Renata Venslovienė: švietimo sistema orientuota į kalimą, į antrą planą nustumiant asmenines kompetencijas

Renata Venslovienė su savo šeima

Kuris tėvų nesirūpina savo vaikų ateitimi, ieško galimybių, kaip jiems padėti, kad jie pasidėtų gyvenimo pagrindą dar vaikystėje. Ir padedant gyvenimo pamatą svarbus vaidmuo tenka švietimui, kuris, deja, vis labiau prasilenkia su šiuolaikinio žmogaus poreikiais ir galimybėmis. Švietimo sistema vis dar įsprausta į mokyklų reitingus, kur svarbiausias veikėjas yra akademiniai rodikliai, o ne žmogaus parengimas gyvenimui.
Apie švietimo sistemą ir tėvų lūkesčius kalbamės su keturių vaikų mama Renata Vensloviene.

Gerbiama Renata, esate keturių vaikų mama ir, be abejo, norite, kad vaikai išskleistų savo atsineštus talentus. Jūsų manymu, kiek dabartinė švietimo sistema palanki tokiam vaikų ugdymui?

Švietimo įstatymas labai gražiai kalba apie vaiko, kaip individualios asmenybės ugdymą, švietimą, tačiau realybė, mano nuomone, yra visai kita. Bendrosios programos paruoštos taip, kad visi turi mokytis tuo pačiu ritmu, atsiskaitymai vyksta pagal vieną šabloną visiems vaikams.

Kas švietimo sistemoje Jums kelia didžiausią nerimą ir kodėl?

Manau, kad švietimo sistema vėluoja su pažanga, ji yra orientuota į informacijos kalimą ir įsiminimą, kai tuo tarpu asmeninės kompetencijos ir gebėjimai nustumiami į antrą planą. Dabar beveik visą reikiamą informaciją galima rasti kelių klavišų paspaudimu, ir klausimas, kiek yra tikslinga dėtis į galvas visą sausą informaciją. Bijau, kad vaikai baigia mokyklas taip ir nesuprasdami savo vietos šiame pasaulyje, nejausdami savo stipriųjų pusių ir nežinodami, kuriose srityse jie gali atsiskleisti ir realizuoti savo gebėjimus bei kompetencijas.

Vaikai išeina į pasaulį nepažinodami savęs, desperatiškai stoja mokytis toliau kažkur, kad tik stoti, nes pagal visuomenės primestas normas yra kaip ir privaloma studijuoti, o po to matome tendencijas, kad diplomai dūlėja stalčiuose, arba žmonės dirba darbus, kurie jiems neteikia džiaugsmo, kiekvieną rytą keliasi su mintimi: „o ne, ir vėl į darbą“, iš to išplaukia neurozės, depresijos, sudėtingi santykiai šeimose ir t.t.

Profesorė Tatjana Černigovskaja teigia, kad į žmogaus smegenis nusėda visa informacija, tad vaiko nereikia versti kalti datų, faktų, bet mokyti jį pasiimti smegenyse esančią informaciją. Tad gal išties mūsų švietimo sistema priešinga kryptimi rieda?

Pritarčiau profesorei, nes, kaip ir minėjau, šiais laikais visą informaciją galima rasti kelių klavišų paspaudimu. Labiau orientuotis reikėtų į kiekvieno asmeninių, stipriųjų pusių atskleidimą, ruošti vaikus gyvenimui, kad jie tą galėtų daryti pilnavertiškai, naudotis savo neišsemiamais vidiniais resursais, talentais, dovanomis.

Atsiranda vis labiau teigiančių, kad švietimas – tai santykis, kuriame visi yra lygiaverčiai partneriai – tėvai, vaikai, mokytojai ir kuriame orientuojamasi į personalizuotą vaiko ugdymą, padedant jam atskleisti savo talentus,  mokytojai labiau atlieka mentoriaus vaidmenį. Kaip Jums tokia ateities mokykla? Kokią ateities mokyklą norėtumėte matyti?

Manau, kad toks švietimo santykis būtų puikus, bet kol kas tai tik deklaracijos. Nors mokykla sako, kad priima tėvų iniciatyvas, nori traukti tėvus, kaip lygiaverčius partnerius, tačiau realybė yra kiek kitokia. Dažnai iniciatyvūs tėvai tampa nepatogūs, nes trikdo nusistovėjusias taisykles, verčia ieškoti naujų sprendimų, o jei nuomonės skiriasi nuo administracijos pozicijos, dažnai būna ir išstumiami iš proceso.
 
Netikėtai atsiradęs nuotolinis mokymas tarsi pralaužė ledus, leisdamas suprasti, kad ugdymas ne vien klasėje įmanomas. Ką manote apie nuotolinį mokymą, besitęsianti beveik ištisus mokslo metus? Ar kartais ledų pralaužimas nevirto lazdos perlenkimu?

Mūsų vaikai labai skirtingi, nors, kaip sakoma, ir po vienu medžiu auga. Vyriausias šiuo metu yra šeštokas ir jam labai tiko ir patiko nuotolinis mokymas. Jis labiau intravertas, todėl geriau susikaupia būdamas pats vienas, įsigilina į temą, todėl pakilo ir mokymosi vidurkis. Tačiau jam reikia sistemos ir apie namų mokymą ar savarankišką ugdymąsi net nenori girdėti. O štai jaunesni vaikai jaučia gyvo, kontaktinio bendravimo ir ugdymo trūkumą. Antrokas normaliai neišlaiko dėmesio prie kompiuterio tiek laiko, nesusitelkia į užduotis, arba, jei atlieka jas greičiau, tada neseka pamokos eigos ir pasimeta užduotyse. Jam reikia gyvo bendravimo, veiksmo, kontakto.
 
Inicijuojama pradėti teisinius veiksmus dėl Vyriausybės ribojimais pažeidžiamų vaikų ir tėvų teisių. Jūsų manymu, kokie tie pažeidimai ir kokią žalą jie daro vaikui, tėvams?

Na, visų pirma, tai neužtikrinamas Švietimo įstatymo 5 straipsnio, kuris kalba apie kiekvienam asmeniui prieinamą kokybišką ugdymą, bet šiuo  metu tai, kas vyksta su švietimu, kokybišku jo tikrai nepavadinčiau. Atsisakę testuotis vaikai diskriminuojami, kai kur jie pervedami į savarankišką mokymąsi, kuris tampa tėvų rūpesčiu, pažeidinėjamos tarp mokyklų ir tėvų pasirašytos ugdymosi sutartys. Tėvai jaučiasi apgauti, nusivylę, nes mokesčius moka, mokyklos gauna ugdymo lėšas, bet yra taip, kad patys tėvai vaikus ugdo, samdo korepetitorius. Taip neturėtų būti.

Dėkoju už pokalbį.
 
Kabino Karolina Baltmiškė
Nuotr. iš šeimos archyvo