NAUJIENOS

Skulptorių Birutės ir Kazio Kasperavičių atminimui: jie taip toli, jie taip arti

Kategorija:

Miestas:
Metai suka ratus. Ir vėl Adventas. Ilgi laukimo vakarai sutelkia giliems apmąstymams, brangiems praeities prisiminimams. Pro savo kambario langą kasdien matau kaimynų namą – baltą, erdvų..., tuščią namą... Jau tuoj sukaks penkeri metai, kai Anapilin išėjo Lietuvos dailininkai, skulptoriai ir pedagogai Birutė ir Kazys Kasperavičiai.
Negaliu nerašyti, nes širdį ir protą užplūsta prisiminimai ir šilčiausi jausmai. Mudu su broliu Eugenijumi užaugome šių nuostabių žmonių kaimynystėje. Jų gyvenimas ir kūryba darė įtaką ne vienam mūsų gatvės vaikui. Juk nuo šviesių žmonių aplink šviesu – taip galima drąsiai pasakyti ir apie a. a. Birutę ir Kazį Kasperavičius.



Vaikystės prisiminimai

Iš vaikystės atplaukia neįrašyto filmo kadrai: erdvus, medinis su didele veranda namas, išsikerojęs alyvų krūmas ir kieme didelė sūpynė. Tokia didelė, kad sutelpa visos gatvės pypliai. Ant tų sūpuoklių vykdavo ypatinga kūrybinė veikla (dabar pasakytume – edukacinės veiklos).

Kai vasaros saulė išbudindavo visą Rėžių gatvelę – suaugusieji išskubėdavo į darbus, vaikai užsiimdavo savo veikla. Nenugalimas traukos taškas – tos Kasperavičių sūpuoklės. Vienas po kito sugužėdavo pypliai ir sutūpę lyg paukščiukai laukdavo savo ,,vado“ – Kazio.

Pagaliau pasirodydavo gera nuotaika trykštantis jaunasis dailininkas. Ištempę kaklus, vienas per kitą smalsaudavom, ką gi Kazys šiandien ekskizuos, ką iš mūsų pasirinks modeliu. O gal eisim pilko molio minkyt ar medžio drožinėti? Kiek džiaugsmo patyriau, kai iš molio gabalo iš po Kazio rankų pagaliau išryškėjo apskritaveidės riestanosiukės galvutė. Tai buvau – aš...

Berniukai Kazio dirbtuvėse pataukšėdavo kaltais į akmenį, padrožinėdavo medžio šaką ar piešdavo. Kazio kūrybinė ugnis įžiebė kibirkštėles mano brolio Eugenijaus akyse (vėliau Eugenijus Biliūnas pasirinko stiklo dizaino specialybę).

Kazio dirbtuvės viliojo būsimus ,,dailiokus“ – Giedrių Vidugirį ir, žinoma, Kazio sūnų Joną. (Sūnus Dominykas pasirinko verslininko kelią). Vaikinukai stebėjo dailininko darbus ir patys bandė savo vaizduotės ir rankos gebėjimus...



Ankstyvą ryto metą išgirsdavom kalto tuksėjimą – Kazys jau kala akmenį... Rėžių gatvės vaikai pirmieji sužinodavo, kas turi gimti šį kartą Kazio dirbtuvėse.

Svajonės link

Gyvenimas karo metais ir pokaryje buvo nelengvas išbandymas Kasperavičių šeimai. Anksti netekusi vyro, Teresė Kasperavičienė viena augino vaikus. Anksti sūnus Kazys išėjo į ,,Elnią“ dirbti, kur neteko dviejų pirštų. Žaizdos užgijo, palikdamos gilius randus. Stebėdama, kaip Kazys laiko kaltą sužalotąja ranka, vaikiškai klausdavau, ar jam skauda... Žinojau, kad mama Teresė vakare padarys sūnaus rankai raminančią vonelę – atlėgs skausmas ir nuovargis.

Menininko prigimtis vedė svajonės link. Kazys baigė  Šiaulių Jaunimo vakarinę vidurinę mokyklą ir įstojo į Dailės institutą Vilniuje. Kai vasaromis grįždavo namo į Šiaulius, Kasperavičių kieme atgydavo ypatingas gyvenimas.

Greita, darbšti, protinga naujoji kaimynė stebino savo gebėjimais

Kartą Kazys iš Dailės instituto atostogų grįžo su savo būsima žmona, jau diplomuota skulptore Birute – tokia trapia, mažute... Man pasidarė labai nejauku – juk buvau Kazio ,,simpatija“ – jis taip mane vadindavo... O aš visa vaikiška širdele mylėjau savo dailininką...  

Kazio Birutė – ta smulkutė jauna moteris – greit įsiliejo į Rėžių bendruomenę. Lyg čia būtų augusi. Greita, darbšti, protinga naujoji kaimynė stebino savo gebėjimais – ir akmenį kalė, ir vario skulptūras kūrė, puiki dizainerė ir siuvėja pati sau ir kitiems paprašius buvo. Tad mano mergiškos nuoskaudos greit išgaravo... Buvau pirmoji ,,auklė“ Kasperavičių pirmagimiui Jonui...

Graži buvo mūsų ,,rėžiokų“ kaimynystė

Graži buvo mūsų ,,rėžiokų“ kaimynystė. Kartą per Užgavėnes Kazys –,,čigonas“ – atėjo vedinas ,,ožką“ ( Birutę). Kiek juoko buvo, kai ,,čigonas“ pamelžė savo ,,ožką“ – iš ožkos spenių tikras vynas bėgo. Naujųjų sutikti visi į gatvę išbėgdavom – nevalia grįžti į namus, nepasveikinus kaimynų.
O tą lemtingą sausį Kazys kartu su kaimynais nepabūgo vykti į karščiausią  tašką – saugoti Lietuvos perlamento ir Televizijos bokšto.

Įspaudai...

Daug vandens nutekėjo... Tokie skulptoriai, artimi kaimynai ir nuostabūs žmonės – Birutė ir Kazys Kasperavičiai – gyvi mano  atmintyje... Einu garsiuoju Šiaulių bulvaru, regiu juos – nuo akmens ir gipso dulkių pabalusiais susikaupusiais veidais; seku jų pėdomis...  



Kaip plačiai plasnoja ,,Paukščiai“ prie ,,Šiaulių“ viešbučio. Girdžiu, kaip tyliai pulsuoja į paviršių Rūdės upelio vanduo fontane ,,Rūdė“. Pačiame miesto centre fontane braido ,,Pelikanai“. Prie Kaštonų alėjos vaikus linksmina ,,Trys nykštukai“. Banką kantriai tebesaugo Kazio mielos beždžionėlės ,,Kentaurai“. Ištuštėjusioje Prisikėlimo aikštėje tebežaidžia ,,Senis su anūkais“. Prie profesinės technikos mokyklos Buities skyriaus Vilniaus gatvėje linksmai šnekučiuojasi Birutės ,,Mergaitės“. O vykdama į Motinos ir vaiko klinikas aplankyti savo ką tik gimusių anūkėlių stabteliu ties Birutės baltu angelu, bylojančiu: ,,Aš noriu gyventi.“


Neišvardinsiu visų šio skulptorių dueto darbų, kurie puošia mūsų ir kitų Lietuvos miestų erdves, bet paminėsiu jų ypatingą medžio skulptūrų kompoziciją ,,Prakartėlę“, kuri iškeliavo į Olandiją, Eteno Lero miestą. Tai didelis Birutės ir Kazio darbas, kurtas trejus metus. Kiekvienais metais prieš Kalėdas įspūdinga ,,Prakartėlė“ džiugina olandus.

Tylų Advento vakarą sugrįžta išėjusieji...

Kelis dešimtmečius Bitutė ir Kazys Kasperavičiai atidavė kūrybiniam ir pedagoginiam darbui, išugdė didelį būrį menininkų, kurie nepamiršta savo nepaprastai profesionalių ir nuoširdžių mokytojų.



Lyg tie paukščiai išplasnojo vienas po kito, palikdami gilius įspaudus gimtinėje ir šiltus prisiminimus mūsų širdyse. Tylų Advento vakarą, šokant žvakės liepsnelei, sugrįžta išėjusieji...

Vitalija Biliūnaitė Jakubauskienė
Nuotraukos: Ramūno Snarskio ir Vitalijos Biliūnaitės Jakubauskienės
 

Reklama