Sigita Burvytė: edukacija tampa visai kitokia, nes jos pagrindas – žmonių tarpusavio ryšiai

Apie kitokius vaikus, jų ugdymą ir lavinimą, tėvų ir mokytojų santykius kalbamės su Viešosios įstaigos „Vaikų ugdymas“ vadove, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos docente dr. Sigita Burvyte

Pakalbėkime apie kitokį vaiką ir jo kitoniškumą, kuris tikriausiai labiausiai pasireiškia, kai vaikas pradeda lankyti pirmąją klasę. Tada ir tėvai, ir mokytojai susirūpina, ką daryti su kitokiu vaiku.

Prieš pradėdama kalbėti apie kitokius vaikus, noriu visus atpalaiduoti – mes visi esame kitokie. Pasaulyje nėra dviejų identiškų žmonių. Visi esame skirtingi ir mums tarpusavyje nereikėtų konkuruoti bei vieniems prieš kitus įrodinėti savo pranašumų. Todėl, kad galėtume pastebėti vaikų vidinius resursus ir juos stiprinti, pirmiausia turime patys pažinti save. Tik būdami savimi ir gebėdami sugyventi tarpusavyje realizuosime savo vidinius resursus. Vaikus ugdome pavyzdžiu, deja, sugyvenimo tarpusavyje dažnu atveju ir patys turime mokytis. Už tai, kad neretas vaikas stokoja gerų sugyvenimo tarpusavyje pavyzdžių, kaip priimti kitą žmogų su jo turima patirtimi, požiūriu ir elgesiu, esame atsakingi mes, suaugusieji, negebantys parodyti tinkamo pavyzdžio savo elgesiu.

Individualių ir grupinių diskusijų su tėvais metu gan dažnai susiduriu su faktu, kad jei nežino, kaip priimti savo vaiką tokį, koks jis yra, kaip surasti jo stiprybes ir kaip padėti jas stiprinti. Šiandieniniame pasaulyje tiek tėvams, tiek pedagogams, mokantis priimti vaikų savitumą ir autentinį tapatumą, taip pat reikalinga pagalba.

Taigi visi vaikai esame kitokie. Tik vienų kitoniškumas labiau ryškesnis ir jie mažiau įtelpa į mūsų visuomenėje priimtas normas ir standartus. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kas antras ikimokyklinio amžiaus vaikas pasaulyje turi emocijų valdymo, o kas antras paauglys – elgesio problemų. Taigi „nepatogūs“ vaikai mūsų aplinkoje tampa norma, o ne išskirtinumas. Ir tie vaikai – tas varikliukas, kuris verčia tėvus keisti į juos požiūrį, o tuo pačiu keisti ir visą mūsų sustabarėjusią edukacinę sistemą.  

Kyla daugybė klausimų. Kodėl vaikams reikia taip elgtis? Ką mes tokio darome, kad vaikai šalia mūsų gali išbūti tik netinkamai besielgdami? Kaip infodemijos ir suaugusiųjų priklausomybės nuo darbo laikmečiu jaučiasi mūsų vaikai? Ir kur visa tai veda? Kokios to priežastis? Ir kaip padėti vaikams bei jų tėvams? Atsakymų į šiuos klausimus ieškau moksliniuose straipsniuose ir savo kokybiniuose tyrimuose, kuriuos atlieku konsultuodama šeimas ir pedagogus.

Pirmasis ir svarbiausias patarimas tėvams, auginantiems kitokį vaiką: atsipalaiduokite ir stiprinkite ryšį su savo vaiku, nes ir pačios didžiausios pastangos sumažinti vaiko kitoniškumą desperatiškai muštruojant ir bauginant neatneš norimo rezultato. Priešingai. Tai tik atitolins jūsų vaiką nuo jūsų. Vaikų auklėjimo būdai, kurie tiko dar prieš 5 ar 10 metų, šiandien visiškai nebetinka. Reikia ieškoti kitokių vaikų ugdymo būdų ir metodų.

Visiškai taikliai pastebėjote, kad kitoniškumas ryškiausiai atsiskleidžia pirmoje klasėje. Kai vaikas iš saugios šeimos aplinkos (saugumą suteikia tai, kas įprasta ir pažįstama) ateina į ikimokyklinio ugdymo įstaigą, kur pedagogai atlieka tėvų kompensacinę funkciją ir siekia sukurti saugią grupės aplinką, panašią į namų, jam leidžiama ugdytis savo tempu ir pagal savo galimybes.

Kai vaikas ateina į pirmą klasę, atsiranda žodis REIKIA, taisyklės, pareigos. Ir jei vaikas stokoja dėmesio sutelkimo, pareigingumo, asmeninės atsakomybės prisiėmimo įgūdžių, jam labai sunku pamokoje nuo skambučio iki skambučio atlikti mokytojo pateiktas užduotis. Dauguma vaikų pirmąją klasę pasiekia tam nepasiruošę. Ypač, jei šeimoje vaikas yra pasaulio centras ir visi jo norai ir įgeidžiai iki tol buvo besąlygiškai tenkinami. Toks vaikas nesupranta, ką reiškia staiga atsiradęs žodis REIKIA, nes iki tol jo sukaupta patirtis byloja, kad visas pasaulis yra jo norų tenkinimui. Konsultuojant šeimas dažnu atveju išryškėja, kad mama, tėtis, močiutė, senelis gyvena tam, kad patenkintų visus vaiko norus ir įgeidžius, net sugeba priversti pedagogus paklusti ir „tarnauti“ jų vaikui. Tokioms šeimoms sakau, kad jos daro kriminalinį nusikaltimą vaiko atžvilgiu. Be abejo, tėvai yra pagrindiniai žmonės, kurie atsakingi už vaiko auklėjimą, tad ir sprendimą jie priima. Tik prieš priimant sprendimą reikėtų pagalvoti, kaip vaikas su turimomis charakterio savybėmis išgyvens po 20–30 metų?

Kai vaiko įnoriai bei įgeidžiai buvo besąlygiškai tenkinami, atėjus į pirmą klasę  ir išgirdus žodį REIKIA, vaiką ištinka šokas ir jis mokyklos reikalavimams ima priešintis. Kadangi jam nesuprantama, ko iš jo reikalaujama, o valios nėra net užuomazgų, todėl jis visomis pastangomis  stengiasi išvengti jam nesuprantamų reikalavimų.
Noriu pažymėti, kad kalbu apie neurotipinius vaikus, tai yra vaikus, kurie neturi specialiųjų ugdymosi poreikių. Tai vaikai, augę aplinkoje, kurioje visi jų įgeidžiai buvo tenkinami. Vaikų vadovavimo tėvams reiškinį galiu pavadinti šių laikų pandemija. Vaikai turi taikytis prie tėvų, o ne atvirkščiai.

Tėvai, tenkinantys visus vaiko įnorius, atima iš vaiko galimybę mokytis valdyti sudėtingas gyvenimiškas situacijas. Vaikas pagal savo amžių turi mokytis patys įveikti gyvenimiškus sunkumus. Konkretus pavyzdys – pirmoko namų darbai. Tai jo atsakomybė, kaip ir kitų pagal amžių esančios pareigos. Prisiimti atsakomybę už savo veiksmus turime mokytis dar vaikystėje, nes suaugus nebus lengva to išmokti. Tai kainuos daug pastangų. Mes turime laikytis taisyklių. Yra pareigos, darbas. Juk jei darbas prasideda aštuntą, mes negalime ateiti pirmą valandą. Ir pirma klasė yra gera pradžia žengiant į asmeninės atsakomybės ugdymąsi. Nieko nedarykite už vaiką, ką pagal amžių jis gali padaryti pats. COVID-19 viruso sukelta pandemija parodė, kad vaikų kontrolės turime atsisakyti, nes nepajėgiame sukontroliuoti, bet turime mokytis pasitikėti vaikais, leisti mokytis prisiimti asmeninę atsakomybę už savo veiksmus, ieškoti su jais bendrų susitarimų ir t.t.

Deja, šiuo metu matau ryškėjančią tendenciją, kai tėveliai stengiasi užtikrinti, kad jų vaikas viską gautų ir labai dažnai susifokusuoja į vaiko akademinius pasiekimus, o ne į visapusiško žmogaus ugdymą. Kai vaikas diktuoja šeimai taisykles ir tėvai taikosi prie vaiko, keturmečiai nusprendžia į kokią šalį šeima važiuos atostogauti. Tai nepadeda vaikui suvokti, kad teises suteikia atliktos pareigos ir vaiko galvoje susiformuoja iškreiptas pasaulio ir žmonių tarpusavio santykių suvokimas. Kadangi pandemijos metu intensyviau dirbu su šeimomis, galiu drąsiai pasakyti, kad daugelis tėvelių neugdo vaiko atsakomybės.

Kai vaikas supranta, kad tėvai tenkina jo poreikius, tie poreikiai ir toliau didėja. Tėvai atsiranda tarsi užburtame rate, nes galiausiai jie nebegali patenkinti visų vaiko poreikių. Ir visi auklėjimo metodai užsibaigia tuo pačiu kaip įprastai.

Tačiau kur ta vaiko norų tenkinimo riba? Juk griežtas reikalavimas laikytis nustatytų taisyklių gali užslopinti vaiko norą pažinti ir padaryti jį priklausomą nuo kitų žmonių valios? O juk vaiko požiūris skiriasi ir turi skirtis nuo tėvų, nes jis ateina jau į kitokį pasaulį.

Išties tas klausimas aktualus ir tėvams, ir pedagogams. Taigi kaip neužslopinti prigimtinių vaiko galių, kaip atskleisti jo vidinius resursus?

Kaip ir paminėjote, ir tėvai, ir mokytojai pirmiausia turi suvokti, kad vaikas atėjo į visai kitą pasaulį, nei jis buvo jų vaikystėje. Ir tą pasaulį tėvai galbūt net mažiau pažįsta. Dabartiniai tėvai susiduria su tokiu reiškiniu, kurio pasaulyje dar nebuvo. Tai pasaulio nenuspėjamumas. Nežinome, koks jis bus po 20–30 metų. Tad negalime pasakyti, kokių žmogiškųjų savybių, charakterio ypatybių, elgesio bruožų reikės, kad jų vaikai galėtų išgyventi. Taigi kokių reikia savybių žmogui, kad jis galėtų išgyventi greitai besikeičiančiame pasaulyje?

Ir kitas dalykas, kaip neužslopinti vaiko atsinešto individualumo? Mes kiekvienas iš prigimties esame skirtingi ir kiekvienas turime įgimtą smalsumą pažinti supantį pasaulį. Ir tai labai matyti klasėje ar vaikų grupėje. Užtenka klasėje pabūti 10 minučių ir galiu identifikuoti, iš kokios aplinkos atėjęs vaikas. Pavyzdžiui, vienas vaikas sėdi prie stalo, kol mokytojas nepasako jam, kad jau pertrauka ir jis jau gali eiti žaisti. Tai parodo, kad vaikas atėjęs iš aplinkos, kurioje yra griežtos taisyklės ir vaikui pasakoma, kada ir ką jis turi daryti, kur viską kontroliuoja suaugusieji, o vaikui belieka paklusti ir vykdyti. Tokioje šeimoje vaikas kaip asmenybė nesiugdo, tik puikiai išmoksta stebėti suaugusiųjų reakcijas ir su jais susitapatina. Tokioje aplinkoje vaiko smalsumas yra užslopintas ir jis mokykloje ar darželyje nesugeba prisiimti asmeninės atsakomybės bei realizuoti ir išreikšti save, tokiose paprastose kasdieniškose situacijose, kad jau pasibaigė pamoka ar pietūs ir jis gali eiti žaisti. Jis tiesiog susitapatina su tėvais ir mokytojais ir laukia, kol jam bus duodama komanda. Jis pats nesiryžta priimti sprendimo.

Tėvai ar kiti suaugusieji su savo taisyklėmis jau yra užslopinę vaiko prigimtinį smalsumą. Ir tai, be abejo, žalinga, nes vaikas praranda savo individualybę. Jos tarsi nėra. Vaikas laukia, ką jam pasakys tėvai, mokytojai, seneliai ir vadovaujasi jų nurodymais, bet visiškai pamiršta savo poreikius bei savo vidinę pasaulio pažinimo motyvaciją. Šiems vaikams sunku įsiklausyti į savo tikruosius pojūčius bei suprasti, ką iš tikrųjų jis jaučia: ar bijo, ar pyksta, ar nori pažinti – jis nesuvokia. Kiekvienas iš mūsų esame iš savo vaikystės ir gal būt užaugome tokioje šeimoje ir turimi mūsų charakterio bruožai nulemia sunkumus, su kuriais susiduriame gyvenime.

Kai tenka teikti konsultacijas su vaiko ugdymo sunkumais susiduriančioms šeimoms, mamai, tėčiui, užduodu klausimą, o kaip jie konkrečiai jaučiasi tokioje situacijoje? Nereta mama labai daug gali kalbėti, kaip jaučiasi vyras, vaikas, bet kai paklausi, kaip ji pati jaučiasi, pradeda verkti. Ji negali atsakyti į šį klausimą, nes nežino, kaip jaučiasi. Ir kiek pastangų reikia suaugusiajam, kad jis pasikeistų. Taigi mes vaiką pasmerkiame savęs praradimui, noru būti geru, įtikti kitiems. Tai aš vadinu baime būti savimi. Tačiau kitiems šie vaikai yra labai „patogūs“. Ir tokių vaikų yra daug.

Ir kas liūdniausia, labai dažnai šie vaikai yra tarp tų, kurie mokykloje vadinami stropiausiais ir geriausiais?

Taip, noras būti geriausiu, dal labiau sustiprina mokytojų ir tėvų klijuojamas  „stropuolio“ etiketes ir vaikas viską daro, kad jiems įtiktų ir patiktų. Mokytojai ir tėvai dar paskatina: koks tu šaunuolis, kaip gerai tu tai atlikai. Ir tie vaikai dar labiau stengiasi įtilkti suaugusiems, taip prarasdami savo autentinį tapatumą. Taip vaikui padaroma žala, o suaugęs jis net negali įvardinti, kaip jis jaučiasi ir net suprasti to negali. Toks žmogus gali tik vykdyti kitų nurodymus, paliepimus, tačiau anksčiau ar vėliau ateina diena kai jis nebegali taip gyventi ir jam reikia įsiklausyti į savo vidinę intuiciją ir priimti sprendimus. Ir jeigu to vaikystėje neišmoksi, suaugus tai pareikalauja labai didelių pastangų.

Įsivaizduojate, jei žmogus nori būti visiems geras, aplinkiniai labai greitai tai pajaučia, pradeda manipuliuoti žmogaus gerumu. Jis prisiima daug įsipareigojimų, nes nori būti visiems geras ir nesugeba pasakyti „NE“. Ateina toks momentas, kai žmogus nebepajėgia visų įsipareigojimų įvykdyti, tada arba išrėkia viską, arba pasmerkia save būti nelaimingu, arba priima sprendimą keistis. Tada žmonės dirba viršvalandžius, nepaprašydami atlyginimo už savo darbą, aukoja laisvalaikį, blogai išsimiega, jiems prasideda įvairios somatinės ligos. Viso to priežastis – mes patys, mūsų charakteris, atsineštas iš vaikystės. Tad tėvystės pareigos – pačios atsakingiausios užauginti žmogų. Būdami suaugę visada galime keisti save, tik tam reikia stipraus motyvo – savęs pažinimo ir noro gyventi kitokį gyvenimą. Šiuo atveju kalbu labiau apie neurotipinius vaikus.

Tačiau kalbant apie kitokius vaikus, kurie turi specialiųjų ugdymo poreikių, kol kas tėvai, pedagogai, bendruomenė, vaikai, nesame pasiruošę jų priimti. Tiesiog nemokame ir nežinome, kaip tai padaryti. Statistika negailestinga, 2018 m. vienas iš 59 vaikų pasaulyje turėjo autistinių bruožų. Pastaruoju metu daugėja vaikų, turinčių ASS. Ir tokių vaikų pasaulyje yra kur kas daugiau, o mes nesame pasiruošę priimti ir sukurti jiems palankią ugdymosi aplinką. Deja, mūsuose dar gaji atskirtis, segregacija, mes mokomės integruoti šiuos vaikus, o įtrauktis kol kas vyksta fragmentuotai. Tikrai yra gerų pavyzdžių ir turiu ugdymo įstaigų, kurias konsultuoju ir kuriose taikomas universalus dizainas, kuriamos visiems prieinamos aplinkos ir pedagogų bei tėvų bendruomenės jautriai ir su pagalba priima šiuos vaikus.

Taip susiklostė aplinkybės, kad dirbu su pačiais sunkiausiais atvejais, kai tėvai ir mokytojai nežino, kaip išspręsti susidariusią problemą, ir pastebiu, kad „pirmoji pagalba“ būna vaiko išmetimas iš klasės ar grupės, nes didelė dalis pedagogu nežino, kaip dirbti su jiems „nepatogiais“ vaikais. O juk tie vaikai mus, suaugusiuosius, verčia keistis, išsilaisvinti iš sustabarėjimo. Mes turime įgyti kitokių kompetencijų, pakeisti savo požiūrį į šiuos vaikus. Reikia išmokti kitaip bendrauti su ypatingais vaikais.

Suaugusiųjų pagalbos laukia ir neurotipiniai vaikai, nes negeba ir nežino kaip priimti tuos ypatingus vaikus į bendruomenę, juos stebėti, kokių įgūdžių jie stokoja. Pirmiausiai reikia suprasti vaikus ir išmokti į jų problemas žiūrėti, kaip į jų stokojamų įgūdžių pasekmes. Norint padėti vaikams įveikti savo problemas, reikia stiprinti jų įgūdžius. Tai padės jiems mokytis savarankiškai valdyti savo sudėtingas gyvenimiškas situacijas.

Ir dažnai daroma klaida, atskiriant vaiką. Taip, yra vaikų, kurie tik trumpą laiką gali išbūti grupėje ar klasėje. Jiems reikia pabūti vieniems. Tačiau būtina atsižvelgti į kiekvieno vaiko individualybes ir padėti jiems mokytis sugyventi kartu, nes jie bus mūsų atities visuomenė. Tik teikdami paramą ir pagalbą vieni kitiems, mes galime tai padaryti.
Dabartinė situacija parodė, kad nuoširdūs santykiai yra aukso vertės. Kai tėvai gali pasakyti pedagogui, kad aš nesusitvarkau su savo vaiku, ar mokytojas atvirai pasakyti tėvams, kokios problemos yra klasėje, tik tada galima rasti bendrą susitarimą. Kol mes vieni kitų bijome, demonstruodami, kad puikiai susitvarkome, ar kaltindami vieni kitus, kas dažniausiai atsitinka, vaikai negauna reikiamos pagalbos.

Šių dienų didžiausia problema ne ypatingas vaikas ar neurotipinių vaikų negebėjimas priimti kitokių vaikų, ne tėvai ar pedagogai, bet mūsų požiūris į tarpusavio santykius. Mes neteikiame tinkamos reikšmės tarpusavio santykiams. Problema – pasikeitę vertikalūs tarpusavio santykiai tarp tėvų ir vaikų, tarp pedagogų ir vaikų. Jei norime padėti tokiems vaikams, pirmas dalykas – būtina užmegzti tarpusavio pasitikėjimu grįstus santykius. Ir pandemija apnuogino tarpusavio santykių problemas. Jei mokytojui pasijungus pamokai vaikas bėga slėptis arba virtualioje erdvėje stengiasi įnešti destrukciją, tai rodo, kad jų santykiai nėra paremti pagalba ir parama vieni kitiems. Vyresnioji karta nėra čiabuviai virtualioje erdvėje. Vaikams tai yra jų įprasta erdvė, kurioje jie gerai jaučiasi. Tačiau jeigu tarpusavio santykiai grįsti abipuse pagarba ir pasitikėjimu, niekas nebijo klausti ar prisipažinti, kad kažko nemoka. Tada tiek mokytojas, tėvai ar vaikai gali drąsiai pasakyti: aš nežinau, kaip prisijungti. Turėjau galimybių stebėti gražių užsiėmimų, kur vaikai konsultuoja mokytoją, kur ir ką paspausti, kad ji sėkmingai galėtų dirbti virtualioje erdvėje. Vaikai patenkinti, kad padėjo mokytojai, o mokytoja nebijo pasakyti, kad ji kažko nežino, kad kažko nemoka. Edukacija keičiasi, keičiasi mokinių ir mokytojų tarpusavio santykiai, edukacija tampa visai kitokia, kurios pagrindas žmonių tarpusavio ryšiai. Ir jei nėra tarpusavio ryšių, mes galime kalbėti apie stebuklingus metodus, bet jie tiesiog neveiks.

Konkretus santykių pavyzdys. Mokytoja pasakė tėvams, kad ji nemoka dirbti su jų vaiku, o tėvams pabandžius užmegzti kontaktą ir kartu rasti būdų, kaip ugdyti pirmoką, atšovė: „Aš sakiau, kad nemoku dirbti su jūsų vaiku.“

Gana dažna situacija ir šiuo atveju kalba eina ne tiek apie vaiką, kiek apie suaugusiųjų bendradarbiavimą.

Tačiau dėl to nukenčia vaikas.

Būtent. Vaikai mokosi iš pavyzdžio. Jie žiūri, kaip sugeba susitarti suaugusieji ir tą patirtį perima. Tačiau suaugusieji, tėvai ar mokytojai užima poziciją: aš nemoku. Tėvai neretai sako mokytojui, kad jie nemoka susitvarkyti su savo vaiku, mokytojai – kad jie nemoka dirbti su tuo vaiku.

Ką įžvelgiu pateiktame pavyzdyje? Ogi norą visą atsakomybę permesti tėvams: tvarkykitės, kaip norite, nes su jūsų vaiku aš nesusikalbu ir nesu už jį atsakingas. Tokiu atveju reikėtų grįžti prie šaknų: jeigu pasirinkau būti mokytoju, vadinasi, prisiėmiau asmeninę atsakomybę padėti užaugti laimingam žmogui. Ir nieko blogo, jei mokytojas nežino, kaip reikia su vienu ar kitu vaiku dirbti. Kai vaikų įvairovė labai didelė, tai normalu. Nežinoti nėra blogai. Blogai yra nenorėti susižinoti, nes patogiau nežinoti. Kiekvienas kažko nežinome, tik ką mes su tuo darome: ar ieškome atsakymo ar sakome, kad aš nežinau ir nenoriu žinoti. Jūsų pateiktame pavyzdyje akivaizdžiai matyti, kad nenorima sužinoti ir sakoma tėvams – paimkite stebuklingą burtų lazdelę ir padarykite stebuklą, kad jūsų vaikas būtų toks, kokiam tinkami mano darbo metodai. Bėda ta, kad tos stebuklingos lazdelės nėra ir tėvai jos neturi. Kas belieka, tik visoms trims šalims ieškoti bendro sutarimo: mokytojui, tėvams ir vaikui ir rasti visiems priimtiną sprendimą. Jeigu nesiseks savarankiškai to padaryti, tai galite kreiptis pagalbos.

O pirmiausia turi susėsti ir pasimatuoti savo požiūrius tėvai su mokytoju.  Mokytojai – reikalinga pagalba, stiprinant darbo su ypatingais vaikais kompetencijas. Tėvams stengtis išgirsti mokytoją ir gerai pažinti savo vaiką, kad įsivardinti pagrindinę problemų priežastį ir vaiko stokojamus įgūdžius. Vaikui reikalinga saugi aplinka, kurioje jis ugdytųsi savo tempu ir pagal savo galimybes realizuodamas savo vidinius resursus. Sprendimai visada yra, tik juos reikia surasti bendru susitarimu. Tie metodai, kurie tiko dar prieš penkerius metus, dirbant su šių dienų vaikais visiškai nebetinka, nes pasikeitė aplinkos kontekstas ir vaikai yra kitokie. Šių vienų vaikai orientuoti į veiklą. Jei mokytojas nenori keistis, nenori sužinoti to, ko jis nežino, tikriausiai jam reikėtų susimąstyti, ar jis gali toliau dirbti šį darbą.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino
Karolina Baltmiškė