NAUJIENOS

Rita Miliūtė: per laidą nepanaudoju nė pusės turimos informacijos

Kategorija:

Miestas:
„Tai dabar turbūt turėčiau išsišiepti, nusifotografuoti ir atsiųsti?“ – paklausta, ar moka šypsotis nusijuokia Lietuvos ir Laisvės TV žurnalistė, laidų vedėja Rita Miliūtė, prieš pradedant pokalbį apie žurnalistiką, laisvalaikį ir ... augintinius.

Rita, kiek metų jau atidavei žurnalistikai ir ar niekada nesigailėjai pasirinkusi šį kelią?

Jei atvirai, būna atvejų, kai pasidaro gaila, bet ne žurnalistikai atiduotų metų, o dėl to, kad ne viską gali padaryti taip, kaip norėtųsi. Man labai patinka mano darbas ir aš įsivaizduoju, kad jam truputį tinku.  Tik kartais nusvyra rankos... Atrodo, darai darai, kalbi kalbi, aiškini aiškini, ir viskas kaip į sieną.

Kuriuos darbo žurnalistikoje metus pavadintumei sėkmingiausiais?

Sunku net pasakyti, kurie metai buvo sėkmingesni ar mažiau sėkmingi. Gal tiksliau galėčiau apibūdinti, skirstydama savo darbą ne metais, o etapais. Man pasisekė dirbti visose žiniasklaidos rūšyse. Pradėjau dirbti spaudoje.  Mano pirmieji darbo spaudoje metai susiję su mano gimtąją Kretinga. Rajono laikraštyje pradėjau dirbti  mašininke. Gal toks darbas atrodo visiškai neprestižinis, nes per visą darbo laiką tarškini spausdinimo mašinėlės klaviatūra, tačiau dabar tuo labai džiaugiuosi – galiu skaityti net tokį braižą, kurio niekas aplinkui neįskaito.
Paskui dirbau radijuje, po to – televizijoje. Dabar dirbu visiškai naujoje informacijos sklaidos formoje – internetinėje televizijoje.  Ir man dėl to labai smagu.
Iš visų mano darbo etapų labiausiai man patiko dirbti radijuje. Pajuokaujant galima pasakyti, kad  kol žmogus jaunas, juk ir žolė žalesnė, bet svarbiausia priežastis buvo ta, kad dirbdamas radijuje esi mažiau priklausomas nuo kitų žmonių. Kiek tu į laidą savęs įdedi, tiek ir ištransliuoji klausytojams. Ir mažai kas tau gali sutrukdyti tai daryti.  Televizijoje yra žymiai daugiau įvairių niuansų, turinčių įtakos tavo laidai. Radijuje kalbi ir nėra jokių vaizdų, kas būtina televizijoje. O kokį vaizdą bepaimtumei, vis tiek yra subjektyvu. Radijuje žmogus girdi žurnalisto balsą ir gali įsivaizduoti, ką tik jis nori.


Paminėjai subjektyvumą, kad ir ką bedarytumei, vieni pačios laidas įvardija kaip objektyvias, kiti – priešingai. Kaip tie visi vertinimai veikia pačią?

Pripratau. Manau, tam labai daug davė savanoriavimas Vaikų linijoje. Kai pradedi kalbėti su skambinančiais vaikais, iš pradžių būna labai sunku priimti visą į tave nukreiptą agresiją. Seniau dirbantieji man patarė, kaip priimti tas emocijas, nes visa tai, ką vaikai sako, nėra asmeniška. Ta agresija tiesiog nukreipiama į bet kurį prie telefono sėdintį žmogų, nes tuo metu tas vaikas yra nelaimingas ir piktas. Todėl manau, kad pykčio prieš žurnalistus pasireiškimas yra labai panašus. Labai aiškiai suprantu, kad lygiai tą pačią dieną, kai aš nebebūsiu žurnalistė, aš niekam nebebūsiu įdomi. Neatmetant ir tų, kuriems šiandien sukeliu ne pačias geriausias emocijas.
Tad laidų vertinimą nepriimu asmeniškai. Paprasčiausiai daliai žmonių nepatinka tai, ką aš darau. Tačiau aš galiu paaiškinti, kodėl darau taip arba kitaip. Faktus renku ir pateikiu, vadovaudamasi tais kriterijais, kurie man leidžia objektyviai surinkti informaciją. Tad dėl savo laidų jaučiuosi rami. O kad visiems nepatinku... Manau, kad žurnalistui geriau nepatikti, negu patikti visiems. Žurnalistas neturi patikti.

Kaip keitėsi tavo požiūris į žurnalistiką nuo to laiko, kai pasirinkai šį kelią, iki dabar? Ko joje labiausiai pasigendi ir kuo didžiuojiesi?

Didžiuojuosi, kad esame labai toli nuo sovietinės žurnalistikos, kuri vadovavosi pataikavimu, gyrimu ir lindimu į pauodegį. Iš tos būsenos mes jau esame tikrai išėję, neskaičiuojant retų egzempliorių, bet jie žurnalistikai nedaro įtakos. 
Palyginti su senųjų demokratinių šalių žurnalistika, Lietuvoje pasigendu kritiškumo ir aštrumo. Ir kai sako, kad Miliūtė neleidžia pabaigti sakinio, taip sakantiems žmonėms reikėtų pasižiūrėti, kaip atrodo, žiniasklaidos tradicijos senosiose demokratinėse šalyse. Ten televizijos laidose nėra leidžiama pilstyti vandens. Žmogus gauna klausimą, ir jo reikalas yra atsakyti į tą klausimą. Jei jis bando pabėgti nuo to klausimo, žurnalisto darbas yra neleisti jam pabėgti ir sugrąžinti, jei to reikia, pakartojant klausimą net kelis kartus. To labai pasigendu, nes kartais per tą nereikalingą ir tariamą mandagumą, leidžiame pabėgti nuo svarbių problemų ir klausimų. Nežinau, kam reikalingas toks mandagumas, jei leidi vienam ar kitam pašnekovui gaišinti žiūrovo arba klausytojo laiką. Tai ne mandagumas, tai blogas žurnalisto pasirengimas pokalbiui.

Užsiminei apie pasirengimą laidai. Kaip gimsta televizijos laida? Šniukštinėjant įvairiuose visuomenės sluoksniuose?..

Kažką sužinai šniukštinėdamas, kažką išgirsti per pokalbius, kažką perskaitai, kažką pamatai, kažkuo suabejoji. Žurnalisto darbas kelti klausimus, kurie gali būti svarbūs ne jam pačiam, o jo auditorijai.  Nėra taip, kad aš klausinėju tik apie tai, kas man patinka. Pavyzdžiui, man labai patinka šunys, bet jei dauguma mano laidų būtų apie šunis, tai būtų absurdas.
Žurnalisto darbas yra patikrinti iš pažiūros net pati kvailiausią gandą. Jei tai yra nesąmonė, tą gandą atmesi po vieno-dviejų skambučių kam nors, bet tie keli skambučiai gali parodyti, kad iš to gando gali išsirutulioti labai gera laida.  Žurnalisto geras pasirengimas laidai ir yra susirinkta informacija. Kuo daugiau informacijos susirenki, tuo geresnę laidą gali sukurti. Dažniausiai per laidą nepanaudoju nė pusės turimos informacijos, sukauptos prieš laidą, bet man taip yra ramiau.

O yra buvę atvejų, kai gandą atmeti, kaip nepasitvirtinusį, o paskui paaiškėja, kad tai buvo visai ne gandas, bet tikras faktas?

Žinoma, kad yra buvę. Kartais išgirdęs gandą pagalvoji, kad ne, tikrai taip negali būti, o paskui paaiškėja, kad taip ir buvo. Vienas tokių atvejų nutiko tikriausiai beveik prieš trejus metus. Kai išgirdau gandą, kad tuometinis žemės ūkio ministras dirba tinkamai neįformintą žemę. Ministras tvirtino, kad buvo visi patikrinimai ir viskas buvo gerai. Patikėjau, kad tikrai viskas gerai. Tačiau pasikalbėjus su žemę tikrinusiais asmenimis, sužinojau, kad toje vietoje niekas netikrinta.
Paprastai, vienu metu tą pačią informaciją gauna keli žurnalistai. Ir tas, kas greitesnis arba kuris turi laisvesnes rankas, pirmas tą informaciją ir paskelbia.


Kaip jautiesi, jei žmogus į akis pareiškia, kad laida buvo neobjektyvi?

Žinoma, kad būna tokių atvejų. Ypač tokių pareiškimų sulaukiu iš dabartinės Seimo daugumos. Ne sykį ponia Širinskienė ir ponas Karbauskis yra pareiškę, kad jie neis į Miliūtės laidas, nes jos nėra objektyvios ir laidos vedamos nesilaikant žurnalistinės etikos.
Faktas toks: Lietuvoje yra dvi institucijos, prižiūrinčios, ar žurnalistai laikosi profesinės etikos.  Aš nesu pripažinta pažeidusi Etikos kodeksą. Tačiau tai jiems netruko mane kaltinti etikos pažeidimu ir meluoti. Jie turi teisę sakyti, kad aš jiems nepatinku kaip žurnalistė, bet tai neleidžia jiems manęs kaltinti etikos pažeidimu, meluojant mano žiūrovams ir savo rinkėjams.

Gana dažnai visuomenėje atsiranda nuomonė, kad žiniasklaidą kai kurie politikai naudoja sąskaitoms su savo konkurentais suvesti. Ar yra buvę tokių atvejų?

Yra buvę. Tik gal naudojama ne melaginga informacija, bet esamą informaciją melagingai interpretuojant, bandant iš nieko padaryti dramblį, ir tuo pat metu nematyti to, ką pats yra padaręs. Tačiau tame nematau jokios tragedijos. Visame pasaulyje bandoma pasinaudoti žurnalistais. Ir žurnalisto profesionalumo reikalas susivokti, kada juo bandoma pasinaudoti susidorojant su oponentais. Jei žurnalistas to nesupranta, yra grėsmė tapti ginklu kažkieno kito kovoje.

Pakalbėkime apie Laisvės TV. Kas čia: ar Miliūtei laisvės pritrūko, ar tiesiog įžengimas į naują etapą?

Man patinka mokytis įvairių naujų dalykų, patinka neatsilikti nuo naujų technologijų. Kartais žmonės patys save nubaudžia, sakydami: ai, aš jau per senas, aš ne tos kartos ir tų naujų dalykų nebeišmoksiu. Ir net nepabando. Aš prieš pasakydama, kad man nepavyks, pabandau. Ir su internetine televizija taip pat – pabandžiau. Man patiko. Tai kitoks formatas negu Lietuvos televizija. Internetinės televizijos žiūrovas yra žymiai jaunesnis. Žurnalistai šioje televizijoje gali būti truputį laisvesni.  Tai man patinka. Man patinka ir čia dirbantys žmonės, nes visi jie yra tiesiog idėjų bankai. 
Kai nebegalėsiu nieko daryti, tada galėsiu sėdėti kampe ir bumbėti.

Ir manai, kad tau tai pavyks sėdėti kampe ir bumbėti?

Kadangi viską bandau, matyt, pabandysiu. O gal patiks?...

O dabar prisipažink, kokia didžiausia tavo gyvenimo avantiūra?

Net nežinau. Gal net ne viena yra. Manau, viena geriausių avantiūrų – atėjimas į Laisvės televiziją.

Dirbi Lietuvos televizijoje, dirbi Laisvės televizijoje, kaip suprantu, pasirengimui reikia skirti labai daug laiko, tad ar belieka laiko laisvalaikiui?

Iš patirties žinau, kad kuo daugiau darbų, tuo daugiau padarai ir tuo daugiau laiko surandi laisvalaikui. Tikriausiai niekada nesu perskaičiusi tiek knygų ir peržiūrėjusi tiek filmų, kiek dabar, kai dirbu tikrai labai dideliu krūviu. Kuo daugiau darbų, tuo labiau suplanuoji laiką, ir jo viskam užtenka.

Žinau, kad pačios namuose laukia ištikimas bičiulis, ką jis tau reiškia?

Tai mano gyvenimo džiaugsmas. Meška – tikras kiek mažiau nei tris kilogramus sveriantis laimės kamuoliukas. Kiekvieną rytą pasižiūriu į jį ir išsišiepiu. Ir diena prasideda su šypsena bei gera nuotaika. Labai smagu žiūrėti į tas mielas akytes, ausytes, nosytę, uodegytę...
Prieš tai turėjau didelį šunį. Kai jis sirgo, man buvo labai sunku jį nešioti.  Ir kai su juo atsisveikinėjau, galvojau, kad ateityje turėsiu šunį, kurį aš galėsiu nesunkiai panešti.
Ir apskritai, nenorėjau, kad naujasis augintinis man primintų mirusįjį. Šuns mirtis man yra didžiulė netektis, po kurios atsigauti reikia labai daug laiko.  Manau, tie, kas turi augintinių, labai gerai mane supranta. Tad ir rinkausi šunį, kuris man neprimintų netekties. Rinkausi kiek galima maksimaliai kitokį.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino
Genovaitė Paulikaitė
A. Barysienės nuotr

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė


Reklama