NAUJIENOS

Šiandieninės mokyklos ypatumai

Kategorija:

Miestas:

Atrodo, vasaros kaip nebūta. Nespėjome nė pastebėti, o jau rugsėjo vidurys. Mokyklos ūžia nuo vaikų šurmulio, kuriame telpa viskas – svajonės ir nusivylimai, džiaugsmai ir liūdesys.

Apie šiandieninės mokyklos ypatumus www.manokrastas.lt redaktorė Genovaitė Paulikaitė kalbasi su Kretingos rajono Jokūbavo Aleksandro Stulginskio pagrindinės mokyklos pradinio ugdymo mokytoja metodininke Renata Bumbliene.

 –Prieš rugsėjo pirmąją skaičiau anekdotą, kad mokiniui geriausia žinia, kad sudegė jo mokykla. Tad kokia šiandieninė mokykla, kad šis anekdotas netaptų realybe?

–Šiandieninė mokykla labai skiriasi nuo tos, kurioje aš pati mokiausi, jau nekalbant apie vyresnio amžiaus žmones. Pirmiausia mokyklos pokyčiai susiję su vaikais. Jie visiškai kitokie. Tad norime mes to ar ne, šiandieninė mokykla turi keistis. Mes turime derintis prie vaikų. Vaikai aktyvūs, norintys veiklos. Ir mokytojui šiandien mokykloje tikrai nėra lengva dirbti. Nelengva jau vien todėl, kad ne taip paprasta yra su vaiku surasti draugišką kontaktą. Šiandien nebegalioja nerašyta taisyklė: mokytojas pasakė ir viskas. Dabar mes mokytojai nebebijome pasakyti, kad ir mes galime kažko nežinoti, galime klysti. Juk yra dalykų, apie kuriuos ir pradinukas gali žinoti daugiau negu aš, nes jisai kažkuo jau ypatingai domisi arba keliauja su tėvais po pasaulį ir yra aplankęs daug daugiau negu mokytojas. Jau vien todėl, kad vaikas kitoks, mes, suaugusieji, turime prie jų pritapti.

Aišku, mokytojai turime pasiekti vaiko pagarbą. Reikia ir tvarką per pamokas palaikyti, ir paskatinti vaiką dirbti. Turi būti tarp vaikų ir mokytojų susitarimai. Tad dabar ankstesnes taisykles yra pakeitę susitarimai. Kad visiems būtų gera mokykloje, mes turime susitarti, kaip mes elgsimės. O tai reiškia, kad jei mes susitarėme, vadinasi, visi to susitarimo ir turime laikytis. Tai yra vienas šiandieninės mokyklos bruožų. Aš jau nekalbu apie pačios pamokos struktūrą ir metodus. Yra ir tradicinių pamokų, bet dauguma jų – netradicinės. Žinoma, kalbu apie save, nes kiekvienas žmogus esame skirtingas. Vieni mėgstame netradicines, kiti – tradicines pamokas.

–Tai dabartinė mokykla leidžia mokytojui kūrybingiau dirbti, kūrybingiau save realizuoti?

–Taip. Šiuolaikinio mokytojo kūrybiškumui pasireikšti yra labai daug galimybių. Ir jei mokytojas kūrybingas, jis sugalvoja įvairiausių veiklų. Šiandieniniams pradinukams nebesistengiame prikišti kuo daugiau žinių, bet stengiamės suteikti tai, kas padėtų jam išmokti gyventi, bendrauti ir bendradarbiauti, kad jis mokėtų susitarti, mokėtų priimti bendrus sprendimus. Mokome viso to, ko reikia išėjus į platų pasaulį. Galų gale, kad jis mokėtų susirasti tos informacijos, kurios jam reikia. Šiandieniniame gyvenime informacijos tiek daug, tik ją reikia mokėti ir gebėti pasiimti.

–Tai kokia tavo pamoka?

–Per pamokas mano klasės vaikai labai mėgsta dirbti poromis ir grupėse. Juk tada, kai jie aiškina draugui, tuo pačiu patys tobulėja, gilina savo žinias ir tobulina gebėjimus. Ir kai paprašai paaiškinti draugui, jis pirmiausia turi pats suvokti, ką aiškina. Ir dar,  tikriausiai tai pastebi ne viena mama ar tėtis, kai aiškina suaugęs, vaikas vienaip priima informaciją, o kai vaikas aiškina vaikui, viskas vyksta paprasčiau. Pernai mano pirmokai net kuprinių nesinešiojo, apie namų darbus jie net negirdėjo. Tik skaitėme knygas. Ir koks rezultatas. Pirmiausia jie, matydami, kad visi vaikai nešasi kuprines, kad jiems užduodami namų darbai, panoro ir patys tai daryti. Ir šiemet jie, būdami antroje klasėje, jau reikalauja: mokytoja, užduokite mums namų darbus. O jei būčiau uždavusi namų darbus nuo pirmos dienos? Jie būtų į tuos namų darbus žiūrėję kaip į lažą. O dabar jiems namų darbai kaip šventė, kažkas įdomaus.

Aišku pirmomis dienomis aš jiems namų darbų dar neužduodu ir ateityje daug neužduosiu, nes laikausi nuostatos, kad galima išmokti ir per pamokas. Tiems, kuriems sunkiau sekasi, buvau pasilikusi „Mokytojo pagalbos“ pamokėlę. Pati užauginau tris savo ir dar du mirusios tetos vaikus ir labai gerai suprantu tėvus, kad jiems nėra lengva vaikui padėti mokytis. Vienas dalykas, kai tėvai papildomai su vaiku dirba, kitas dalykas – kai dirba mokytojas. Pastaruoju atveju pasiekiami geresni rezultatai.

–Kaip tėvai reaguodavo, kad  neužduodavai namų darbų?

–Be abejo, tėvams iš pradžių kildavo klausimų, kodėl neužduodami namų darbai. Tačiau iki Naujųjų metų mes visi jau skaitėme. Juk pirmoje klasėje vienas pagrindinių dalykų ir yra išmokti skaityti, o kokiais būdais jis to mokosi, tai jau mokytojo kūrybingumas. Niekada neužduodavau išmokti skaityti kokį tekstą iš vadovėlio. Kas ten? Penki sakiniai. Vaikas juos išmoksta mintinai ir viskas. Mes,  mokydamiesi pirmoje klasėje, skaitėme knygas. O ten vis kitas tekstas. Nori ar ne, bet skaitymo gebėjimai gerėja, nes skaitai vis kitus žodžius.

Skaitymui paskatinti kartu su mokyklos bibliotekininke Sofija Jurkuviene  pernai vykdėme projektą „Skaitau – svajonių miestą statau“. Už perskaitytą knygą vaikai gaudavo iš spalvoto popieriaus iškirptą detalę, kurią klijuodavo ant spintos. Iš tų detalių jie statydavo namuką. Kiek knygučių perskaitydavo, tiek ir detalių gaudavo. Viskas vyksta per žaidimą. Ir jei vaikai, įgyvendinant šį projektą, išmoko skaityti, savo tikslą įgyvendinau. Visai nesvarbu, kokiais metodais ir kada tai darome, svarbu, kad pasiektas tikslas.

–Renata, bet pati pradinukų mokymui naudoji labai daug žaidimų, kuriuos taip gražiai pastaruoju metu vadiname – projektai. Gal gali kai kuriomis įgyvendintomis savo idėjomis pasidalinti?

–Manau, kad kitas gana sėkmingai pavykęs projektas, kurį įgyvendinome kartu su tėvais, buvo „Pažink pasaulį kartu su šeima ir draugais“. Labai džiaugiuosi savo tėvais, kurie aktyviai įsijungė į šį projektą. Projekto tikslas – bendraujant ir bendradarbiaujant su tėvais pažinti pasaulį. Organizavome įvairiausias veikla. Vienas tėvelis yra baldžius. Jis pasikvietė mus visus į savo dirbtuvėlę. Parodė, kaip daromos spintelės. Patys vaikai, prižiūrint tam tėčiui, pabandė padaryti spintelę. Rezultatas – į klasę parsivežėme gražią spintelę, kurią darant prisidėjo ir patys pirmokėliai.

Kito vaiko močiutė mus mokė, kaip reikia pasėti gėlytes. Rezultatas – kiekvienas užauginome po gėlytę mamytei ir įteikėme Mamos dieną.

Aplankėme dar vieno pirmoko močiutę. Ten didžiulis ūkis. Senelis pasakojo, kaip prižiūri gyvulius. Vaikai pamatė triušiukus. Pašokinėjo ant šieno. Paskui paragavome kraujinių vėdarų.  Tai ką, ar čia ne pasaulio pažinimas? Paveikslėlis knygoje niekada nepakeis gyvo vaizdo.

Dar svečiavomės kaime pas vieno mokinuko mamą, kuri mus pavaišino kastiniu, cibulyne. Visiems labai patiko.

Kito vaiko mama užsiima rankdarbiais. Kai pas ją apsilankėme, buvo pavasaris. Mama nuvedė mus prie upelio ir vienas berniukas rankomis pagavo vijūną. Visiems didžiulis įspūdis. Visi pamatė, kaip atrodo vijūnai. Geresnio pasaulio pažinimo nesugalvosi.

Kadangi vieno vaiko tėvelis dirba policijoje, jis pakvietė mus į policijos komisariatą, pravedė ekskursiją, paskui pakvietė į kavinę pavalgyti picos. Tai irgi pasaulio pažinimas. Pagaliau, mokymasis, kaip elgtis viešoje vietoje.

Labai džiaugiuosi tėvais, kurie taip aktyviai įsijungė į šį projektą. Kartu su tėvais kūrėme adventinius vainikus. Kiekviena šeima kūrė savo vainiką ir iš tokių medžiagų, kurios jiems labiausiai patiko. Iš džiovintų apelsinų žievelių, šiaudų, obuoliukų. Tik visiems buvo privaloma viena detalė – cinamono lazdelė. Ar ne gražu, kai namus papuošė pačių pasidarytu adventiniu vainiku.

O per Kalėdų karnavalą kartu su tėvais sušokome čigonų šokį. Visi – ir vaikai, ir tėvai, ir aš apsirengėme čigonais. Kai išėjome visas taboras, išties buvo miela, malonu.

Dar mokėmės vašku marginti margučius. Mamos sakė, kad prieš Velykas jos margučius būtent taip ir numargino.

Šį projektą baigėme vienos dienos stovykla Palangoje. Tėveliai išplaukė su laiveliu į jūrą pažvejoti , o mamos su vaikučiais ant kranto piešė mandalas. Mums padėjo mokyklos dailės vyr. mokytoja Felicija Stramilaitė. Paskui visi kartu keliavome savęs pažinimo labirintais.

Džiaugiuosi, kad šiemet tėveliai jau teiraujasi, ar bus bendrų veiklų. Tokios veiklos ne tik lavina vaiką, bet ir labai suartina šeimą.

Dar noriu pasidžiaugti su kolege biologijos vyr. Renata Grigaitiene pravesta Žemės dienai skirta pasaulio pažinimo netradicine pamoka „Aš atsakingas“. Į pamoką atsivedėme šunis jorkšyrą ir labradorą. Kai įvedėme į klasę šunis, vaikų paprašėme užsimerkti. Jau pamokos pradžioje svarbu vaiką sudominti, suintriguoti. Kas yra šunys? Žemės dalis. Vaikas nori šuniuko, bet ar ilgam? Savaitė-kita ir tas noras pasibaigia. Tačiau labai svarbu jausti atsakomybę, nes šuniukas pats savimi negali pasirūpinti, privalai juo ir toliau rūpintis. Mes patys esame atsakingi. Pamoka buvo vedama pirmokams ir penktokams. Jie puikiausiai dirbo grupėse. Jie galerijos metodu iš žurnalų iškirptais paveiksliukais klijavo žemę, kas ji yra jų supratimu.. Dirbo keturiomis grupėmis. Paskui visų grupių  sukurtus darbus sudėjome į vieną ir gavome žemės rutulį. Pamokos išvada – aš esu atsakingas už žemę.

–Vaikai labai greitai atpažįsta melą, o suaugusieji kartais net nepikta valia ima ir pamiršta kažką.

–Jei jau vaikui kažką pažadėjai, turi ir įgyvendinti. Jei pirmadieniais buvome susitarę eiti į biblioteką ir pristatyti perskaitytas knygas, taip ir bus, nes mes susitarėme. Ir jei aš būčiau pamiršusi, jie visi man būtų priminę: mokytoja, šiandien mes turime eiti į biblioteką.

–Tačiau pasitaiko, kai tėvai pažadėję kažką vaikui ir pamiršta, o paskui stebisi prastėjančiais su vaiku santykiais?

–Taip, žodžio laikymasis turi labai didelę įtaką santykiams su vaiku. Ko stebėtis, jei paskui vaikas, kažką pažadėjęs tėvams, nepadaro. Juk neatsitiktinai sakoma, kad tėvai turi rodyti pavyzdį. Vaikai yra tėvų veidrodžiai. O ką labai dažnai sako tėvai? Vaikas toks, anoks. O tas vaikas iš kur? Iš šeimos ir jis atspindi tai, kas yra šeimoje.

Ir dar vienas šiuolaikinės mokyklos bruožas, kad savo ir draugų žinias vertina ir patys mokiniai. Mes savo klasėje esame susitarę, kad draugai vertina žalios spalvos rašikliu, o mokytojas – raudonos.  Ir kai su vaikais labai rimtai darai, jie labai rimtai į tai ir žiūri. Jie suskaičiuoja klaideles ir vertina labai objektyviai. Nėra taip, kad tau parašysiu blogą įvertinimą už tai, kad šiandien man kažko nedavei. Jei kyla kažkoks nesutarimas, jie visada ateina pas mane pasitikslinti: mokytoja, čia turi būti taip ar taip? Šiuolaikinėje mokykloje didelę pamokos dalį aktyvūs turi būti vaikai. Mokytojas yra tik stebėtojas ir pagalbininkas. Žinoma, jis turi viską susiplanuoti prieš pamoką, kad paskui viskas sklandžiai vyktų siekiant tikslo. Mes su vaikais esame susitarę, kad dirbant poroje ar grupėje ateinu jiems į pagalbą tada, kai jie visi kažko nesupranta. Tada jie kelia ranką, o aš ateinu padėti.

Dar vienas pastebėjimas: kokiais žodžiais kalba mokytojas, tokiais žodžiais kalba ir vaikai. Prieš kurį laiką mokykloje buvo išorės auditas. Turime pasidarę dienos rezultatų lentą – ant durų išpieštos plaštakos ir ta lenta vadinasi „Duok penkis, jeigu šiandien ko nors naujo išmokai, sužinojai“. Vaikas prideda ranką prie durų ir sako, ko per dieną išmoko. Audituojantys specialistai stebėjosi, kad mūsų pirmokėliai aiškina: šiandien patobulinau skaitymo gebėjimus ar įgūdžius. Jie tuos žodžius puikiai supranta. Tik, žinoma, pats mokytojas tais žodžiais turi kalbėti. Į vaiką reikia žiūrėti kaip į lygiavertį draugą, o ne kaip į kažką mažiau suvokiantį ir suprantantį.

–Neretai mokytojai skundžiasi, kad dabar sunku su vaikais, nes jie hiperaktyvūs.

–Tačiau mes vaiko nepakeisime. Turime dirbti su tokiais, kokie jie yra. Jei ne, turime pasirinkimą – išeiti iš mokyklos. Nenori – nedirbk. Vaikai dabar turi savo nuomonę, moka diskutuoti. Mes negalime sustabdyti kartų kaitos. Šiandien mokytojas yra paslaugos teikėjas. O ką tai reiškia? Ogi, kad klientas visada teisus. Ir kokie bebūtų vaikai, jei nori dirbti mokytoju, turi prisiderinti.

–Labai daug diskutuojama, kad auga kompiuterinė karta, tad leisti ar ne vaikui sėdėti prie kompiuterio?

–Nepritariu nuomonei, kad vaiko nereikia leisti prie kompiuterio. O ką jis darys šiandien, nemokėdamas dirbti kompiuteriu? Be to, ir žaisdamas, jis tobulina savo įgūdžius. Kuo vaikas skiriasi nuo suaugusio? Ogi tuo, kad suaugęs apmąstys kelis žingsnius į priekį: kas bus, jei aš padarysiu tą ir aną, o kas po to bus, ir dar po to... O vaikas? Jam atėjo mintis ir jis daro. Tas galvojimas neretai suaugusiam žmogui neleidžia kurti savo gyvenimo, įsileisti į savo gyvenimą pokyčių.

Renatos Bumblienės nuotrauka. Čigoniška aistra buvę Jokūbavo pagrindinės mokyklos pirmokai, jų tėveliai ir mokytoja uždegė kalėdinio vakaro dalyvius.

Daugiau nuotraukų: http://manokrastas.lt/foto/renata-bumbliene--kai-dar-buvome-pirmokai---


Pinu trispalvę

Žygis Pagramančio regioniniame parke

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė







Reklama