NAUJIENOS
„Fausto“ premjerai – virtualūs plojimai

Romaldas Sakalauskas: paauglystėje patirtas alkio jausmas motyvavo siekti svajonių

Kategorija:

Miestas:

Apie savo gyvenimo peripetijas pasakoja buvęs Respublikinės Klaipėdos ligoninės vadovas, gydytojas chirurgas, 2018 metų Garbės Klaipėdietis – Romaldas Sakalauskas.

Kelias į sėkmę buvo ilgas ir vingiuotas: iš kaimo kilęs vaikinukas gyveno internate, patyrė, ką reiškia būti alkanam, studijuoti mediciną  pavyko tik po trečio bandymo. Tačiau niekada neprarado noro suprasti žmones, sutelkti juos ir kartu ieškoti sprendimo būdų, kad visiems būtų gera gyventi. Interviu atskleidžia, kad paauglystėje patirtas alkio jausmas motyvavo siekti svajonių, chirurgo profesija – kupina adrenalino, o net didžiulius kolektyvus valdantį vadovą atpalaiduojančiai gali veikti žmonos „terapija“.

Pirma pažintis su darboviete – dėl traumos

Maloniausias vaikystės atsiminimas: „Būdamas penktoje klasėje kiaušinius iš varnų - šarkų lizdų pakeičiau vištų kiaušiniais. Tuomet turėjau rūpintis išsiperėjusiais varnų ir šarkų jaunikliais, kiekvieną dieną stebėjau vykstantį procesą, nukeldavau iš aukšto medžio ir parsinešdavau namo prižiūrėti“, – juokiasi gydytojas R. Sakalauskas.

Kilęs iš mažo Zobėlų kaimelio Plungės rajone, 1972-1975 m. R.Sakalauskas mokėsi Pirmojoje Klaipėdos internatinėje mokykloje. Čia baigė 9 -11 vidurinės mokyklos klases ir šį gyvenimo periodą vadina vienu iš didžiausių nuostatų formuotoju. „Mokiausi vienoje klasėje su vaikais, kurių ne visi turėjo tėvus, dalis jų buvo tik valstybės remiami. Mokiausi, kaip reikia elgtis ir būti pačiam už save atsakingam, nes buvau išvykęs nuo tavimi galinčių pasirūpinti ir patarti tėvų. Supratau, kad būtina save kontroliuoti ir laiką išnaudoti vertingai. Daug sportavau, tad iškyla prisiminimas apie paauglio patirtą alkio jausmą: sportuodavome po vakarienės labai daug, o pasistiprinimui vakare likdavo  tik iš krano vanduo. Internate išmokau staliaus darbų, gavau atitinkamą kategoriją – gyvenime kaip vyrui pravertė. Man šis laikotarpis įsiminė ir tuo, kad reikėjo išmokti pakovoti ir už save. Parodyti savo asmenines gerąsias savybes, kad būtumei pastebėtas mokytojų, ir aišku, gal būt merginų. Čia besimokydamas patyręs traumą atsidūriau Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje, kuriai praėjus daugeliui metų pats vadovavau. Ji tapo pagrindine mano gyvenimo darboviete. Čia sutikti medikai paliko tokį gerą įspūdį, kad jau tada supratau, jog norėčiau sugrįžti kaip gydytojas. Ši įstaiga man visada turėjo ypatingą aurą. Internate išmokau svajoti ir tas svajones užsispyrusiai įgyvendinti. Supratau, kad gyvenimas turi labai daug spalvų – nuo mokėjimo išklausyti, atleisti iki  pasididžiavimo  savimi, savo miestu, savo valstybe. Didžiuojuosi, kad baigiau šią  mokyklą,“ - pusiau juokais, pusiau rimtai sako gydytojas chirurgas.

Rado raktą į mokinių širdis

1975 metais baigęs vidurinę mokyklą, R.Sakalauskas stojo į Kauno medicinos institutą. Deja, nesėkmingai. Likimas jį nubloškė į Skuodo rajoną. Šačių vidurinėje mokykloje Romaldas tapo istorijos mokytoju – jam buvo patikėta auklėti devintokus. Kad geriau suprastų jaunimą, jaunasis mokytojas įsigijęs motociklą su moksleiviais važiuodavo žvejoti, kalbėdavo ne tik apie techniką, bet ir kitus moksleiviams rūpimus dalykus. Kartu lankydavosi ir diskotekose. „Visam gyvenimui liko liberalus požiūris į kitų nuomonę ir pomėgius, mokėjimas sutarti su įvairaus amžiaus ir mąstymo žmonėmis. Radau raktą į mokinių širdis, o jie manyje rado supratingą mokytoją-draugą, atitinkantį jų interesus“, – konstatuoja buvęs pedagogas.

Vadyba „kitaip“

R. Sakalauskas mokytojo darbą prisimena kaip ypač šviesų, o su kai kuriais auklėtiniais bendrauja ir dabar. Kadaise atrastas susidomėjimas istorija niekur nedingo. R. Sakalauskas įsitikinęs – žmogus, nesidomintis istorija, yra pasmerktas kartoti praeities klaidas. „Už istorijos žinias iki šiol esu labai dėkingas legendiniam pedagogui, mane mokiusiam istorijos, Klaipėdos pirmosios internatinės mokyklos direktoriui Stanislovui Rumbučiui. Jis buvo istorijos mokytojas iš pašaukimo, tad istorijos mokslas liko man svarbus ir įdomus visam gyvenimui. Nebūčiau istorijos geriau perkandęs net studijuodamas universitete. Šiandien taip vertinu S. Rumbučio suteiktą istorijos mokslo supratimą. Tuo metu viską nugalėjo jaunystė, noras ir bebaimiškumas. Didžiulis noras išbandyti pedagogo specialybę, tad neįstojęs studijuoti medicinos pirmais metais, labai nenusiminiau. Tai buvo puiki bendravimo su žmonėmis mokykla. Įgytos žinios vėliau pravertė vadovaujant dideliam kolektyvui. Tada pats nesupratau ir to meto visuomenėje žodis „vadyba“ aplamai neskambėjo: kaip žmones įkvėpti, kaip kalbėti, kad tave išgirstų... Viską, ko man prireikė vadovaujant klasei, vėliau galėjau pritaikyti ir kitur“, –  sako gydytojas.

Neformalus bendravimas padėjo ne tik pažinti, bet ir suprasti jaunus žmones, jų poelgius. Juo labiau kad auklėtinius ir jaunąjį mokytoją skyrė vos 2 metų amžiaus skirtumas.  

Su auklėtiniais bendrauja ir po 45 metų

Po metų darbo mokykloje R. Sakalauskas vėl mėgino stoti į mediciną, tačiau ir antruoju bandymu nepavyko, tad pasiliko dar metus dirbti mokytoju. „Išleidau 24 auklėtinius: 16 berniukų ir aštuonias mergaites, su daugeliu bendraujame iki šiol: visus vienija ir problemos, ir džiaugsmai. Tas gyvenimo etapas man buvo labai vertingas. Tada buvo mažai intrigų, buvo jaunatviškas požiūris, dideli siekiai, daug optimizmo, gyvenimas atrodė labai gražus“, – savo laikotarpį mokykloje prisiminė R. Sakalauskas.

Su buvusiais auklėtiniais R.Sakalauskas vis dar palaiko draugiškus ryšius: šią vasarą jie buvo susitikę bei minėjo 45 metų mokyklos baigimo jubiliejų. „Su vienu iš savo auklėtinių net penkerius metus gyvenom viename bendrabučio kambaryje Kaune: aš studijavau mediciną, jis kitur... Vėliau, jau sukūrę savo šeimas, vis dar palaikėme draugiškus santykius bendraudami šeimomis. Labai branginu santykius su buvusiais auklėtiniais. Nieko gyvenime nebūna per prievartą, o ypač draugystės. Viskas ateina natūraliai, kaip ir darbas turi girti žmogų, o ne atvirkščiai. Jei sutampa biolaukai su draugais, kolegomis, gali nuveikti labai daug ir tai teiks daug džiaugsmo. Tai didžioji laimingo gyvenimo paslaptis“, –  sako gydytojas.

Chirurgija atitiko charakterį

Trečias kartas nemeluoja. Šis posakis galioja ir Romaldo kelyje medicinos link. Po poros metų dirbant mokytoju, klaipėdietis įstojo į Kauno medicinos institutą. Nuo čia prasidėjo nuosekli, bet iššūkių nepritrūkusi jo kelionė medicinos srityje. Įgijęs gydomosios specialybės gydytojo kvalifikaciją, Romaldas metus dirbo Klaipėdos miesto ligoninėje gydytoju internu – chirurgu, o 1984 m. įsidarbino abdominalinės chirurgijos gydytoju Respublikinės Klaipėdos ligoninės pilvo ir endoskopinės chirurgijos skyriuje.

Kodėl būtent chirurgija, o ne kitos medicinos sritys? „Chirurgija – tai greiti ir nestandartiniai sprendimai, kad padėtum pacientui ir sulauktum sėkmingo rezultato. Renkamasi pagal charakterį, o chirurgija, kur greičiau gaunamas rezultatas, manąjį atitinka. Jei stengiesi, tiksli operacija, ligonio pasveikimas bus žymiai greitesnis. Chirurgiją pavadinčiau stiprių žmonių profesija, kur gauni daug adrenalino. Operacijos metu, nors diagnozė yra žinoma, nežinai, kas tavęs laukia atvėrus paciento pilvo ertmę. Viskas gali būti visiškai kitaip nei tikėtasi, tad turi greitai susiorientuoti ir pakeisti strategiją. Tai turi savito šarmo“, –  sako gydytojas.

Iššūkis atsikratyti įstaigos skolų

Amžių sandūroje R. Sakalauskas tapo Respublikinės Klaipėdos ligoninės vadovu. Kad geriau sektųsi eiti vadovaujamas pareigas, R. Sakalauskas jau būdamas ligoninės direktoriumi mokėsi Klaipėdos universitete, kur 2004 m. įgijo Viešojo administravimo magistro kvalifikacinį laipsnį.

Beveik dvidešimt metų jis dirigavo arti pusantro tūkstančio ligoninės darbuotojų kolektyvui. Skirtingų interesų derinimas, gydytojų, slaugos ir kito medicinos personalo motyvavimas, greitas ir efektyvus darbo organizavimas – su šiais iššūkiais teko susidurti ligoninės vadovui. „Didžiausias iššūkis? Pradėjęs dirbti Klaipėdos respublikinės vadovu iš atsilikusios, skolose skendinčios gydymo įstaigos padaryti vieną geriausių gydymo įstaigų Klaipėdos mieste ir visoje Vakarų Lietuvoje“, –  juokiasi R.Sakalauskas, kuriam už puikų vadovavimą ligoninei 2018 metais suteiktas Garbės Klaipėdiečio vardas.

Įprato gerąsias patirtis pritaikyti ligoninėje

Kur slypi kiekvienos ligoninės sėkmė? „Visi mūsų šalies žmonės nori gyventi turtingai ir laimingai, bet ne visiems pavyksta, koją pakiša aplinkybės. Iš savo patirties, turėdamas 20 metų vadovavimo ligoninei patirtį, galiu atsakyti, kad šis darbas - atsidavimas. Tai asmeninio gyvenimo perkėlimas į vadovaujamą įstaigą. Mano atveju, tai buvo atsakomybė už 1500 darbuotojų. Neslėpsiu, kad pvz. būdamas kelionėje Niujorke ar atostogaudamas Korsikos saloje, lankydamasis privačiose ligoninėse, aerouoste ar viešbučiuose visada stengiausi stebėti aplinką bei vertinti, kaupti patirtį. Gal, tarkime, ligoninės ar aerouosto informacinius lipdukus galima pritaikyti vadovaujamoje ligoninėje. Tačiau tai tik detalės... Ligoninės sėkmei būtina puiki gydytojų ir slaugytojų komanda, gera techninė bazė ir tinkama infrastruktūra“, – sako buvęs Respublikinės Klaipėdos ligoninės vadovas.

 „Visa tai tarsi gerai veikiančio laikrodžio mechanizmas: vieni didesni, kiti mažesni, bet visi vienodai svarbūs. Norint, kad laikrodis veiktų be trukdžių, visos detalės turi veikti nepriekaištingai. Labai svarbus ir įstaigos veiklos planavimas. Būtina žinoti ir planuoti, kas bus po metų ar trejų. Šiandien dirbama esant pavojingo viruso grėsmei (duok, Dieve, medikams kantrybės ir ištvermės), bet gydymo įstaigų vadovams planuoti vis tiek reikia: kaip įstaiga galės konkuruoti su kitomis gydymo paslaugas teikiančiomis įstaigomis po kelerių metų, kaip tai vyks šalies mastu... Apie ateitį, kaip bebūtų sunku šiandien, reikia galvoti dabar. Kartais kalbu greitai ir ne visai aiškiai, bet tai todėl, kad mano mintys greitos ir sparčiai bėgančios į priekį“, –  juokiasi R. Sakalauskas.

Apie šypsenos gydomąją galią

Gydytojas R.Sakalauskas mano, kad mediko šypsena ir geranoriškumas turi gydomąją galią pacientams. „Žmogus į medikus kreipiasi dėl savo kančios, ligos ir jį negali pasitikti dar labiau kenčiantis ar susirūpinęs medikas. Būtinas natūralus bendravimas ir pagarba pacientui, o ne prievartinė šypsena (medikus kartais net bandoma priversti šypsotis, ko tikrai nereikia). Bendražmogiškas bendravimas atpalaiduojančiai veikia tiek pacientus, tiek jų artimuosius bei duoda fantastiškų rezultatų. Tada pacientas neša gerąją žinią apie gydymo įstaigą ar gydytoją į bet kurią miesto gatvę ar mažą provincijos miestelį“, –  yra įsitikinęs medikas.

Kodėl šalies sveikatos apsaugos sistema vis dar nėra tokia, kokios tikisi pacientai? „Darbas pradedamas, bet nepabaigiamas. Dažniausiai viskas ir lieka popieriuje: planai lieka neįvykdyti. Įsakymai nepasiekia adresato: tarp medicinos valdininkų bei gydytojų ir slaugytojų – didelis atotrūkis. Viena koja nežino, ką daro kita... Sostinė turi gerų norų, bet tai neatitinka provincijos ligoninių ar medikų poreikių bei galimybių. Blogas įstatymas niekada nevirs tikrove. Norint sužinoti, ar pasirinkta tinkama kryptis, medicinos biurokratams tereikia aplankyti provincijos medikus ir pasidomėti. Burtų lazdelė medicinoje, deja, neveikia, tik ilgas nuoširdus darbas“, – sako ilgametis medicinos įstaigos vadovas.

Terapiją teikė... žmona

Laisvalaikiu Romaldas mėgsta keliauti bei slidinėti, užsiimti sodininkyste bei domėtis menu, neišblėso ir jaunystėje atsiradęs susidomėjimas istorija, nemažai laiko klaipėdietis skiria karinei dokumentikai. „Mėgstamiausias filmas – 1980 m. Rygos kino studijos išleistas ir Aloyzo Brenčo režisuotas 7 serijų meninis filmas „Ilga kelionė per kopas.“ Įstrigo Raimondo Paulo muzika ir puikūs aktoriai Juozas Kisielius ir Romualdas Ramanauskas. Labiausiai įstrigusi knyga? Tikiuosi, kad pati geriausia knyga gyvenime dar bus perskaityta. Labiausiai patinka knygos apie Antrąjį pasaulinį karą. Iš lietuviškų šios tematikos įstrigusių knygų paminėčiau Roberto Petrausko trilogiją „Lemtingi sprendimai“, „Trečiojo Reicho triumfas“ ir „Barbarosa“. Sporto šaka – slidinėjimas: apie 15 metų slidinėju įvairiuose Europos kurortuose“, –  pasakoja R. Sakalauskas.

Taip jau susiklostė, kad visa jo šeima susijusi su medicina. Žmona Rasa – farmacininkė, tad ne be jos įtakos į vaistų pasaulį pasuko ir sūnus Rimas, duktė Agnė dirba gydytoja neurologe.

„Dirbant chirurgu buvo ir naktinių budėjimų. Man trūko šeimos, o šeimai – manęs. Bet tokia mediko profesija ir aš nebuvau išskirtinis. Dabar vaikai jau suaugo. Pats suprantu, kad kai kuriuos momentus praleidau, kažko turėjau duoti daugiau, būti artimesnis... Kai buvau gydymo įstaigos vadovas, grįžęs po darbo žmonai valandą ar pusantros kalbėdavau apie buvusią darbo dieną ir esu jai labai dėkingas, kad ji kantriai, neprieštaraudama išklausydavo. Ir tai veikė kaip geriausia terapija. Ir dabar negaliu kitaip: kai matau problemų mieste, valstybėje, medicinoje nerimstu, planuoju kaip tai galima išspręsti, atlikti geriau. Nėra nepadaromų darbų, dažniau trūksta noro juos daryti“, –  pasakoja R. Sakalauskas.

 

Artūras Klimas
Politinė reklama bus apmokėta iš kandidato į Seimą Romualdo Sakalausko rinkimų sąskaitos.

 


Reklama