NAUJIENOS

Saulius Lynikas: prisiminimas apie Onę Baliukonę

Kategorija:

Miestas:
Nesu garsus literatas ar kultūros veikėjas, bet likimas dovanojo progą trumpam susitikti su poete. Norėčiau apie tai paprastai, kiek pamenu teisingai papasakoti. Gerbiu ir vertinu jos kūrybą, talentą, gal ypač artimas jos negalėjimas susitaikyti su dabartės pasaulio realijomis.          
Tądien buvo laiminga diena. Buvo 2001 metai. Gal vasaris... Vilniuje, kur buvau kitu reikalu, dar nutariau užsukti į Mokytojų namuose vykstančią knygų mugę. Bežiūrinėdamas ant stalų sudėtas knygas, pakėlęs akis kitoje stalo pusėje pamačiau kažkokią knygą beskaitinėjančią mano labai vertinamą poetę Onę Baliukonę. Neįprasta tos dienos pakili nuotaika paveikė taip, kad padariau, ko nebūč niekad drįsęs – užkalbinau ją. Nebepamenu, ką tada kalbėjau, bet prisistačiau esąs iš Druskininkų, įteikiau jai savo knygelę (gal kada pavartysianti turėdama laiko), paprašęs dar gavau jos telefono numerį ir atsisveikinom.
Paskui susiklostė taip, kad po metų poetė dalyvavo mano knygelės pristatyme Vilniuje Medicinos bibliotekoje. Ji papasakojo (o mano sesuo įrašė į dabar jau senovišką juostelę) laimingų (man) atsitiktinumų virtinę, atvedusią ją į tą pristatymą. Kaip ji pasakojo, aišku, užmetusi knygelę ir gyvenusi savais rūpesčiais. Tų metų rudenį kažkaip nusprendusi aplankyti festivalį „Poetinis Druskininkų ruduo“. Tada atsiminusi turinti tūlo druskininkiečio knygelę ir – kad jau vyksta ten – gal būsią pravartu susipažinti su ja. Susiradusi ir perskaičiusi. „Kaip eilinė skaitytoja vienu prisėdimu ryte prarijau ją ir pagalvojau: „Na, rupūže, ir kodėl manome, kad geros knygos gali atsirasti tik Vilniuje, o  atokiau tikimybė  atsirasti joms mažesnė“, – sakė poetė knygos pristatyme.  Ir viskas, kasdienybė vėl buvo pilna savų darbų.
Kitų metų vasaryje man  pavyko surengti knygelės pristatymą Vilniuje. Tada ir paskambinau gerbiamai poetei, paklausiau jos nuomonės apie savo knygelę, pasiteiravau, ar ji nesutiktų dalyvauti  pristatyme. Buvo malonu išgirsti jos palankią nuomonę apie tuos mano  kipšus  ir kad ji ateisianti, pakalbėsianti. Taip ir buvo. Susirinko draugų ir smalsuolių, buvo dar garsių žmonių, palankių kalbų, gražaus dainavimo, palinkėjimų – maždaug kaip visada.  Poetė be to, kas aukščiau parašyta, dar papasakojo, jog ruošdamasi šiam pristatymui dar kartą, jau literato žvelgimu, perskaičiusi knygelę,  dabar galinti pasakyti gerų ir blogų dalykų. Sakė, berods, randanti stiliaus problemų, kad pirmieji laiškai „prasčiau sukalti“, kad laiške apie feminizmą autoriaus nuomonė esanti griežtai, visapusiškai neigiama, ir ji negalinti tam pritarti („bet jeigu autoriui taip atrodo, tai tegul taip ir būna, čia viskas gerai“), kad esama vulgarybių apie tarpukojį ir kitų, bet autorius, būdamas gydytojas ir vyras, nuklydo į „tuos maskulinizmus“, ko vertėtų vengti. Bet knygelės pabaiga jau geresnė, ir apskritai joje esama daug stiprių vietų, aktualumo, šviežumo, tad ji sveikina ir linki sėkmės. Pabaigoj aš kalbėjau, padėkojęs įsileidau į nuoširdžius ilgokus svarstymus, susirinkusieji kantriai klausė, o man užstrigus nerandant tinkamo žodžio poetė padėdavo jį rasti, išrutulioti mintį. Taip maždaug įprastai viskas ir baigėsi.
 Truputį vėliau, norėdamas padėkoti poetei ir dar pasikalbėti vėl paskambinau jai, pakviečiau susitikti kokioje Vilniaus kavinėje. Ji atsisakinėjo, bet galop sutiko, pasakė atvyksianti į Rašytojų namuose esančią kavinukę sutartu laiku, ir taip susitikome. Leido jai užsakyti tik arbatos, buvo paprasta, santūriai draugiška. Iš arti mačiau jos operuotą plaštaką ir per pritamsintus akinius  žvelgiančias supratingas, veriančias akis. Kalbėjomės apie kūrybą. Nuoširdžiai pasakojau jai apie savo sunkumus berašant, kad stengiantis nors kiek susivokti apie Anapusybę, apie tų knygelės veikėjų vietą ir paskirtį. Joje visiškai realiai pajutau man „važiuojantį stogą“, jutau labai tikrą savo fizinės gyvybės pasitraukimo grėsmę, tada tarsi regėjau besiveriančias duris į kitą realybę ir panašiai – sunku dabar šitą žodžiais išsakyti, bet tada, berods, gana nuodugniai ir vaizdžiai jai savo jausenas nusakiau. Poetė atidžiai klausė. Gal kaži kokios knygelės mintys ir paralelės su jos patirtimi ir vidiniais išgyvenimais, gal kokie mano kalbėjimo aspektai to pristatymo metu nutiesė tarp mūsų sunkiai nusakomą  ryšį, gal tai buvo patarimas naujokui... Bet ji man atsakė nuoširdžiai ir taip, kaip nekalbama tarp „normalių“ šiuolaikinių (o dar mažai tepažįstamų) žmonių: „Žinot, jūs nepaisykit tų savo baimių ir kurkite toliau. Kas nori kažką tikra užčiuopti – turi eiti toliau savęs nežiūrėdamas.“ Dar kažką kalbėjo... Nieko neatsakiau. Bet ir nereikėjo. Poetė iškart pajuto ne ten pataikiusi, ir jau gailėjosi to nuoširdumo pliūpsnio. Toliau buvo nejauki tyla ir padrikas kalbėjimas apie šį bei tą. Kaip tas Evangelijos nuliūdęs jaunikaitis (kai Jėzus jam pasakė: “Išdalink visą savo turtą, imk savo kryžių ir sek mane“) aš pasitraukiau... Maža to – dar pyktelėjau (kaip galima tokius „kietus“ žodžius sakyti, ką – visą savo beslystantį gyvenimą, visus mano šeimyninio gyvenimo triūsus ir pastangas, visas tolesnio galvojimo ir išguldymo apie pasaulio kelius ir klystkelius perspektyvas galima taip paprastai nubraukti? Ne, ne – šaukė mano vidus). Nors nieko nebuvo pasakyta, bet jai iškart tapo aišku –  „išspjovė mane iš savo burnos“. Spėju, gal jai nuovoka sakė: „To berašinėjančio ponaičio žodžiai buvo bene ir kiek įdomūs, išmoningai sudėlioti, bet po jais pasirašyti tikruoju savo gyvenimu, tą popierių patvirtinti tikromis vertybėmis anas nė nesiruošė. Kiek tokių drungnų, linkusių pasmaližiauti Kūrybos medumi jau esu mačiusi.  Eilinį kartą apsirikta. Tad greičiau atgal į save...“ O aš, pasaulio kompromisų vaikis, bandžiau dar palaikyti įprastą pokalbį, ėmiau kažką taukšti, kad labai stokoju gero stiliaus, kad gal galėčiau jo pasimokyti. Poetė tada lyg išsivaduodama nuo slogučio žvaliai tarė: „O, prašom“. Ir garsiai pasakė keliems kavinėje buvusiems rašytojams: „Ei, kolegos, čia yra vienas norintis pasimokyti rašyti, gal turit knygų pasiūlyti?“ Atsirado dvi knygos,  jas klusniai nusipirkau. Jai  po to  „sugrįžimo į normalų bendravimą“ palengvėjo ir pasitaisė nuotaika. Bet jauste jautėsi, jog reikia baigti. Šiaip taip įkalbėjau ją parvešiąs namo, važiuodami bendravome tik įprastinėm bereikšmėm frazėm. Nejaučiau jokio jos piktumo, pagiežos. Normali supratinga reakcija į šiuolaikes realijas.  Palikau ją prie to Šeškinės devynaukščio, iš kurio tiek metų sklido sužeistos, dieviškai jautrios, dieviškai kenčiančios, dieviškai kilniai neišduodančios savo tikrosios esmės sielos šauksmas. Ir sielos, dieviškąja ramybe galop sušvitusios... O aš važiavau namo. Tik po daugel metų  ėmiau susivokti gavęs tą vertingą ir teisingą pamoką. Ko tada jos pamokytas nesuvokiau  turėsiąs atiduoti, dabar jau nebeturiu... Anot Senekos: „Lemtis klusnųjį nukreipia, o jai nepaklūstantį priverčia“. Tikri dalykai, kaip juos bepavadintum, lieka tikrais, ji visada buvo ištikima jiems. „Kas prideda ranką prie arklo ir dairosi atgal – nėra vertas Dievo karalystės.“ Nesu  milžinų giminės ir nežvelgiu nuo aukštų bokštų, bet leisk nusilenkti Tau, tikrosios mūsų  Tėvynės Balse. Pagarba didiesiems, kurie visškai atsitiktinuose jų gyvenimo vinguose neužgožia mažųjų.             
 
 Saulius Lynikas
 

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis


Reklama