NAUJIENOS

Skambantys Velykų varpai pažadins pasaulį

Kategorija:

Miestas:
Užgniaužę kylantį jaudulį širdyse nekantriai laukiame Didžiųjų švenčių. Vis iš naujo tikėdami stebuklo, gerų pokyčių savo gyvenime ir visoje mus supančioje aplinkoje. Ir tikrai sulauksime – tik mokėkime tai pamatyti. Saulė kils vis aukščiau ir aukščiau, jos glostoma žemė pasipuoš žaluma ir tūkstančiais žiedų; čirškės nauja gyvybė lizduose... Ir prisikels visa, kas ,,rudens bjaurybėj numirė verkdams“...

Ką primena pavasario švenčių ritualai


Prisikėlimo stebuklą nuo senų senovės stebėjo žmogus ir pats kilo su nauja viltimi ir tikėjimu. Įvairiose kultūrose švenčiamas pavasario sutikimas, prigijo ir iki šių dienų  puoselėjamos turtingos tradicijos ir papročiai. Mūsų (ir ne tik lietuvių) šventimo ritualai primena iš pirmykščių laikų atėjusius papročius ir tradicijas. Jei paseksime didžiųjų švenčių etimologiją – jų esmė – Žemės derlingumo, gyvybės, vaisingumo, šeimos sveikatos ir turtingumo viltis išreiškiama – meldimo, Dievų ir mirusiųjų dvasių garbinimo, aukojimo, kiaušinių dažymo, magiškų veiksmų, bendravimo prie vaišių stalo formomis.

Pagoniškų papročių atspindžiai

Pavasario švenčių metą prisimenama brangi priesaika – pagerbti mirusiuosius. Tikėjimas, kad protėvių dvasios globoja gyvuosius, kad nuo jų palankumo priklauso augalų derlingumas, gyvulių vaisingumas, šeimos sveikata ir santarvė, atėjo iš pagonybės laikų. Kad mirusiųjų dvasios būtų maloningos, būtina jas atminti, gerbti ir joms aukoti.
Iki šių dienų kai kuriose tautose gyvuoja paprotys Velykų antrą dieną aplankyti kapus, padėti ant kapo velykinį margutį. Slavai, čigonai ir graikai rengia Velykų vaišes prie savo giminės kapų (šios tradicijos bažnyčia nelaimina).
Krikščionybė palaiko tikėjimą mirusiųjų sielų nemirtingumu. Tai akivaizdu ir krikščioniškosios Velykų šventės svarbiausioje tradicijoje – tikėjime Jėzaus prisikėlimu.
Daugelis pagoniškųjų magijos elementų Didžiąją savaitę įgavo krikščioniškąją prasmę: bažnyčioje šventinamas verbos, vanduo, ugnis, velykiniai valgiai, margučiai.


 
Tobulas gyvybės simbolis

Ko gero, nerasime pasaulyje kultūros, kur kiaušinis nebūtų laikomas gyvybės, naujo gyvenimo ciklo simboliu. Kiaušinis nuo seno apipintas pasakomis ir legendomis, neva pasaulis atsirado iš didelio kiaušinio, nukritusio iš dangaus...


Prieš tūkstančius metų kiaušinius naudodavo savo magiškose apeigose senosios Australijos, Afrikos, Pietų Amerikos ir kitų pasaulio žemynų gentys. Tai liudija archeologiniai radiniai – įvairių paukščių ( net stručių ar erelių) dažytų  kiaušinių suakmenėję lukštai.

Tikėta nepaprasta kiaušinio magiška galia – gydančia, suteikiančia jėgų, lemiančia vaisingumą, apsaugojančia nuo piktų kėslų ir nelaimių. Ir tame pirmykščiame tikėjime slypi daug tiesos – kiaušiniui vargu ar gali prilygti maistingumu koks kitas produktas, o ką jau bekalbėti apie naujos gyvybės stebuklą.

Vos įžiūrima sėklytė ir kiaušinėlis mamos įsčiose – juk tai stebuklinga gyvybės pradžia, kupina paslapties ir verta pagarbos. Tad nieko stebėtino, kad kiaušinis, kaip ypatingas daugiareikšmis simbolis, atriedėjo iki mūsų dienų iš labai tolimos praeities.

Velykospasižvalgius po pasaulį

Daugelyje Europos šalių Velykų metą dažomi, marginami kiaušiniai. Kroatijoje, Makedonijoje, Kipre, Graikijoje, Slovakijoje, Vokietijoje, kaip ir pas mus, dažytiniais ir margintais kiaušiniais puošiamas Velykinis stalas, nešamasi į svečius, jais apsikeičiama, antrąją Velykų dieną rengiamos ridenimo varžybos.


Kipre išlikęs paprotys Velykų išvakarėse dovanoti turtingą vaišių krepšelį su 10 ar 15 margučių savo kaimynams turkams – draugiškos kaimynystės ženklas. Turkai, atsidėkodami kraitelį atnešusiems vaikams, duoda smulkių monetų. Neapdovanoti turko kaimyno yra gėda ir negarbė.

Bulgarai, panašiai kaip mes – lietuviai, labai stropiai kiaušinius margina, piešia paveikslėlius, peizažus. Į cerkvę neša pašventinti vieną – būtinai raudoną kiaušinį.

Vengrijoje Velykų dieną merginas aplieja vandeniu – kad šiais metais ištekėtų. Net ir pačios merginos kartais brenda į šaltą upės ar ežero vandenį.

O štai slovakai pašventinti į bažnyčią per Velykas neša didelį vaišių lauknešį, kuriame puikuojasi ir margučiai. Nedera ant šventinio stalo dėti nepašventintą maistą.

Graikai gražiausius velykinius kiaušinius laiko visus metus – iki kitų Velykų – kad namams laimę neštų ir saugotų nuo nelaimių.

Makedonijoje gražus paprotys sudeginti pašventintus margučius vynuogyne – kad vynuogės gausiai derėtų. Moterys būtinai kasmet įsigyja ar gauna dovanų naują dekoruotą lėkštę velykiniams kiaušiniams.

Mūsų tautosakoje gyva pasakaitę apie Velykų Bobutę, kuri geriems vaikams velyknaktį atnešanti margučių. Dabar galime tik įsivaizduoti, kiek džiaugsmo ir linksmybių suteikdavo anuomet kaimo vaikams ta Velykė.


Iš Vokietijos su spalvingų dažytinių kraitele atšokavo paslaptingoji Velykų Kiškė. Kiškis, kaip Velykų simbolis, čia minimas jau XVI a. pradžioje. Iš Austrijos ir Vokietijos pas mus atkeliavo ir Velykų medelis, papuoštas kiaušiniais.


Jau 130 metų Vokietijoje ir JAV populiarus vaikų žaidimas – šokoladinio kiaušinio ieškojimas pievelėje.


Savitai Velykas švenčia norvegai. Krikščioniškos šventės čia labai svarbios. Jau Didįjį Ketvirtadienį užsidaro visos įstaigos. Ilgąjį velykinį savaitgalį šviesiomis pavasario – vasaros spalvomis (dominuoja geltona, žalia) dekoruojami namai, merkiamos beržų šakelės, dažomi kiaušiniai (paprastai vienspalviai). Šeimos vyksta ilsėtis į kalnų namelius, slidinėja, džiaugiasi saulės ir sniego deriniu.



Šiaurės Norvegijoje samiai ilgąjį Velykų savaitgalį organizuoja kasmetinį Velykų renginį: pasaulines elnių lenktynes, muzikos ir kino festivalį.


Įdomi tradicija per Velykas skaityti detektyvines istorijas ar žiūrėti mini detektyvus. Ši tradicija įsivyravo netikėtai, kai 1923 metais Norvegijoje per Velykas buvo išreklamuotas vienas detektyvinis romanas.
Velykų sekmadienį Osle rengiama Jėzaus kančiai paminėti eisena, nešant didelį kryžių. Eisenos dalyviai nešasi mažus kryželius.

Jeruzalėje, kur buvo nukryžiuotas Jėzus, įsivyrauja ypatinga rimtis ir susikaupimas. Didįjį penktadienį krikščionys eina Jėzaus kančios keliu, neša kryžių. Piligrimai dalyvauja iškilmingose Velykų sekmadienio mišiose.



Pasidomėję įvairių tautų velykiniais papročiais, randame daug įdomaus ir daug bendro. Tai atskleidžia tolimą giminišką mūsų tautų ir religijų praeitį. Net Velykų pavadinime slypi bendra žodžio prasmė: ,,Velikden“ iš slavų kalbų reiškia ,,didžioji diena/naktis“. Ilgainiui velykinės liaudies tradicijos neteko magiškos prasmės ir įgavo žaismės pobūdį.

Sakralinė Velykinių esmė



Gyvenimiškosios būties ir dvasinio pasaulio santykis išreiškiamas per bendravimą, buvimą kartu, dalijimąsi, atliekant didžiųjų švenčių apeigas, vaišinantis prie tradicinio švenčių stalo – tai eina iš kartos į kartą. Sakralinė Velykinių papročių esmė – dalytis šventės džiaugsmu, sveikinti vieni kitus su Didžiuoju Kristaus ir visos gamtos Prisikėlimu. Skambantys Velykų varpai pažadins pasaulį naujam gyvenimo ciklui. Dalytis šventės džiaugsmu, sveikinti vieni kitus su Didžiuoju Kristaus ir visos gamtos Prisikėlimu – tokia sakralinė Velykų esmė.

Parengė: Vitalija Biliūnaitė Jakubauskienė
(Remintis įvairiais šaltiniais nesavanaudiškais tikslais)
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Reklama