NAUJIENOS

Su visaginiečiais kalbėtasi apie valstybinės lietuvių kalbos mokymąsi

Kategorija:

Miestas:
Manau, Lietuvoje nėra kito tokio miesto, kur valstybinė lietuvių kalba būtų turėjusi tiek išgyvenimų ir tokių patirčių – nuo pačių gražiausių iki pačių skaudžiausių, – kovo 21 d. pradedant „Tautinių bendrijų naujienų“ inicijuotą diskusiją „Valstybinė lietuvių kalba: patirtys ir inovacijos“, kalbėjo Visagino savivaldybės mero pavaduotoja Aleksandra Grigienė. – 1990–1991 metais lietuviai sudarė tik 9 proc. Visagino gyventojų, dabar – apie 20 procentų. Užėję į bet kurią ugdymo įstaigą patirtumėte tai, ko nėra kitose šalies savivaldybėse. Dirbdami lietuviškoje mokykloje visi išmokome kalbėti rusiškai, išmokome priimti į savo kolektyvą kitakalbį.“

Diskusijoje, kurią surengti padėjo Visagino savivaldybė, dalyvavo savivaldybės, švietimo įstaigų atstovai, žmonės, kurie mokėsi ar mokosi lietuvių kalbos kursuose. Diskusijoje dalyvavo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis.

Lietuvių kalba Visagine – nebe retenybė

„Į Visaginą dirbti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja atvykau baigusi Vilniaus universitetą. Pradžia tikrai nebuvo lengva. Beveik neturėjome ugdymo procesui reikalingų priemonių, bet matėme puikių patirčių, kaip žmonės stengiasi mokytis valstybinės lietuvių kalbos ir kokie kūrybiški juos mokantys mokytojai, – patirtimi dalijosi mero pavaduotoja Aleksandra Grigienė. –  Prisimenu vieną suaugusiųjų grupę. Joje lietuvių kalbos mokėsi pagyvenusios moterys, kurioms jau nebereikėjo laikyti valstybinės kalbos egzamino, kad galėtų užimti vienas ar kitas pareigas. Jos laikė tik simbolinį egzaminą. Įstrigo vienos moters pasakymas: jesli ja i nenaučilas govorit po litovski, no na majom pamiatnike napišite, čto ja očien staralas (jei aš ir neišmokau kalbėti lietuviškai, bet ant mano paminklo parašykite, kad aš labai stengiausi).


Iš kairės: Asta Sieliūnienė ir Aleksandra Grigienė

„1991 metais gatvėje išgirdęs lietuvišką žodį buvai pasirengęs pulti ir apkabinti tą žmogų, nes tau atrodė, kad tai pats artimiausias tau žmogus, kokį čia pažįsti, dabar situacija labai pasikeitusi“, – vicemerei pritarė Visagino savivaldybės administracijos Švietimo kultūros, sporto ir valstybinės kalbos kontrolės skyriaus vedėja Asta Sieliūnienė.

Į sėkmę – per motyvaciją ir kūrybiškumą

„Mūsų vaikams nėra paprasta išlaikyti valstybinės lietuvių kalbos egzaminą net jei jie lietuviai, nes išėję iš mokyklos jie patenka į kitokią aplinką. Juk Visagine apie 80 proc. gyventojų priskiriami rusakalbiams, nors man asmeniškai tas žodis labai nepatinka, nes jis dalį žmonių atitraukia nuo jų šaknų. Rusų tautybės žmonės sudaro apie 50 proc. Visagino gyventojų, o likusi 30 procentų yra ukrainiečiai, baltarusiai, totoriai, latviai ir kitų tautų atstovai. Man atrodo, ryšius su savo šaknimis reikia išsaugoti kokios tautybės žmogus bebūtų, – diskusijoje kalbėjo Asta Sieliūnienė. – Visagino mokyklos turi dar vieną iššūkį – į lietuviškas ugdymo įstaigas ateina vaikai iš rusakalbių arba mišrių šeimų, kuriose tik lietuvis tik vienas iš tėvų ir kuriose, nepaisant kito iš tėvų tautybės, dažnai kalba rusiškai. Dalis Visagino vaikų atėję į lietuviškos mokyklos pirmą klasę nesupranta ir visiškai nekalba lietuviškai. Mūsų mokyklų pradinių klasių mokytojai, o vėliau ir kiti pedagogai atlieka fantastinį darbą, nes kai tie vaikai baigia mokyklą ir įgyja brandos atestatą, jau nebegalima suprasti, kad jie yra kitos tautybės ir kad namuose jie kalba kita kalba.

Taip, nacionaliniu lygmeniu mūsų lietuvių kalbos brandos egzaminų rezultatai yra kiek prastesni, negu šalies vidurkis, bet mes labai stengiamės diegti papildomų dalykų, kurie palengvintų mūsų vaikams lietuvių kalbos mokymąsi, nes mes manome, kad tai nėra vien mokyklos ir mokytojo reikalas. Vaikui išmokti lietuvių kalbą turi padėti visa miesto atmosfera. Visa miesto bendruomenė, kultūros įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, šeimos, politikai, demonstruodami pagarbą kalbai turi skatinti vaikus mokytis lietuvių kalbos.“


Aušra Gigelevičienė

„Išties aukštas brandos egzaminų balas ne visada priklauso nuo mokytojo. Vaikas ateina iš šeimos. Šiemet auklėju aštuntąją klasę. Tik du vaikų yra iš lietuviškų šeimų, kuriose abu tėvai – lietuviai. Visi kiti iš kitakalbių arba mišrių šeimų, – patirtimi dalijosi Visagino „Verdenės“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Aušra Gigelevičienė. – Niekada nepamiršiu, kai prieš 31 metus atvykusi dirbti į Visagino Sedulinos vidurinę mokyklą pasiteiravau vienos kolegės, kaip geriau mokyti vaikus lietuvių kalbos. Ji man atsakė: „Žinok, čia yra metodika“. Grįžau namo, apsikroviau knygomis ir sakau vyrui: „Žinai, čia turi būti kažkokios kitokios metodikos.“  O paskui visas metodikas pats surandi. Matai, koks mokinių lygis, kokia motyvacija ir supranti, kad jokios vieningos metodikos nėra ir negali būti. Kiekviena pamoka – mokytojo kūrybingumas, sugebėjimas perteikti informaciją taip, kad konkretus vaikas ją suprastų. Vaikai turi jausti mokytojo pagarbą jam. Taip pat ir dirbant su suaugusiais, nes jau daug metų lietuvių kalbos mokau ir suaugusiuosius visaginiečius.“

Kaip pažymi mokytoja Aušra Gigelevičienė, mokant valstybinės lietuvių kalbos suaugusiuosius labai svarbi motyvacija.
„Anksčiau ateidavo žmogus ir pareikšdavo: išrašykit man pažymėjimą, kad išlaikiau lietuvių kalbos egzaminus. Dabar žmonių motyvacija mokytis lietuvių kalbos yra pasikeitusi ir daug žmonių nori išmokti kalbėti lietuviškai“, – pokyčiu pasidžiaugė Asta Sieliūnienė.

„Visos suaugusiųjų mokymų problemos jau nebeatrodo problemiškos, – teigė mokytoja Aušra Gigelevičienė. – Kai į viską žiūri kūrybiškai, viskas kur kas paprasčiau  vyksta. Vedu lietuvių kalbos kursus besirengiančių laikyti valstybinės kalbos mokėjimo kvalifikacinės kategorijos  egzaminus grupėms. Palyginti su ankstesniais metais, pokytis didžiulis. Jei anksčiau didžiausia motyvacija buvo išlaikyti egzaminą ir gauti tai patvirtinantį dokumentą, dabar didelė dalis ateina norėdami išmokti geriau kalbėti. Viskas priklauso nuo paties žmogaus ir jo tikslų. Dirbu su grupe, į kurią susirenka žmonės, kuriems nereikalingas joks egzaminas, bet jie nori išmokti geriau kalbėti lietuviškai ir kalbėti įvairiomis temomis.“

„Gimiau Rusijoje, vėliau mano tėvai persikėlė į Latviją, o 1986 metais ištekėjau už Vilniuje gyvenančio vyro. Po vestuvių persikėliau gyventi į Lietuvą. Nors pagal išsilavinimą esu buhalterė, bet iš pradžių kokių tik darbų man neteko dirbti. Norėdama dirbti pagal specialybę, turėjau išlaikyti valstybinės lietuvių kalbos egzaminą. Pradėjau lankyti kursus. Mokiausi devynis mėnesius, išlaikiau egzaminus pirmai kalbos mokėjimo kategorijai, paskui lankiau antros valstybinės kalbos kvalifikacinės kategorijos kursus ir juos sėkmingai išlaikiau. Kaip tik tuo metu „Visagino būstas“ paskelbė konkursą buhalterio pareigoms užimti ir jau 17 metų ten dirbu pagal specialybę, – įspūdžiais dalijosi Aušros mokinė Larisa ir priduria, kad dabar ji lanko kursus, kurie padeda patobulinti lietuvių kalbos įgūdžius. – Man patinka, kad mokydamiesi lietuvių kalbos skaitome įvairius straipsnius, kalbame apie garsius žmones, diskutuojame, aptariame šiuolaikinės visuomenės problemas. Noriu išmokti taisyklingai vartoti dalyvius, padalyvius, pusdalyvius ir sangrąžines formas.“

„Penkiolika metų dirbau mokykloje ir nors turėjau lietuvių kalbos pagrindus, bet kalbėti vis neišdrįsdavau, – savo patirtimi dalijosi Visagino kultūros centro  Etninės kultūros ir edukacijos skyriaus vadovė Larisa Podberiozkina. – Kai pradėjau dirbti kultūros centre, patekau į lietuvišką aplinką, bet čia dirbantys žmonės su didele kantrybe ir meile laukė, kol aš ištarsiu pirmąjį žodį lietuviškai. Ir dabar būna, kai negaliu ištarti kažkurio žodžio, bet tokių atvejų vis rečiau pasitaiko. Kartais pagaunu save, kad net pati su savimi kalbu lietuviškai. Žinoma, noriu geriau kalbėti, noriu, kad mano kalba būtų turtingesnė, vaizdingesnė.“

Dirbdama kultūros centre Larisa rūpinasi, kad Visagine gyvenantys kitų tautų atstovai nenutoltų nuo savo šaknų ir kad ukrainiečiai būtų ukrainiečiais, baltarusiai – baltarusiais, rusai – rusais, totoriai – totoriais ir t. t.

Besimokantiems skiriama parama

Valstybinės lietuvių kalbos mokymų organizavimu rūpinasi Visagino švietimo pagalbos tarnyba. „Jau trejus metus lietuvių kalbos mokymui gauname Valstybinės lietuvių kalbos komisijos teikiamą paramą. Žmonėms už lietuvių kalbos kursus bereikia tik dalį įmokos patiems susimokėti. Tačiau kartais ir 35 eurai žmogui yra labai daug, todėl tą sumą moka per kelis kartus. Juk kursus lanko labai įvairaus amžiaus ir socialinės padėties žmonės. Lietuvių kalbos mokosi ir pensininkai, ir darbo neturintys žmonės. Komisijos skiriama parama jiems labai svarbi“, –  kalbėjo Visagino švietimo pagalbos tarnybos direktoriaus pareigas laikinai einanti Asta Bauraitė, vadovaujanti ir Visagino Žiburio“ pagrindinei mokyklai.


Asta Bauraitė

Pedagogė pažymėjo, kad pandemija į ugdymo, taip pat ir į kalbos mokymą, įnešė savas korekcijas. Nuotolinis mokymas padėjo besimokantiems neatitrūkti nuo ugdymo proceso. Įgyta patirtis taikoma ir pasibaigus pandemijai – atsiradus poreikiui naudojamas hibridinis mokymas.

Visagino savivaldybės vyriausioji specialistė (kalbos tvarkytoja) Lina Dainienė, pasidžiaugusi, kad didesnių problemų nebekyla su viešaisiais užrašais, apgailestavo, kad vis tik dalis Visagino gyventojų, nors yra išlaikę valstybinės lietuvių kalbos egzaminus, atlikdami savo pareigas vengia kalbėti lietuviškai.

Svarbiausia – kalbėti

Diskusijoje dalyvavę kitakalbiai, kurie mokosi ar mokėsi lietuvių kalbos pažymėjo, kad jiems sunkiausia buvo pradėti kalbėti. Padrąsinimui, kaip teigė Visagino savivaldybės administracijos Švietimo kultūros, sporto ir valstybinės kalbos kontrolės skyriaus vedėja Asta Sieliūnienė, Visagine buvo įgyvendintas „Vyresniojo brolio ir vyresniosios sesės“ projektas, kai geriau lietuviškai kalbantys savanoriai padėdavo pradedantiesiems mokytis lietuvių kalbos. Jie kartu eidavo pasivaikščioti, eidavo į parduotuvę, kartu leisdavo laisvalaikį.  Ir nors projektas įgyvendintas, bet įgyta patirtimi naudojamasi.


Audrys Antanaitis

 „Nebijokite kalbėti lietuviškai, –   drąsino diskusijoje dalyvavęs Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis. – Kalbos taisyklingumas yra nepaprastai svarbu, bet tik laiku ir vietoje ir jei taisyklingumo reikalaujama iš žmogaus, nesusijusio su kalba, jam kyla baimė kalbėti. Lietuvių kalba reikia mėgautis, nepaisant geriau ar prasčiau ją mokame. Problema su lietuvių kalba yra ta, kad jai trūksta pagarbos ir motyvacijos.“ Ir tam, pasak pirmininko, įtakos turi ir tai, kad tik prieš šimtą metų lietuvių kalba tapo valstybine ir pusę to laiko  ji gyvavo sovietmečio sąlygomis.
Diskusijos pabaigoje Audrys Antanaitis apžvelgė komisijos veiklą, rengiamus valstybinei kalbai svarbius dokumentus.

Barbora Gaudutė
Straipsnio iš straipsnių ciklo „Lietuvių kalbos aktualijos“ parengimas ir publikavimas  paremtas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos koordinuotos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšomis.

 

Reklama