NAUJIENOS

Senuko skundas

Kategorija:

Miestas:
Pasikvietė aukštesnė valdžia kleboną ir sako, kad senukas iš jo parapijos skundžiasi, jog senių ir ligonių sielovadai mažai dėmesio teskiriama. Klebonas už galvos griebėsi: -O jurgutėliau! Dar tie. Reikalingus sakramentus prašantys gauna, mišias atlaikom,  į kapus lydim. Ko jiems dar? Juk žinot, kiek darbo parapijoj. Jaunimas, ūkis, choras, remontai, ryšiai su visuomene, atsakymai į užklausimus, į skundus ir dar bala žino kas... Patylėjęs pridūrė:-Bet tas reikalas kažkaip natūraliai juk sprendžiasi. Jie iškeliauja ir baigta – iš ten  skundų negauname.- Taigi, esate teisus. Iš ten nieko negauname. Jie sau, mes sau.  Po dviejų savaičių vėl kviečia kleboną.  -Tamstos senukas  arkivyskupui ilgą skundą parašė. Vėl ta tema. Reikia mums tvarkytis.  Atsiuntė kopiją. Prirašyta ten daug. Kad  „tikėjimas tampa išorinio blizgesio perkrautais renginiais, šou spektakliais“ ir t.t. Va, dar, iš Švento Rašto: „Ko nepadarėte vienam mažiausių mano brolių – man nepadarėte. Jūsų Ekselencija, padėkit. Tegul dalis stropiųjų iškilmių, adoracijų lankytojų geriau  vyktų pas mus, į tą ašarų pakalnę. Joje Dievą jie tikrai ras. Esu šalia durų, kurioms atsivėrus, kaip sakom melsdamiesi: „su palaiminga viltimi“ žengsiu susitikti su Juo, apsčiai gyvenimo mums pažadėjusiu, bet Tamstos padėjėjai  beaiškindami nutyli, supainioja, tarsi  gyvenimo abstybės rasime jau šiapus, o man, stovinčiam prie Anapusybės durų, tokie pigūs juokeliai nepadoriais atrodo“ - rašo taviškis. Ir dar ten aibes prirašęs. Tarėsi ilgai. Nusprendė, kad klebonas vyks pas senuką rimtam dvasiniam pokalbiui. Po savaitės klebonas skambina:  -Nebereikia. Išsisprendė įprastu būdu. Užvakar palaidojau. Gražios, gausios buvo laidotuvės. Taigi. Dar naują akustiką bažnytėlėje įrengiau. Muzika dabar puikiai skambės. Kviečiam paklausyti. Dvasiškis atsiduso, paėmė  senuko raštą iš gaunamų raštų aplanko, atidžiai perskaitė ir, vėl atsidusęs, įdėjo  atgal. Naktį  susapnavo, kad vėlė aplankė. Jei pamenat  A. Lindgren  pasaką, - buvo panaši į  Karlsoną, kurs skraidė  įsisupęs į padžiautus  baltus rūbus.  Taip išrodanti  viešnia lakiodama virš lovos  sapnavosi dvasiškiui. Kažkaip lengvai atpažino senuko vėlę, ėmė jai sakyti apie klebono pavėlavimą, bet ji pertraukė: „Už tą skundą tik pylos gavau.“ Iš besiplaikstančios tuščios rankovės ištraukė virvagalį ir  tęsė: „ Va, neišrišti mazgai. Liepė aiškintis su išrišėjais – gal aš, gal jie to nepadarę. Sakė, kad mazgas ant  Didžiojo ir dar  kažkurio Įsakymo, nebepamenu. Jei myli visa širdimi, tai kokios dar sielovados reikia  atėjus laikui pas Jį keliauti? Protėviai tavo Praamžiui šaukiant džiugiai ir drąsiai paklusdavo. O tu teesie Tavo valia sakai, bet nevykdai, pagalbos šaukiesi. Tad ar čia meilė? Reikia išpažinti, kad nemyli. O išpažinęs ar gailiesi visa širdimi?  Gal tau ir neaiškino, kad nenuoširdi atgaila niekais viską verčia? Tu pasakei reikalingus žodžius,  laukei, tau pasakė, po to  žegnojotės, barbeno. Ir viskas, apeiga baigta. O kur  širdis atgailaujanti, sugrudus? Matai, neišrišti mazgai. Imk juos,  aiškinkis. Tegul ir jie žino.“  Pašokęs iš miego, aišku, vėlės nebematė.
                                                               
Direktorė Laima Žėkienė
Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė


Reklama