pirma jausk veiksmo nuotaiką, atmosferą – kada, kur, kokiomis aplinkybėmis vyksta veiksmas“.

„Esu įsitikinęs: teatras  – geriausias laiko barometras. Jis atspindi ir išreiškia mūsų visuomenės sąmoningumo lygį“.
„Kuo labiau pavyksta apvaldyti aktoriaus technikos instrumentus studijuojant, tuo didesnis įgyjamas meistriškumas, kuris ir laiduoja kūrybinį įkvėpimą. Pati įkvėpimo sąvoka aktoriaus kūryboje susideda iš daugelio komponentų: atsakomybės jaus­mo, suvokimo, kad tu ką nors gero darai žiūrovui (jei ne atskiru vaidmeniu, tai visu spektakliu), kad tai tavo tiesa, kurią privalai pasakyti dabar, neatidėliodamas, šią minutę. Įkvėpimo laukti negali!“

Tarybinis funkcionierius. V. Kukulo, R. Tumino „Čia nebus mirties”, rež. Rimas Tuminas. 1988.

„Visuomet ieškau galimybių ne tik pats kurti, bet ir partne­riui padėti, nes nuo to priklauso ir viso spektaklio, ir tavo paties sėkmė“.
„Mane ypač jaudina taikos tema. Sakysite – lozungas? Ne. Ši te­ma aprėpia viską: dabartį ir rytdieną. Ji aprėpia amžinąją tiesą – žmogus ieško savo vietos po saule. Aš visuomet prisi­menu „Fudzijamos“ kareivį: „Kaip žmogui būti žmogumi?“

Neznamovas. A. Ostrovskio „Be kaltės kalti“, rež. Romualdas Juknevičius, 1959 (Korinkina – Agnė Gregorauskaitė; diplominis darbas)

„Kūrybos temą diktuoja ne aktoriaus noras, bet sukurti vaidmenys. Kai M. Gorkio „Dugne“ sukūriau Pepelą – jaunuolį, kuris aistringai svajojo išsiveržti iš purvo, iš ,,dugno“ į šviesesnį gyvenimą, režisierius Juozas Rudzinskas numatė mano kūrybinės temos tąsą, paskirdamas naują vaid­menį – Mefistofelį. Juo aš lyg dar labiau priartėjau prie tos amžinos gėrio ir blogio kovos, kuri žmogų kankina nuo gimimo iki senatvės“.

Aklas smuikininkas. Just. Marcinkevičiaus „Katedra”, rež. Henrikas Vancevičius, 1971 (Laurynas – Arnas Rosenas

„Pradedame darbą teatre, pirmiausia ieš­kodami būdų, kaip geriau išreikšti save. Ruošdamas naują vaidmenį, visuomet prisimenu Henriko Vancevičiaus žo­džius: Kiekvieną pjesę vaidindami, kiekvieną vaidmenį kurdami – kad ir ką ten surastume, vis vien viską perleidžiame per savo širdį, per savo nervus“.

Ferdinandas. F. Schillerio „Klasta ir meilė”, rež. Otto Langas, 1972 (Luiza Lilija Mulevičiūtė, Fon Valteris – Tomas Vaisieta)

„Dažnai girdim apie improvizaciją kaip vieną efektyviausių priemonių kuriant šiuolaikinį vaidmenį. Lietuvių teatre dabar ši priemonė labai mėgstama. Ypač jaunimo. Tačiau man atrodo, kad improvizaci­ja dažnai yra tik atsitiktinių impulsų iš­raiška. Tuo tarpu tikroji jos paskirtis – paties veikalo idėjinės-meninės raiškos kvintesencija. Improvizacija, kaip priemo­ne, galima sėkmingai naudotis tik tuo at­veju, kai scenoje optimaliai aiški spektak­lio samprata ir idėjinė kryptis“.
„Esu įsitikinęs, kad aktorių kolektyvas yra la­bai panašus į orkestro instrumentus. Juk smuikui netinka gaida, parašyta būgnui, ir atvirkščiai. Pasaulis įvairus, ir aprėpti jo vienas žmogus negali. Taip ir su vaidmenimis, ir amplua“.
„Mes, aktoriai, visada laukiame savo vaidmens. Laukiame, kol esame teatre. Ir visada manome, kad tam vaidmeniui sukurti turime ir dvasinių, ir fizinių jėgų. Svajojame juo išsakyti tai, kas susikaupė per visą gyvenimą“.

 
Gregersas Verlė. H. Ibseno „Laukinė antis”, rež. Henrikas Vancevičius, 1973 (Hedviga – Genovaitė Ciplinskaitė)

Juozas Rygertas dirbo su beveik visais XX a. II pusėje kūrusiais režisieriais, vaidino su puikiais šio laikotarpio aktoriais, kurie labai vertino jį ir kaip menininką, ir kaip žmogų.
 
Režisierius Henrikas Vancevičius (1924–2014): Juozas Rygertas – įtaigus aktorius. Visi jo vaidmenys tvirti ir be galo vyriški. Jo Mindaugas, Kazimieras Sapiega – ypatingai įdomūs vaidmenys. Rygertas iki galo neišsakė savęs. Jis tiek energijos turėjos, žavesio ir ugnies.

 
Zbignevas Olesnickis. B. Sruogos „Milžino paunksmė”, rež. Kazimiera Kymantaitė, 1979
 
Režisierius Rimas Tuminas: Juozas Rygertas – XX amžiaus teatro herojus: maištingas, sunkiai apčiuopiamas, tačiau atpažįstama jo harmoninga sandara. Herojus, tebegyvenantis vilčių, jėgos ir nevilties centre.
 
Teatrologė Audronė Girdzijauskaitė: Buvo laikai, kai vyrus aktorius rinkdavo kaip Anglijoje į policiją: aukštus, gražius, stotingus. Rygertas – vienas tokių. Šio režisieriaus paletėje visi vyrai buvo kaip spalva. Vieni gaudavo gilesnius psichologinius vaidmenis, Juozui Rygertui dažniausiai tekdavo „šalta spalva“. Jį kviesdavo vaidinti tėvus, karius, didikus… Bet jis buvo ir puikus Don Kichotas, kur reikėjo parodyti plastinius sugebėjimus, balsą ir vyrišką žavesį. Jo išoriniai, „paradiniai“ duomenys kartais suklaidindavo režisierius, ir jie nesuteikė aktoriui galimybės suvaidinti tai, kas jam artimiausia.

 
Mindaugas. Just. Marcinkevičiaus „Mindaugas”, rež. Henrikas Vancevičius, 1969

Aktorius Audris Chadaravičius (1935–2008): Man susidaro įspūdis, kad aš visą gyvenimą vaidinau su Rygertu. O iš tiesų – vos keletą kartų. Labai keista. Taip atrodo gal ir dėl to, kad mes grimavomės vienoj grimerinėj. O tai kartais daugiau nei su artimu žmogumi bendrauti gyvenime. Mūsų daug kur sutiko požiūriai į žmones, į meną, į gyvenimą.
Jis ypatingai doras žmogus. Per tai ir nukentėjo. Talento jam tikrai užteko. Juozas Rygertas buvo panašus į Kiprą Petrauską, Stasį Petraitį, Juozą Mažeiką, – atrodė, kad jis iš smetoniškų laikų. Don Kichoto jis nevaidino – jis pats buvo ir liko juo. Jis giliai tikėjo, kad gėris turi nugalėti blogį. Tai šviesi asmenybė.
Rygertą aš nepaprastai gerbiu kaip žmogų, aktorių, draugą. Jis man – vienas inteligentiškiausių aktorių Lietuvoje. 

 
Mindaugas. Just. Marcinkevičiaus „Mindaugas”, rež. Henrikas Vancevičius, 1969

Aktorė Irena Garasimavičiūtė (1928–2016): Be galo gabus žmogus. Ypatingai geras partneris. Visada dirbo iš širdies. Aišku, išskirtinis yra jo nemirtingasis Don Kichotas miuzikle „Žmogus iš Lamančos“. Šį jo vaidmenį prisimenu kaip gražiausią darbą.
 
Aktorius, režisierius Adolfas Večerskis: Ką bepasakytum, vis vien neįtiksi. Gyvos legendos papasakoti neįmanoma. Meistras. Didis meistras. Ne laiku pasitraukęs rašyti memuarų, kurių, tikiuosi, ir nepradėjo rašyti. Kartais teatre būna ir tokių Žmonių…
 
Aktorė Irena Leonavičiūtė (1930–2011): Galvodama apie Juozą Rygertą, visada prisimenu režisieriaus Romualdo Juknevičiaus žodžius: „Į teatrą ateina ypatingo talento žmogus, ir ne vien Lietuvos, bet pasauliniu mastu“. „Žmoguje iš Lamančos“ jis atidavė save. Jis dar ir dabar galėtų vaidinti šį vaidmenį… Jis visada švarus ir šviesus žmogus.

 
Rodė. A. Livjeso „Naujųjų metų naktį”, rež. Stasys Čaikauskas, 1959

Aktorė Aldona Janušauskaitė: Juozas Rygertas – talentingas, elegantiškas artistas. Jautrus, geras ir išdidus žmogus. Apie klaidas aš nekalbu, mes visi “klaidingi” – kaip sakydavo Kazimiera Kymantaitė.
 
Aktorė Vaiva Mainelytė: Vienas džentelmeniškiausių kolegų. Jis niekada nelįsdavo be reikalo į dūšią. Jeigu norėdavai, kad išklausytų, visada išklausydavo. Turėjo gerą humoro jausmą. Gyvenime – tikras aristokratas. Man visą gyvenimą jis buvo ir liks Don Kichotu.

 
Nora

Aktorius Ramutis Rimeikis: Juozas Rygertas – neišnaudotų galimybių aktorius. Jis turėjo savitą aktorinę mokyklą. Nors niekada dėl vaidmenų nepataikavo, nekeliaklupsčiavo, jį į savo spektaklius kviesdavosi daugelis režisierių. Vaidindamas net ir mažiausius epizodus, „sugrodavo“ visas natas. Jis turėjo daug svajonių… Tai – skaudulio žmogus, iš teatro išsinešęs dvasinį nerimą. Ir gyvenime jis liko Don Kichotu…

 
Patriotai

Aktorius Vytautas Rumšas: 1970 metais pastatytame režisieriaus Algio Lapėno miuzikle „Žmogus iš Lamančos“ idalgas – aktorius Juozas Rygertas – dainavo: „Vienam prieš šimtus stot į kovą, mylėt visą amžių šventai, teisybės vardan pajėgų negailėt ir eit link žvaigždės tolimiausios…“ Tai ne tik Don Kichoto žodžiai, tai ir maestro Juozo Rygerto žodžiai. Tokį aš jį matau.

 
Portretas

Aktorė Dalia Michelevičiūtė: Su dviem mohikanais – Juozu Rygertu ir Audriu Chadaravičiumi – susidūriau Algirdo Lapėno spektaklyje „Lietaus pardavėjas“. Tuomet dar buvau studentė. Patyriau didelį džiaugsmą, galėdama vaidinti šalia tokių aktorių. Jų požiūris į mane buvo šiltas ir kolegiškas. Visada žavėjausi Juozo Rygerto elegancija.
 
Alenas. A. Laurinčiuko „Praraja“, rež. Algirdas Lapėnas, 1982 (Morta – Vaiva Mainelytė)

Jiržis Nečas. M. Kunderos „Raktų savininkai”, rež. Vytautas Čibiras, 1963 (Alena Nečasova – Eugenija Pleškytė)

Raimondas Stulgys. V. Rimkevičiaus „Ratas”, rež. Vytautas Čibiras, 1963 (Aušra Medelytė – Irena Leonavičiūtė)

Raineris. O. Zahradniko „Solo laikrodžiui su gegute“, rež. Ramutis Rimeikis, 2001

Pasakorius juokdarys. K. Kubilinsko „Strakaliukas ir Makaliukas“, rež. Algirdas Lapėnas, 1973 (Lapė – Danutė Krištopaitytė)

Tardytojas. A. Camus „Svetimas“, rež. Gintaras Varnas, 1995 (Merso – Arūnas Sakalauskas)

Gajevas. A. Čechovo „Vyšnių sodas”, rež. Rimas Tuminas, 1990


Aleksas. „Žingsniai naktį”, rež. Raimondas Vabalas, 1962 (LKS)

Servantesas-Don Kichotas. D. Wassermano „Žmogus iš Lamančos”, rež. Algirdas Lapėnas, 1970

Servantesas-Don Kichotas. D. Wassermano „Žmogus iš Lamančos”, rež. Algirdas Lapėnas, 1970

Daiva Šabasevičienė